Kauniečiams niekados nekildavo dilema, kur nusivesti pirmąkart miestan atvykusį svečią: sunku jau būtų pasakyti, kiek turistinių maršrutų prasidėdavo Laisvės alėjoje, o baigdavosi saulėlydžiais Nemuno ir Neries santakoje. Tokia ta Kauno geografija – čia visi keliai teka prie vandens.
Nors šiandien čia pirmiausia randame romantiškai tolumon vingiuojančio Nemuno draugiją, bet mūsų protėviai sustoję išvysdavo kur kas gyvesnį vaizdą: išpūstas bures (vėliau – garlaivių dūmus) ir upeivių klegesį laivuose, šimtus metų kūrusiuose upinį mūsų miesto charakterį.
Kartu su technikos modernizacija, modernėjo ir visuomenė, kuri vis labiau suvokė laisvalaikio reikšmę.
Po kelių sąstingio dešimtmečių jaunesnės kartos gyventojams jau sunku įsivaizduoti Kauną kaip visame regione garsų uostą, bet vyresnieji dar pamena gyvybingas upes: minias krantuose laukiančių keleivių ir įprastą gyventojų laisvalaikį, į miestą žvelgiant iš vandens. Šiandien stovėdami santakoje, deja, matome grėsmingas tūkstantmečio statybas. Tačiau upėmis, nors nedrąsiai, į miestą ir vėl parplaukia laivai.
Senamiestyje, šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, nuo seno švartavosi laivai. Čia būdavo pakraunami strugai, vytinės, vėlėsniu laikotarpiu baidokai, reizinės ir garlaiviai. Kartu su kroviniais laivuose vykdavo ir keleiviai, pasiryžę pasiekti Karaliaučių, o iš ten ir tolimesnes plačiojo pasaulio vietas. Nemuno vandens kelias tikdavo ir neturint tokių ambicingų tikslų – tiesiog keliaujant į Nemuno žemupį ar gretimus miestelius.
XIX a. vyraujant romantizmo idėjoms, upės bei jų pakrantės pasitarnavo ir kaip etnografinis tyrimo laukas. Konstantinas Tiškevičius 1857 m. surengė pirmąją mokslinę ekspediciją, leidęsis laivu Nerimi nuo jos ištakų ligi santakos su Nemunu. Kelionėje siekta ištirti Nerį, jos pakrantes hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu ir etnografiniu atžvilgiais. Tai pirmas tokio plataus masto bandymas kompleksiškai tirti ir aprašyti Lietuvos upes, jų pakrantes. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Zigmantas Gliogeris, Vladislavas Sirokomlė, kurie romantiškai aprašė XIX a. Nemuno pakrančių gyvenimą, tradicijas, vietovių mitus bei padavimus, kultūros paminklus ir kt.
Tame pačiame amžiuje gerokai vėluodama pramonės revoliucija pasiekė ir Rusijos imperijos pavergtą Lietuvą. Technologinė pažanga, pasireiškusi pramonėje, moksle, plačiai išplito ir transporto srityje. Laivuose imtas naudoti garo variklis, kūrenamas malkomis ir anglimis. Susisiekimas tapo greitesnis ir patogesnis. Kartu su technikos modernizacija, modernėjo ir visuomenė, kuri vis labiau suvokė laisvalaikio reikšmę. Kaune greta pasivaikščiojimo po miestą ir kitų jo teikiamų malonumų buvo renkamasi leisti laisvalaikį upėse ar šalia jų. Miestiečiai mėgdavo pasivaikščioti upių pakrantėmis, o šiltuoju metų laiku Nemuno ir Neries upių vanduo puikiai atgaivindavo.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, o po kurio laiko Kaunui tapus laikinąja sostine, aktyvi visuomenės dalis, pirmiausia inteligentija, ieškojo atokvėpio užmiestyje. Į Pakaunėje esančius kurortus ar tolėliau buvusius miestelius dažnai buvo keliaujama garlaiviais. 1926 m. Kauno senamiestyje ant vandens pastačius naują keleivinę prieplauką, pastebimai pagerėjo keliavimo sąlygos. Prieplaukoje buvo laukiamoji salė, bilietų kasa, nedidelis bagažo skyrius. Šalimais veikė kioskai, juose buvo galima įsigyti vaisvandenių, papirosų, užkandžių, žuvies. Iš čia buvo keliaujama į Aukštąją Panemunę, Lampėdžius, Babtus, Kulautuvą, Zapyškį, Kačerginę, Vilkiją, Jurbarką, Smalininkus ir Lietuvos pajūrį. Keliaujančių vandens transportu netrūko, vien per 1931 m. vidaus vandens transportu pasinaudojo tiek keleivių, kiek dabar Kaune gyventojų – apie 300 tūkst. Tarpukariu Kauno keleivinė prieplauka tapo ne tik svarbia susisiekimo stotimi, bet ir viena iš laikinosios sostinės viešųjų erdvių. Prie keleivinės prieplaukos susirinkdavo minios žmonių, išlydinčių keliaujančius. Ateidavo smalsuolių pažiūrėti ir į garlaivių „spektaklį“. Išplaukiant laivams sustaugdavo sirenos, jos kiekviename laive būdavo skirtingos. Reginį sukurdavo pro garlaivių kaminus besiveržiantys juodi dūmų kamuoliai, o garlaivių mentračiams pajudėjus į šalis tykšdavo vandens purslai.
Laikinosios sostinės epochoje šalies vandens sporto centru buvo Lietuvos jachtklubas Kaune – čia buvo sutelktos bene visos anuomet kultivuotos to pobūdžio sporto šakos. Klubo steigiamasis susirinkimas įvyko 1922 m. Įdomu, kad kaip narys-remėjas į klubą buvo priimtas panašiu metu pareigas pradėjęs eiti pirmasis Suomijos konsulas Vainio Aarnio, turėjęs 18 metų patirtį vandens sporto srityje. Klubas sparčiai augo, o ilgainiui iš kuklios vietos prie Aleksoto tilto persikėlė į Nemuno salos smaigalį – iš I. Kanto gatvės buvo įrengtas ir keltas.
1932 m., minint klubo dešimtmetį, jam jau priklausė apie du šimtus narių. Ta proga Nemuno saloje surengtas didelis minėjimas, kuriame apsilankė ir svarbiausi šalies asmenys. Susirinkusiems buvo pristatyta ganėtinai išskirtinė programa – „Lietuvos aidas“ anuomet rašė: „[…] buvo įvairių laivų lenktynės. Pro apaugusių medžiais Aleksoto kalnų viršūnes pasirodė lėktuvas […] ltn. Mikėno valdomas, vikrus lėktuvas puldavo iki kelių metrų aukštumo taip pat beveik lekiančius motorlaivius ir leisdavo ant kiekvieno po „bombą“ – miltų maišiuką, kuri krisdama sukeldavo tikros bombos įspūdį.“ Nors „bombardavimas“ nebuvo itin sėkmingas ir kliudė tik vieną laivą, buvo kitų nuostolių: „Viena „bomba“ numušė vieno motorlaivio vairuotojo kepurės snapą, o kitam sprogusi „bomba“ pripylė į motorą miltų… Paskui šis motorlaivis dėl tos priežasties tolimesnėse rungtynėse ir dalyvauti negalėjo.“ Beje, net ir sunkiais karo metais klubas tęsė veiklą – 1942 m. buvo surengtos kuklesnės dvidešimtmečio minėjimo iškilmės: „[…] minėjimo metu buvo plaukimo varžybos bei „Venecijos dvikovė“, ėjimas kartimi, skenduolio gelbėjimas, estafetė, plaukimas su kliūtimis, gelbėjimas apvirtusių baidarių ir skęstančių jais važiavusiųjų, komiški šuoliai […].“
Įspūdingą reginį kauniečiai ir miesto svečiai galėjo stebėti 1936 m. per Kariuomenės ir visuomenės dieną. Gegužės 16 d. buvo organizuotas milžiniškas laivų ir laivelių karnavalas tarp Nemuno salos ir Vytauto Didžiojo tilto. Miesto gatvėmis pražygiavus įvairių organizacijų, draugijų, įstaigų bei gamyklų darbuotojams, žiūrovai susirinko stebėti teatralizuoto šou vandenyje. Spaudoje rašyta, kad penki iliuminuoti garlaiviai sustojo Aleksoto pusėje. Iš šių laivų buvo leidžiamos raketos, švietė galingi prožektoriai. Netrukus „vandens scenoje“ pasirodė ir laivų bei laivelių virtinė, papuošta šviesomis ir vėliavėlėmis. Keletas motorinių laivų vaizdavo šarvuočius su patrankomis, buvo ir vikingų laivo replika, taip pat lenktynių ir jūrų skautų laivai bei šimtai valtelių ir baidarių. Iš daugelio jų buvo šaudomos raketos ir kiti fejerverkai. Renginio pabaigoje po garlaivių signalo sutartinai paleistomis raketomis nušvito dangus. Šią šventę stebėjo 35 000 žiūrovų. Beje, tais pačiais 1936 m. Lietuvos jachtklubas tapo integralia Šaulių sąjungos dalimi.
Atskiro paminėjimo vertas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, hidrologas Steponas Kolupaila. Mokslininkas aktyviai keliavo Lietuvos upėmis, ežerais ir kvietė tą daryti kitus. Nuo 1933 m. įsitraukė į skautų organizaciją ir ėmė populiarinti vandens turizmą. Organizavo ne vieną kelionę Nemunu, pavyzdžiui, 1934 m. pirmosios Jūrų dienos Klaipėdoje proga surengė savaitę trukusį baidarių žygį iš Kauno į Klaipėdą. Tais pačiais metais iš Alytaus į Kauną Kolupailos organizuotame baidarių žygyje dalyvavo 120 žmonių su 60 baidarių. Iki 1940 m. jis su bendražygiais surengė apie 20 tokių kelionių, iš kurių vėliau gimė bent keli, taip pat ir vandens turizmui skirti leidiniai.
Kauno miesto gyventojai upes pasitelkdavo ne tik tolimoms kelionėms. Štai 1929 m. ties Kaunu ir priemiesčiais, kur, matyt, buvo intensyviausias judėjimas, net 40-ties valčių savininkai turėjo leidimus perkėlinėti kauniečius. Žinoma, mieste, kuris nuo žilos senovės buvo atsisukęs į upes, daugelis pakrančių gyventojų turėjo nuosavas valtis. Jomis naudojosi keliaudami, žvejodami, o pavasarį gelbėdamiesi nuo potvynių.
Lietuvos upių laivybos centre gyveno ir garlaivių bei baidokų savininkai ar bendrasavininkiai. Daugeliui jų priklausė keletas ar net keturi, penki laivai, kuriais Nemunu buvo gabenami keleiviai ir kroviniai. Čia pagrindines būstines turėjo ir lietuviškos laivininkystės kompanijos „Lietuvos Baltijos Lloydas“ bei „Lietuvos garlaivių bendrovė“. Pirmoji, jei ne sovietų okupacija, greičiausiai būtų tapusi ne tik pagrindine pervežėja Lietuvos vidaus vandens keliais, bet ir gerokai kilstelėjusi vandens transporto kartelę. Bendrovė aktyviai kūrė infrastruktūrą tiek krante, tiek vandenyje: savo žinioje turėjo 4 garlaivius, 7 motorlaivius ir 21 baidoką.
1994 m. statistika sako, kad Kauno mieste ir rajone buvo registruotos 595 motorinės ir beveik pusantro tūkstančio irklinių valčių.
Antrosios sovietų okupacijos metais upių transportas su centru Kaune buvo griežtai kontroliuojamas okupacinės valdžios. Privačios idėjos ir iniciatyvos dažnai būdavo užgniaužiamos. Nežiūrint to, kauniečiai garlaiviais, o vėliau keleiviniais motorlaiviais plaukiojo į Pakaunės kurortinius miestelius, bėgdami nuo pokarinių rūpesčių ir nežinomybės. Okupaciniais metais į lėtą Nemuno tėkmę grįžo ir vandens sportas – jachtklubo atkūrimo pradžia laikytini 1948 m., kai prie Kauno universiteto sporto klubo pradėti rengti buriavimo kursai, pradžioje pasižymėję itin kukliu inventoriumi. Tik 1953 m. liepą Kaune buvo surengtos pirmosios pokarinės motorlaivių varžybos.
Greitaeigė „Raketa“ į sovietinę Lietuvą atkeliavo 1962 m. Upeivystės istorijoje ši data žymi naują puslapį. 1958 m. buvo atsisakyta garlaivių, ištikimai tarnavusių Nemuno transportu nuo pat XIX a. vidurio, juos pamažu pakeitė motorlaiviai ir „Raketos“. Sovietinėje Lietuvoje iš viso darbavosi 5 „Raketos“. Keturi laivai aptarnavo keleivius maršrutais: Kaunas–Nida, Kaunas–Klaipėda su tarpinėmis stotelėmis mažesniuose miesteliuose. Viena darbavosi Kauno mariose. Navigacijos sezono pradžioje pasirodydavę greitaeigiai laivai daugeliui primindavo apie artėjančias vasaros atostogas, o plačioje visuomenėje neretai buvo vadinami baltosiomis gulbėmis. 8 dešimtmetyje į Vilijampolę iš Nemuno salos persikėlė miesto žiemos uostas, o iš šimtmečius pagrindine laivų sustojimo vieta buvusios senamiesčio krantinės greta uosto 1980 m. buvo atkelta ir keleivinė prieplauka.
6–7 dešimtmečių sandūroje užtvenkus Kauno marias, atsirado dar vienas vandens telkinys, kuriame netrukus pradėjo telktis miesto buriavimo ir plaukiojimo entuziastai. Marių egzistavimo pradžioje pakrantėse vykdavo daug ne itin tarpusavyje suderintų procesų, nors vėliau tos blogos praktikos buvo sustabdytos ir telkinio pakrantės vystytos atsižvelgiant į miestiečių poilsio reikmes. Naujasis tvenkinys tapo priebėga ir miestiečių motorlaiviams, čia persikėlė ir miesto jachtklubas, kurio reikmėms 1976 m. buvo užbaigtas ir naujas pastatas. Marių pakrantės tapo populiaria vieta išvykoms laivais, o į čia besikūrusius miestiečių kolektyvinių sodų masyvus bei Lietuvos liaudies buities muziejų plaukdavo greitaeigiai laivai „Zaria“ ir „Raketa“. Prie Kauno marių (ir ne tik) vykdavo ir vadinamosios Neptūno šventės – mažasis klaipėdiškės Jūros šventės ekvivalentas.
Kaip ir daugelį dalykų, upeivystę paveikė perėjimas į rinkos ekonomiką – amžių sandūroje laivyba išgyveno ne pačius geriausius laikus. Vis dėlto, pavyzdžiui, 1994 m. statistika sako, kad Kauno mieste ir rajone buvo registruotos 595 motorinės ir beveik pusantro tūkstančio irklinių valčių. 1999 m. vykusioje pirmojoje Kauno miesto šventėje bene populiariausiu akcentu tapo suorganizuotas iliuminuotų laivų paradas „Žemyn upe“ (beje, vykęs aukštyn upe); tais pačiais metais buvo atgaivinta ir Neptūno šventė, vykusi Nemuno saloje. Nors XXI a. pradžioje iš Kauno iškeliavo beveik visos „Raketos“, tačiau 2002 m. navigacijos sezonu Nemunu ir mariomis plaukiojo 2 privatūs ir 8 Vidaus vandens kelių direkcijai priklausantys laivai. Tik po beveik dvidešimties metų, 2020 m., į Nidą vėl pradėjo plaukti paskutinė Nemune likusi „Raketa“.
Vandens sportas iš Nemuno bei Kauno marių niekur nedingo: 2011 m. prie geležinkelio tilto buvo atidaryta nauja baidarių slalomo trasa – iki tol kauniečiai varžybas turėjo rengti greta Vilniaus esančioje Vokėje. Nors pastaruoju dešimtmečiu keleivinė laivyba Nemune iš lėto atsigauna, o miestiečių susidomėjimas veiklomis prie upių auga, spartesniam upių kultūros atgimimui trukdo ne vien ekonominis faktorius, bet ir nutrūkusios tradicijos, pamiršta uostamiesčio praeitis, kurią pamažu atveria Kaune veikiančios iniciatyvos.
Viena tokių – kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA sukurtas virtualus istorinio Kauno uostamiesčio maketas, prieinamas adresu www.upynes.lt.
