Tokių kaip Vladas mūsų krašte nėra daug. Vienas iš Nacionalinio Kauno dramos teatro dinozaurų savo specialybę apibūdina paprastai: tai gyvenimo būdas, o ne darbas. Kelis dešimtmečius jis dirba didžiausio mūsų miesto teatro šviesų dailininku ir savo rankomis yra nuspalvinęs bene 200 įvairių kūrinių. O kalbamės dabar, šį pavasarį, nes Tarptautinę teatro dieną tradicinėje „Fortūnų“ įteikimo šventėje Vladimiras Šerstabojevas į „Romuvos“ sceną lipo atsiimti savosios – padėkos „Fortūnos“ už indėlį į Lietuvos scenos meną.
Keturios kartos kūrėjų ir žiūrovų
Prieš kelerius metus, dirbdamas Kauno miesto muziejuje, padėjau išsaugoti vieną, mano akimis, Lietuvos technikos paminklą – ilgaamžį NKDT didžiosios salės šviesų pultą, prie kurio mūsų pokalbio herojus praleido didesnę dalį savo karjeros.
„Tuo metu tokie vengriški „Tungsram“ įrenginiai buvo tik Kaune ir Maskvoje. Su juo buvo nuspalvinti daugybės grandų kūriniai: dirbau su Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu, Vytautu Balsiu ir kitais“, – pasakoja šviesų dailininkas.
Intensyviausiu savo gyvenimo etapu dramos teatro senbuvis per metus prisidėdavo prie bene 10 premjerų. Jo profesinę dosjė taip pat gausiai papildė ir daugiau nei 30 metų besitęsianti draugystė su Kauno šokio teatru „Aura“ bei jo vadove Birute Letukaite.
Į teatrą – netyčia
Pašnekovo mama gimė netoli Užusalių kaimo, o tėvas Naujasodyje. Vėliau jie persikėlė į Kauną, o čia gimė Vladas. Prieš pusę amžiaus jis Kauno politechnikume (dabar – Kauno technikos kolegija) Tvirtovės alėjoje baigė metalo apdirbimo bei pjovimo specialybę, vėliau išėjo į armiją, nežinodamas, ką veiks gyvenime.
„Teatran papuoliau per klaidą. Grįžau po karo tarnybos, šiek tiek padirbau tuometėje „Elektronikoje“ (dab. Mituvos g.), bet man nelabai patiko jaunesniojo mokslinio bendradarbio rolė. Po kelių mėnesių šią vietą palikau, o draugas pasiūlė ateiti į teatrą: kaip tik atsilaisvino vieta šviesų ceche. Na, galvoju, padirbsiu laikinai, kol rasiu geresnį darbą. Taip ieškau jau keturis dešimtmečius“, – juokiasi Vladimiras.
Jis neslepia, kad čia pateko visiškai žalias: nežinojo, nei kas ta šviesa, nei kam ji reikalinga, nei kaip naudotis prožektoriais, o ką jau kalbėti apie jų skirtumus.
Pasitaikė puikūs mokytojai
Jaunam ir darbščiam Vladimirui, kaip pats sako, pasitaikė geri mokytojai. Techninis mokslas čia nėra ilgas: šviesos fizikos pagrindus, prožektorių skirtumus, laidų tipus, elektros žinias galima greit perprasti. Sunkesnė kūrybinė dalis, kurią lavinti padeda tik bendradarbiai, nes jokia mokykla to neišmokys.
„Mano viršininkas buvo šio amato grandas Dmitrijus Bojarinas, čia su juo pradirbau net 25 metus. Vėliau jis išėjo į „Girstutį“ ir ten pradirbo iki pandemijos pradžios, nors yra vyresnis už mane. Jo dėka greit perpratau techninę šio darbo dalį“, – pagarbą atiduoda Nacionalinio Kauno dramos teatro vilkas.
Kaip pats ne kartą mini, tuo metu teatras klestėjo. Egzistavo nuostabus tandemas: scenografė, dailininkė Janina Malinauskaitė ir režisierius Jonas Vaitkus. Iš jų Vladas teigia išmokęs labai daug, ypač iš Janinos: matymo, ko reikia scenoje ir kaip tai nutapyti. Ji jau pristatydama savo maketus žinodavo, kur ir kaip reikės pašviesti.
„Improvizacijos išmokau iš Birutės Letukaitės. Nė vienas „Auros“ šokis nerodomas taip pat du kartus. Viskas keičiama, nuolat tobulinama, gyva, juda. Dažnai viduryje spektaklio išgirstu, kad tam tikros vietos pakeistos. Ką dabar daryti – nerimauji, bet kaskart improvizuoji ir beveik visada pavyksta, nes jau pažįsti ir techniką, ir kolegas“, – šypsosi pašnekovas.
V. Šerstabojevas atvirauja: bene įsimintiniausios darbo teatre akimirkos – su Gintaru Varnu. Kiekvieną spektaklį puikiai prisimena, visus darbo procesus, kurie irgi buvo svarbi mokykla.
„Dirbom prie spektaklio „Nekalti“ ir gerokai po vidurnakčio baigiau spalvinti šviesas vienai iš pagrindinių scenų. Gintaras atsisuka ir sako, kad šviesa graži, bet – jokia. Tokia ir yra teatro šviesos paslaptis: ji turi atitikti veiksmą, emociją. Svarbiausia tai išmokti“, – tęsia Vladas.
Niekam negalima trukdyti
Garsą mes suprantam tiesiogiai: gražiai skamba arba nelabai. Šviesą suprantame intuityviai, mažiau kreipdami dėmesį ir nagrinėdami. Šviesa mus supa nuolatos, tai mums įprasta. Kartais net nesuprantame, kiek daug emocinio krūvio ji suteikia.
„Tie patys žodžiai skirtingai skambės tamsiame skersgatvyje ir paplūdimio mėnesienoje. Šviesos uždavinys – būti nematomai, bet jaučiamai. Jeigu šviesa pradeda išsiskirti, akinti, tu pameti aktorių, mintį, žiūrovo dėmesys nukreipiamas. Šviesa turi būti „nematoma“. Aišku, būna lūžių, galima ir pagilinti, pridėti įtaigumo, bet tai – akcentai.“
Atidaviau visą gyvenimą teatrui, bet turiu tris dukras – geriausią apdovanojimą.
Šviesų dailininkas stengiasi netrukdyti. Jo tikslas – aktoriaus komfortas scenoje. Pasirodydami žiūrovams artistai neturi galvoti, kur jiems atsistoti, ar nekrenta ant jų veidų šešėliai, ar spalviškumas dera prie norimo emocinio krūvio.
Koncertuose ar kituose pramoginiuose renginiuose – atvirkščiai: ten nėra vaidybos, todėl šviesa turi dar labiau paryškinti. Teatro apšvietėjai nori būti nematomi, o koncerto metu kaip tik siekiama didesnių efektų. Vaidinimo scenoje nėra tokios didelės dinamikos, žaidžiama su atmosferos architektūra.
„Stovi spektaklis, paruoštas scenai. Jis nuogas. Šviesa yra kaip rūbas, kuriuo aš aprengiu spektaklį ir vaidinančius žmones. Būtent tai, kokiom spalvom pašviesi dekoracijas, veidus, kaip formuosi šešėlius, nulems galutinį vaizdą. Dekoracija yra kaip eskizas, vienaip atrodo prie budinčio apšvietimo, o galutinę formą įgauna tik prisijungus mums“, – teigia Vladas.
Daugiau nei specialybė
Pašnekovas juokiasi, kad darbas teatre – diagnozė. Esi nuolat pririštas, patiri nemažai įtampos: dirbti reikia ir savaitgaliais, ir naktimis, ir per šventes.
„Dažnai ateiname pirmi, susijungiame techniką, o išeiname paskutiniai, viską išardę. Beveik visada turime aktyviai dalyvauti ir kūrybiniame procese, kartu vaidinti, kartu šokti. Žmonės klysta, užsimiršta, pavyzdžiui, ne ten atsistoja ar praleidžia sceną. Mūsų darbas yra reaguoti realiu laiku ir tas žmogiškas klaidas lyginti“, – pasakoja Nacionalinio Kauno dramos teatro šviesų dailininkas.
Visgi Vladimiras teigia, kad nepakeičiamų nėra, yra tik nepakartojami. Kiekvienas spektaklis turi savo užrašus, pravedimo partitūras, programines eilutes. Bet niekas nepakeis kiekvieno dailininko asmeninio stiliaus, lygiai taip pat kaip tapyboje.
Apdovanojimų netrūksta
„Atidaviau visą gyvenimą teatrui, bet turiu tris dukras – geriausią apdovanojimą. Visos jos perėjo šitą teatro košmarą. Dvi nebenori, o Monika dirba šviesų dailininke muzikiniame teatre. Talentingas vaikas, avinas, užsispyrusi. Jinai sakė įrodysianti, jog apšvietėja moteris yra ne prastesnė, o geresnė nei vyrai. Ir jai tai pavyks“, – didžiuojasi Vladimiras.
Tai kaip su ta „Fortūna“, su apčiuopiamais apdovanojimais? „Dirbu tikrai ne dėl jų, o dėl žmogaus, išeinančio iš spektaklio. Dėl to, ką matau jo akyse prie durų. Dėl šypsenų, klausimų, dėmesio ar net ašarų. Apdovanojimai tėra būtinas stimulas, kuris geriau dažniau nugultų jaunesnių rankose ir juos skatintų kurti dar stipriau“, – sako apšvietėjas.
Nepaisant to, Vladimiras Šerstabojevas – pirmasis Lietuvoje, gavęs apdovanojimą už šviesų dailę. Tokia nominacija atsirado tik 2010 m. Kaune – jis ir laimėjo už spektaklį „Sapnas Nr. 5“. Po trejų metų ši meno kategorija įtraukta ir tarp „Auksinių scenos kryžių“.
