„Lietuvių moterų judėjimas XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje“ – taip Virginija Jurėnienė pavadino savo daktaro disertaciją, kurią Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (dabar Kauno fakultetas) apgynė 2004 metais. Ji čia dirba ir šiandien, yra viena iš meno vadybos magistro studijų programos kūrėjų, studentų mylima dėstytoja. Mokslininkę pakviečiau tapti viena „Kauno pilno kultūros“ numerio „Moteriškas žvilgsnis“ herojų.
Iš tiesų lyg ir apie moteris tarpukario valdžioje norėjau pasikalbėti, bet profesorė rengia jau septintąją monografiją, tad jos kontekstą ir nusprendėme aptarti. O čia dar įdomiau. Nors, žinoma, kad ir apie pirmąja moterimi prezidente pasaulyje pretendavusią tapti Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ar knygnešę, parlamentarę Feliciją Bortkevičienę garsiai kalbėti dar yra erdvės. Beje, 2023-ieji kaip tik paskelbti F. Bortkevičienės metais. O dabar keliaukime į 1990-uosius.
Virginija, rengiate monografiją apie moteris Atkuriamajame Seime. Kodėl ši tema?
Iki praėjusių metų gyvenau labai aktyvių, tikslų siekiančių, matančių, ko reikia, moterų istorijomis. Tai tarpukario moterys politikės. Dabar su kolege Giedre Purvaneckiene vykdome Lietuvos mokslo tarybos projektą – tiriame, kaip nuo 1990 metų pasikeitė mūsų visuomenė. Reikėjo priešistorės, nukeliavome į 1988 metus, o aš savo iniciatyva truktelėjau į 1987-uosius. Ieškojome šaknų, kodėl Aukščiausioje Taryboje 1990 metais tarp 141 nario išrinktos tik dvylika moterų? Vėliau prisijungė dar dvi. Labai keista, nes tarpukariu, kai moterų edukacija buvo menkesnė, tik ką išeita iš namų erdvės, per visą Steigiamąjį Seimą jų buvo net aštuonios.
Vėliau – pusšimtis metų okupacijos. Jos metu daugiau nei pusė moterų baigė aukštąsias ar specialiąsias mokyklas. Emancipacija vyko, nors gal ir prievartinė, galima sakyti, ta lyčių lygybė buvo deklaratyvi. Visgi visuomenė edukavosi, modernėjo. Moterys dirbo, užėmė vadovaujamus postus. Kas atsitiko, kodėl jos atkuriant Nepriklausomybę susigūžė? Ėmiau daug interviu, tyriau šaltinius, labai norėjosi atsakyti į šį klausimą. Man, kaip istorikei, tai buvo didelis smūgis. Buvau įsitikinusi, kad sovietmečiu sąmoningas moterų visuomeniškumas egzistavo. Pasirodo, klydau. Atėję okupantai uždarė tarpukariu veikusias moterų organizacijas. Paimtas Sovietų Sąjungos modelis, įkurta nauja sąjunginei pavaldi Respublikinė moterų taryba. Kiekvienas rajonas ir net darbo kolektyvas turėjo savo moterų tarybėles. Jos, nors vadovaujamos kompetentingų specialisčių, neatliko tos funkcijos, kurią atliko organizacijos tarpukariu, kai moterys organizacijose edukavosi ir kitas edukavo įvairiausiomis svarbiomis temomis. Moterys steigė ir išlaikė pirmuosius vaikų darželius. O 1990 metais iš Atkuriamojo Seimo pasigirdo noras vaikų darželius uždaryti!
Kodėl?
Kad mama sugrįžtų į šeimą. Lyg ir norėjome grįžti į Pirmąją Respubliką, bet grįžome dar toliau. Kitos visuomenės peržiūrėjo savo istoriją, atmetė, kas buvo netinkama, persitvarkė, priėmė naujas strategijas. Sutinku, kad motina valstybei svarbi, kitaip valstybė neegzistuos. Bet, kaip mokslininkė, manau, kad tai – derybinis kelias. Su jauna šeima, moterimi turi derėtis, jai ką nors siūlyti, o ne kirviu nukirsti: grįžk namo. Peržiūrėjau visą to meto spaudą, taip pat mitingų įrašus – kaip rašau monografijoje, nebuvo nė vieno susirinkimo, kuris garsiai sakytų, kad moteriai reikia išsaugoti darbo vietą, kad turime sudaryti sąlygas ir kurti šeimą, ir išlaikyti vietą visuomenėje. Manyčiau, euforiškame laisvėjimo kelyje tiesiog nematėme kitų variantų ir už tas klaidas mokame dabar. „Mokame“ – gal per drąsus žodis. Bet kalbame, kad mama turi anksčiau grįžti į darbo rinką, kad vyras irgi turi eiti tėvystės atostogų. Ir jie eina, tikrai yra daug gerų pavyzdžių, manau, išauginome puikius atsakomybės nebijančius sūnus. Bet reikėjo tuomet galvoti. 1990 m. Statistikos departamento tyrimas teigia, kad tik kiek daugiau nei ketvirtadalis iš visų 1390 apklaustų moterų norėjo „grįžti namo“, visos kitos norėjo dirbti, vadovauti, gyventi. Nutiko, kad mažuma nugalėjo.
Čia vėl kviečiu grįžti į 1987 metus, kai moterų taryba, norėjusi sustiprinti savo pozicijas, siūlė ilginti apmokamas vaiko priežiūros atostogas. LTSR valdžia pritarė, kad mama vaiką gali auginti iki 1,5 metų. Sąjūdžio laikais kalbėta ir apie 12 metų! Visgi tuomet siekta ir to, kas neįgyvendinta iki šiol. Laikinajame Pagrindiniame įstatyme, priimtame 1990 m. kovo 11 d. (jis atliko konstitucijos funkciją, – red. past.), buvo siekta, kad moterų, kurios augina daugiau nei vieną vaiką, darbas namuose būtų prilygintas darbui valstybėje. Supraskite, namų ekonomika. Bet čia atsiverčiame 1922 m. konstituciją. Moterys, buvusios parlamente, tuomet sutiko, kad šeima – valstybės pagrindas, bet vaikų auginimą prašė prilyginti bet kokiam darbui už šeimos ribų. JAV moterys apie tai garsiai kalbėjo XX a. 7 dešimtmetyje. Tuomet paskaičiuota, kad sudėjus visus per metus mamų namuose atliekamus darbus, tai yra skalbimus, virimus, gaminimus, tai būtų vienų metų JAV biudžetas. O lietuvės juk dar darbštesnės. Bet o kas joms liepia? Kai draugauji, būna lygiava, o kai susituoki, moteriai tenka visi kampai. Gal tai susiję su moterų edukacija?
Man kyla klausimas, ar moteris kada nors buvo kur nors toli nuėjusi iš tos šeimos?
Taigi kad ne. Okupacijos metais moterys buvo labai pavargusios dėl tų kampų laikymo ir darbo už šeimos ribų. Tad, taip, galbūt įsivaizdavo, kad grįžusios namo taps laimingesnės. Bet taip nenutiko, nes dingo moters finansinė nepriklausomybė. Juk kalbame apie pertvarkų laikotarpį, liberalią rinką, privatizavimą. Lengviausia buvo tvarkant tą chaosą iš jo išvesti moterį. Bet ar jums tai neprimena 1929–1933 metų Didžiosios depresijos, pasaulinės ekonomikos krizės? Tada valstybėms irgi reikėjo laimingų vaikučių ir juos namuose auginančių moterų. Visgi gimstamumas Lietuvoje krito. 1992 metais atsibudome, burbulas sprogo. Prasidėjo nevyriausybinių moterų organizacijų bumas. Sustabdytas darželių infrastruktūros griuvimas. Ir vėl svarbiausia tapo edukacija. Kaip grįžti į darbo rinką, kaip prisistatyti naujoviškam darbdaviui? Kada ir kaip pasakyti, kad esi mokslų daktarė ir norėtum atitinkamos pozicijos? Kai tuo laiku, paauginusi du vaikus, norėjau grįžti į aukštąją mokyklą, buvo labai sudėtinga. Bet visuomet žinojau, ko noriu, ir su sąlygomis nesutikau. Man iškėlė naują salygą – grįžimo egzaminą. Nuėjau iki prorektoriaus ir – lenkiu galvą – jis sutiko, jog darbo poziciją man garantuoja turimas diplomas ir įstatymai. Taigi valstybės noras išaukštinti mamą buvo labai kilnus, bet niekas realybėje į mamą neatsižvelgė.
Gal čia ir trumpas atsakymas, kodėl ir Atkuriamajame Seime jų buvo tiek nedaug?
Po 1992 metų rinkimų – ir dar mažiau, tik dešimt. Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip moteris buvo spaudžiama ir net niekinama, yra Danutė Kazimira Prunskienė. Į Sąjūdį atėjo Vakaruose, pabrėžiu, Vakarų Europoje pripažinta charizmatiška, protinga, įtakinga mokslininkė, ekonomistė. Ji atsiminimuose atskleidė, kaip buvo dusinamos jos lyderės ambicijos, net ir tapus premjere. „Ai, čia moteris pasakė“, – tokių niekinančių replikų politikė susilaukdavo. Vakar vakare atradau įdomų dalyką. Skaičiau „Politikės užrašus“, kuriuose ji teigia, kad 1990 metų Vyriausybėje turėjo būti dar viena moteris, irgi labai gabi ir talentinga, bet galingieji vyrai jos nepraleido. Moterys buvo laikomos daugių daugiausia pagalbininkėmis – tai atėjo iš sovietmečio, kai moterys buvo vyrų pavaduotojos.
Už valstybę labai dažnai, kritiniais laikotarpiais, visgi tampa atsakingos moterys.
Mano supratimu, tos 14 moterų 1990 metų Seime rodo didelį visuomenės susipriešinimą. Griūvanti sistema prieš naują sistemą – tolerancijos nebuvo. Moterys, kurios, pavyzdžiui, vadovavo mano minėtoms taryboms (ir tai buvo visuomeninė pozicija, be papildomo atlyginimo), pasirinko tyliai pasišalinti, kad jų niekas nepultų. Saugojo save, saugojo šeimas, pasirinko ramų gyvenimą, nors tai nebūtinai buvo joms būdinga. Respublikinė moterų taryba gana tyliai transformavosi į Lietuvos moterų draugiją, kurios skyriai toliau vykdė naujosios Lietuvos politiką, tik lyderės nešoko į rinkimus, mitingų organizavimą ir visa kita. Ši organizacija, nevyriausybinė ir nepolitinė, ir šiandien veikia, daro didelius darbus, yra Tarptautinės moterų tarybos narė.
Bet jūs man pasakykite, kaip galima savo noru eiti į politiką, kai žinai, kas tavęs laukia.
Pacituosiu Danutę Kazimirą Prunskienę. Ji sakė, kad galėjo paklusti klanui, tada būtų tapusi neliečiama, bet kaip asmenybė su turimomis kompetencijomis to negalėjo sau leisti. Čia yra atsakymas – politika yra klanai. Bet jei valdžioje neturėsime moterų, politika bus labai nejautri. Vyrai daro pinigus, rizikuoja. O kas maitina šeimą? Vilkė. Už valstybę labai dažnai, kritiniais laikotarpiais, visgi tampa atsakingos moterys. 2009 metais, krizės metu, kas buvo išrinkta prezidente? Dalia Grybauskaitė. 2020 metais kas tapo Ministre Pirmininke? Ingrida Šimonytė. Kodėl? Ką, vyrų su švarkais pritrūko? Nemanau. Tai atsakomybės klausimas – kaip toliau vairuoti valstybę? Lietuva čia niekuo neišskirtinė. Nebent tuo, kad dažnai bijome kitokios nuomonės. O aš, gyvendama demokratinėje visuomenėje, nebijau pasakyti, kad prieš 30 metų neieškodami kompromisų pridarėme klaidų.
