Kodėl būtent šiuo tekstu nusprendėme pradėti vasario „Genčių“ numerį, klausiu savęs, stebėdama baltame lape įkyriai mirkčiojantį kursorių. Ir primenu sau, kad viskas, ką parašysiu, tebus mano interpretacija, įsivaizdavimas, susidarytas iš pokalbio su šiais itin skirtingais, bet vieno tikslo vedamais žmonėmis, stebint jų bendruomenę „Žalgirio“ arenoje ar žengiančią miesto gatvėmis, kartu, apsuptą žaliai baltais dūmų, ar po vieną, tyliai, kai priklausymą brolijai išduoda tik tatuiruotė ar iš po striukės kyšantis šalikas.
Išties, žvelgiant į žurnalo turinį, akivaizdu, kad genčių tema – gana vyriška, ir tam greičiausiai esama mokslinių ar filosofinių išaiškinimų. Šiandien apsieisime be pastarųjų. Kalbėsimės su rudenį 18-ąjį gimtadienį atšventusiais „Green White Boys“ – apie tai, kas juos veda pirmyn, spiria iš šiltų namų, grūda į autobusus ir kelia nuo kėdžių. Apie tai, kas daugiau nei sportas, tvirčiau nei klubas ir tikriau nei prekės ženklas. Apie ultrizmą, terminą, vienus erzinantį, kitus įkvepiantį. Abejingiems išlikti sunku.
„Esu čia daugiau nei pusę savo gyvenimo“, – pradeda 30-metį neseniai pasitikęs Ignas, prisiminęs savo pirmąjį kartą tribūnoje. Jis – kaunietis, o prie pokalbio prisijungiantis Lukas iš Kėdainių čia atvyko šešiolikos. Ir beveik iškart – į tribūną. Hugo – šalia GWB. Jis nuo pajūrio, ultrizmą paveldėjęs iš savo tėvo, kuris turėjo savo gentį, palaikiusią uostamiesčio sporto klubą. Šis, deja, išnyko, bet aistra liko. Vilniaus dailės akademijoje studijuojančiam jaunuoliui pasidarė įdomu stebėti GWB, ir neatsitiktinai šį straipsnį iliustruoja Hugo darytos fotografijos, jau eksponuotos aukštosios mokyklos bendruomenei ir sulaukusios gerų įvertinimų. Bus ir filmas. Apie jį – teksto pabaigoje.
Ignas neabejoja, kad ultrizmas ir gentis – praktiškai sinonimai: „Ultrizmas – tai išsilaisvinimas, nepaklusimas primestoms taisyklėms ir turėjimas savų. Mes turime savo normas, struktūrą, kuri nėra nuleista, ji susiformavo natūraliai, susibūrus kelioms dešimtims vyrukų. Ultrizmas pasaulyje taip pat gana gentiškas – didesni ar mažesni dariniai kovoja tarpusavyje, apgalvojama ir vidaus, ir užsienio politika, galime jungtis į didesnius vienetus ar eiti į priešpriešą. Ultrizme yra pirmykščio prado.“ Lukas papildo: svarbu bendrystė.
Savo gimtadienio proga GWB kino centre „Romuva“ žiūrėjo švedų režisierės Ragnhild Ekner dokumentinį pasakojimą „Ultras“, atskleidžiantį spalvingą futbolo ultrų bendruomenių gyvenimą įvairiose šalyse. Pasiaukojimas, atsparumas, kraujo ryšys, finansai – tokios istorijos jaudina. Akivaizdu, krepšinis – šis tas išskirtinio pasaulio, kuriame dominuoja futbolas, žemėlapyje. Graikija, Serbija, Lietuva… „Kai parodau olandams GWB nuotraukas, jie stebisi – kaip apskritai galima palaikyti krepšinį?“ – pasakoja Hugo.
Tas lengvas chaosas išlaisvina. Gyvenimas su tribūnos chebra tampa daug šviesesnis ir įdomesnis.
Anot pašnekovų, apskritai ultrizmas kaip reiškinys Lietuvos visuomenės dėmesio centre atsirado ne taip seniai: „Galbūt dėl to, kad nebeliko subkultūrų, o jaunimas vis tiek nori ir išsiskirti, ir kam nors priklausyti – alternatyvų nedaug.“ Net socialiniai tinklai turi tam įtakos – „TikTokas“ prisidėjo prie ultrovos gatvės mados, tam tikrų prekės ženklų išpopuliarėjimo. Sako, anksčiau to nebuvo – sporto palaikymas būdavo senių reikalas.
Lietuvoje ultrizmo tradiciją pradėjo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo gerbėjai, susibūrę į „Pietų IV“ tribūną. Bet tai, kokią palaikymo kultūrą turi artimiausi mūsų kaimynai lenkai (kurių ultros ne taip seniai lankėsi Kaune ir jo sienose paliko nemažai pėdsakų), šviesmečiais lenkia Lietuvą. „Mes dar labai jauni.“ Žinoma, aštuoniolikmečiai!
Daugiausiai šiandien kalbantis, nors bičiulių vis sodriai papildomas, Ignas prisimena, kad pirmus kelerius metus teko vis įrodinėti aplinkiniams, kodėl reikia būtent tokio visuomet energingo, kartais įžūlaus ir tiesiog daug drąsesnio nei iki tol palaikymo, kokį į tuomet dar Kauno sporto halę atnešė, o paskui naujojoje arenoje įvedė GWB. Beje, erdvė labai svarbi – futbolo stadione esi daug laisvesnis tiek garso, tiek šou elementų prasme.
Įdomu pasekti GWB feisbuke ir po rimtesnių „Žalgirio“ rungtynių ar šiaip svarbaus įvykio įsiskaityti į kokybiškai suręstus longreadus. Juose, kai reikia, randasi kritikos ir atvėsusiai arenai, ir klubo už aikštelės ribų priimamiems sprendimams – pavyzdžiui, dėl vieno ar kito komercinio partnerio ar žaidėjo. Čia įdomu – vadinasi, nors „Žalgiris“ juos motyvuoja ir vienija, požiūriai ne visuomet sutampa?
„Taip, požiūriai išsiskiria, ir galima klubą suprasti – ten dirbantys žmonės siekia geriausių rezultatų, nori kuo greičiau juos pasiekti ir tuo pateisina savo sprendimus, o mums tai nebūtinai priimtina – pavyzdžiui, priešininkų komandos žaidėjo, anksčiau įžeidusio klubą, įsigijimas. Mes gi savo ruožtu palaikome klubą nepriklausomai nuo rezultato, mūsų tikslas – nepamesti tikrojo „Žalgirio“ vardo einant link to rezultato, ir čia randasi konfliktas“, – dėsto pašnekovai. Anot jų, visgi vienija bendra vertybė – amžinai gyvuojantis „Žalgiris“, legendinis klubas, seniausias Lietuvoje, kurio vardas asocijuojasi su patriotizmu, kova prieš priespaudą. „Šiandien „Žalgiris“ išlaiko tą pačią liniją, pavyzdžiui, skiria paramą Ukrainai, – tai mums irgi labai svarbu, mes neinam tiesiog žiūrėti krepšininkų šou, tai šiek tiek giliau.“
Kaip apčiuopti tą „giliau“? GWB rungtynių dienai ruošiasi dar iki jai išauštant. Keliesi naktimis, kartu su keliolika bendraminčių paišai choreografijas – milžiniškus plakatus su aštriais vaizdais ir šūkiais, skirtus pagerbti ar parodyti vietą. Choreo, beje, verti kurio nors muziejaus fondų, bet… nėra kur jų sandėliuoti. Susitvarkęs su namų rungtynėmis nesiilsi – važiuoji ar net skrendi į išvykas. Pinigais šis laikas ir jo vertė sunkiai pamatuojami. Meilė „Žalgiriui“ akivaizdi, o kaip meilė miestui?
Dalis GWB kilę iš kitų miestų, kiti juose ir tebegyvena, nuolat važinėja į namų rungtynes. Bet ar žmonės, atėję į tribūną, pradeda labiau mylėti Kauną? Kėdainiškis Lukas tiki, kad meilė miestui čia labai svarbi. „Atsikrausčius čia gyventi Kaunas tapo visiškai mano miestu.“ O Hugo iki dokumentinio filmo kūrimo pradžios buvo lankęsis tik arenoje: „Bet tuomet atradau Kauną iš naujo, pakeičiau nuomonę apie jo žmones – taip, laikiausi stereotipo, kad čia pilna marozų su treningais, bet dabar šis miestas man artimesnis negu Vilnius, kuriame gyvenu.“
Kitas man įdomus klausimas – kas, be „Žalgirio“, juos vienija? Neseniai skaičiau vieno iš „Hells Angels“ lyderių memuarus – jis kalbėjo apie kompanijos, kuri nepaliktų, kai sugenda motociklas, paieškas. „Paralelių su baikeriais tikrai galima rasti“, – sako Ignas. Anot jo, GWB – broliai visam gyvenimui. Dalis tai išreiškia vizualiai – tatuiruotėmis. Kiti – tiesiog buvimu šalia, kai reikia labiausiai. „Ultrizmas – tai brolybė, ir jei man iškiltų gyvenimiškų klausimų, pirmiausia pagalbos ieškočiau čia“, – priduria Hugo.
Neretai prieš rungtynes tribūnoje išskleidžiamas choreo turi politinę žinutę, čia niekas netiki lozungu „nemaišykime sporto ir politikos“, ir net Serbijos klube žaidžiančiam kauniečiui Donatui Motiejūnui perduodami kandūs linkėjimai. O štai praėjusį gruodį GWB prisijungė prie Kauno studentų, Vytauto Didžiojo karo muziejuje susibūrusių išreikšti palaikymą protestui „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ sostinėje, čia pat susirinkę iškėlė banerį, išreiškiantį nepritarimą ministro skyrimui. Ar yra kodeksas, kurias iniciatyvas palaikyti, o kada verčiau susilaikyti?
Pasak pašnekovų, aplinkiniai dažnai įsivaizduoja galintys spręsti, ką GWB verta palaikyti, kaip jiems elgtis: „Bet tie, kurie GWB nepriklauso, neturi teisės kritikuoti mūsų užklasinės veiklos.“ Kiekvienas narys gali siūlyti idėjas, tuomet diskutuojama, ar jos atitinka GWB liniją. „Nenorime būti asocijuojami su viena politine partija, niekada nebūsime politinė jėga, bet turime savo vertybes, kurias komunikuojame. Viskas vyksta demokratijos principu. Patriotizmas – numeris vienas. Ukrainos klausimas visada bus keliamas. Juk 2014-aisiais Maidane būtent ultros pirmieji išėjo ginti šalies, jie ir dabar kariauja. Ginant Lietuvą ultros irgi stovėtų fronto linijose.“
O kodėl ultrizmo reikia taikiam miestui? Ką GWB duoda Kaunui? „Tai aukščiausios kokybės palaikymas. Miestui tai suteikia identitetą, subkultūrą – lipdukai, grafičiai. Tai formuoja žmogų, jo vertybes. Jaunas žmogus, prisijungęs prie šio judėjimo, gauna daugiau gero nei blogo gyvenimiška prasme. Be to, kartais ultros labiau garsina miestą nei pati komanda – pvz., Varšuvos „Legia“ fanai žinomi visoje Europoje“, – argumentais vienas per kitą mane užpila Hugo, Lukas ir Ignas. Hugo priduria, kad nors Lietuvoje ultrizmas vis dar siejamas su skinheadais ar white power ideologija – tai ateina iš 90-inių, šie stereotipai nyksta, o bendruomenių įvaizdis visuomenėje gerėja būtent dėl patriotiškumo aspekto.
GWB nariu netapsi vien to užsimanęs – šis motyvas, beje, aptinkamas beveik visuose gentims dedikuoto žurnalo tekstuose. Bet jei labai norisi? „Viskas prasideda nuo tribūnos. Esame užsibrėžę – mažiausiai treji metai aktyvios veiklos, tada nariai balsuoja, ar tave priimti. Pas baikerius panašiai. GWB idėja – sukurti geriausią palaikymą „Žalgiriui“. Gali stovėti po vėliava net nebūdamas nariu, turime tokių, kurie net nepretenduoja jais tapti.“
Brolijos pavadinime yra žodis „Boys“. Taip vadinasi ir jau beveik baigtas kurti Hugo filmas – „Boys from Kaunas“. Tokiu užrašu papuoštos kai kurių narių striukės. Man atrodo, šis taikliai parinktas žodis leidžia dar šiek tiek pabūti vaikais, kad ir po darbo bei kitų įsipareigojimų. „Su amžiumi pavadinimas atrodo vis aktualesnis“, – pritaria Ignas. Jam tai – laisvė, jaunatviškumas, energija: „Tas lengvas chaosas išlaisvina. Gyvenimas su tribūnos chebra tampa daug šviesesnis ir įdomesnis.“ „Kartais jautiesi kaip filme. Penktadienį „Eurolyga“, sekmadienį – LKL išvyka kitame mieste. Daug veiksmo ir judėjimo“, – linksi Lukas.
Tik atsisveikinusi suprantu, kad šįsyk nespėjome aptarti, pavyzdžiui, skanduočių meno, kuriame susipina muzikalumas, poetinė gyslelė, ironija, išraiškos laisvė. Ir tų pačių grafičių. Bet tai jau plačiau nei gentis. Tad sakau „iki“.
