Daugiau sklaidos, viešinimo, empatijos, abipusio noro – ir Kauno renginiai tikrai bus pilnesni senjorų, nei yra dabar. Šiuo klausimu sutarėme gerą valandą pradiskutavę su iš JAV į Lietuvą prieš 26-erius metus atvykusia – kaip pati dabar su šypsena sako, tuomet manė, kad tik metams – Vijole Arbas.
Architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko ir rašytojos Alės Rūtos (Elenos Nakaitės-Arbienės) duktė gimė II pasaulinio karo metu šeimai traukiantis į Vakarus, Vokietijoje. JAV įgijo sociologijos bakalauro diplomą, vėliau studijavo verslo administravimą ir rinkodarą, dvejus metus ruošėsi būti suaugusiųjų pedagoge. Tiesa, Lietuvoje Vijolės diplomų neprireikė – vos paskelbus Nepriklausomybę atvykusi čia dirbti anglų kalbos dėstytoja, šiuo metu ji užsiima vertimais.
Vijole, kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Ar spėjo ją po Nepriklausomybės aplankyti Jūsų tėvai?
Tėvai lankėsi ne kartą, tiesa, pamainomis, nes abu buvo šiek tiek „žvaigždės“ – tėvelis norėjo bendrauti su architektais ir savo giminėmis, mama – su savaisiais, rašytojų bendruomene.
Aš pirmąkart atvykau 1987 metais su tėveliu ir savo sūnumi Kimo, kuriam tuo metu buvo 15. Planavome metais anksčiau, bet padėtį pakoregavo Černobylio avarija. Tuomet tėvui buvo atlikta širdies operacija, po kurios jis sveiko rekordiniu greičiu, – matyt, taip labai norėjo į tėviškę, nors anksčiau kalbėdavo, kad, kol Lietuva nebus laisva, nė vienas jo doleris neatiteks komunistams. Jis buvo frontininkas ir, kitaip nei „Santaros-Šviesos“ organizacija, manė, kad jokių ryšių su okupantais megzti nereikia. Mama lankėsi ir anksčiau, yra kelionę aprašiusi.
Jūsų tėtis buvo architektas, ar yra Kaune jo darbo vaisių?
Čia buvo jo didžiausia tragedija. Kaune jis baigė Aukštesniąją technikos mokyklą, dirbo Kelių ministerijoje, o apie architektūrą dar tik svajojo. Ją studijavo Vienoje, Štutgarte, baigė institutą Detroite, kur gyvenome atvykę, iki persikėlėme į Kaliforniją.
Tėvas buvo suprojektavęs „Laisvės aukurą“, ieškojo jam vietos, finansavimą tikrai būtų gavęs. Svarstė apie Kaišiadoris, nes ten baigė mokyklą, taip pat – apie Vilnių, gal prie Tauro kalno ar Lukiškių aikštėje. Ten gi nesibaigiantys konkursai. Deja, vietiniai tik stumdė projektą pirmyn atgal, ir jis liko neįgyvendintas. Pati nesiryžtu, nesu architektė, nežinau net nuo ko pradėti. Brėžinius saugo Nacionalinis muziejus, 2013-aisiais, tėvo 100-ųjų gimimo metinių proga, buvo surengta paroda.
Kai su sūnumi pirmąkart atvykote į tuomet dar sovietinę erdvę, kokia ji pasirodė jums, amerikiečiams?
Man gyvai viskas atrodė daug gražiau, nei įsivaizdavau. Gal mano tiesiog toks požiūris į gyvenimą? Mačiau tik tai, kas gera, gražu ir žalia. Sūnus visur matė Leniną, o aš į jį nežiūrėjau, tai nelabai ir mačiau, nors žinojau, kad jis čia. Tėvelio emocijos buvo susijusios su gimine, lankėme jo vargingai kaime gyvenančią seserį, jis sielojosi dėl sugriuvusios tvoros… Tai mes visi skirtingai tą Lietuvą ir matėm.
Kas buvo impulsas, paskatinęs atvykti – kad ir metams, kaip iš pradžių planavote?
Skaitydama senus savo laiškus tėvams, kuriuos dabar rūšiuoju, nes noriu atiduoti Literatūros (Literatūros ir tautosakos – red. past.) institutui, matau, kad apie tai kalbėdavau dar būdama studentė, aštuntajame dešimtmetyje. Tėvai visuomet sakė, kad mus – mane, brolį, seserį – augina tam, kad atitektume Lietuvai. Mama verkdavo, kad suamerikonėjome, nutautėjome, kad mums Lietuva nesvarbi. Ir iš tiesų ji ilgą laiką man nebuvo svarbi, seseriai – ir vėliau.
Labai nudžiugau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, mane apėmė tikra euforija. Išeivijos laikraštyje radau skelbimą apie tai, kad Lietuvoje reikia anglų kalbos dėstytojų, sūnus tais metais kaip tik baigė gimnaziją, jau buvo vyras, tad ir išvykau.
Niekada nemanėte, kad galbūt padarėte klaidą? Havajus iškeisti į Kauną turbūt ryžtųsi ne kiekvienas.
Buvo visokių minčių. Tik atvykus, man čia buvo egzotika, netrūko veiklos, ir niekas daugiau nebuvo svarbu. Sausio 13-ąją stovėjau prie TV bokšto ir man nerūpėjo, liksiu gyva ar ne. Pinigų čia ne itin daug reikėjo, nors ir mažai uždirbau. Ne turtų krautis atvažiavau. Kai vienu metu, apie 1996-uosius, norėjau grįžti, supratau, kad tam jau kliudo mano amžius. JAV nebūčiau gavusi darbo pagal profesiją. Įsivaizduojate, 50-ies buvau per sena, o dabar jau perkopiau 70-metį, ir vis dar dirbu.
Ar JAV darbo rinkoje vyrauja neigiamas požiūris į vyresnius žmones, kaip ir Lietuvoje?
Taip, bet ten esama šiokio tokio pasiteisinimo – vyresniems žmonėms labai brangiai kainuoja sveikatos draudimas, kurį apmoka darbdavys.
Bet Lietuvoje juk šis aspektas neegzistuoja?
Lietuvoje egzistuoja prastas požiūris. Čia mėgsta sakyti „ne“ ir stumdyti žmones. Įsivyravęs nevisavertiškumo kompleksas, bijo atvažiavusių iš užsienio, kad nekritikuotume per daug.
Dirbate namuose, savarankiškai, gal tai visai patogu?
Patogu, tiesa, pripratau, kad niekas man negali įsakinėti. Mečiau visus užsakovus, kurie man nepatinka. Dažniausiai verčiu mokslinius darbus, tokių užsakymų visada yra, literatūros – nedaug. Kartais dirbu su filmais.
Pati griaunu savo versliuką, nes daug ir atsisakau. Nebesitariu su naujais užsakovais, nes vargina vis nauji atsiskaitymai. Negaliu pakęsti. Nenoriu vėl prasidėti. Yra pastovių užsakovų, su kuriais smagu dirbti, ir to pakanka. Dar ruošiu mamos atsiminimus – pernai buvo jos 100-metis, ta proga skaičiau paskaitas, dar reikia jas surašyti. Rūpinuosi, kad tėvai nebūtų užmiršti. Tam ir atvažiavau – dabar juk gyvenu jų svajonėje, nepriklausomoje Lietuvoje.
Patinginiauju, turiu prisipažinti, bet ne kiekvieną dieną. Iš esmės dirbti man ir smagu, ir nesmagu. Viskas turi dvi puses. Jei jausčiausi finansiškai užtikrinta, galbūt irgi verčiau pakeliaučiau, kol dar esu sveika. Tačiau neturiu kompaniono, vienai važinėti ne taip įdomu. Neturiu savo būsto, tad pinigai praverčia – nežinau, kas bus rytoj, juk senelių namai Lietuvoje labai brangūs.
Kur einate, kai darbai nudirbti?
Rytoj eisiu į teatrą. Jei atsiverstumėte mano feisbuką, pamatytumėte, kad aš nuolat kokioje nors meno parodoje. Mėgstu ir koncertus. Buvau festivalyje „Mėnuo juodaragis“ – šiemet atvykęs aplankyti Kimo nusivežė. Bet nežinau, ar kitais metais dar galėsiu palapinėje miegoti. Jau sunku pasidarė! Bet muzika ten man pati geriausia. Net nespėju visur, kur įdomu. Jau senokai nesilankiau knygų pristatymuose, bet nėra laiko – pirma reikia nudirbti apmokamus darbus, po to jau laisvalaikis.
Ar užtenka Kaune veiklos vyresniems žmonėms? Sutinkate renginiuose daug bendraamžių?
Dabar galiu džiaugtis, kad vis dažniau matau vyresnių. Bet kad jų būtų daug, tai tikrai ne. Pati nežinau, ko jiems trūksta, nes man tikrai nieko netrūksta, aš labai laiminga. Bet kitus ištraukti iš namų sunku. Žinot, anūkus prižiūrėti reikia… O gal ir interesai skiriasi.
O kodėl jie skiriasi? Ar dėl to, kad Jūs užaugote laisvoje šalyje, kitaip nei jūsų bendraamžiai?
Pasakysiu šitaip. Aš labai džiaugiuosi, kad man prieinami patys įvairiausi renginiai. Čia duodu pastabą lietuviams – jie pamiršta, kokie yra privilegijuoti, pamiršta padėkoti. Gyvendama Los Andžele gal tik du ar tris kartus buvau Brodvėjaus spektaklyje – viskas toli, brangu! Žmonės tikrai daug mažiau sau leidžia. Neseniai lankiau sūnų, labai ilgai teko jį įkalbinėti, kad nueitų su manimi kartu į netoli esantį parką, kuriame vyko nemokamas Šekspyro festivalis. Tiesa, mėgėjų, bet vis tiek!
Lietuvoje man atsivėrė kitas pasaulis, čia aš galiu rinktis. Vietiniai verda savo sultyse, jie nebemato, kas yra gero, gražaus. Kaip iš to ištrūkti, aš nežinau. Bet bandau gelbėti situaciją!
Kaip padaryti, kad miestas taptų palankus vyresniesiems?
Padeda, kai senjorams siūloma nuolaidų. Reikia juk galėti sau leisti ir kavos nusipirkti, ne tik bilietą. Aišku, kad pensininkams labai sunku, ypač žiemą. Visi taupo, nes žino, kad daugiau užsidirbti negali. Aš dar užsidirbu. Laimingiausi senjorai yra tie, kurie dar turi sveikatos ir dirba. Darbo vietų yra, nes jaunimas išsivažinėjo, tai iš dalies gerai. Kita vertus, jei nebūtų tokios emigracijos, visi mokėtų įmokas „Sodrai“, mes gautume didesnes pensijas ir galėtume nusispjauti į darbus.
Matau, kad dabar senjorai buriasi aktyviau, matyt, kai visi draugai aplink kur nors eina, jau ir tu negali atsisakyti. Prie to prisideda Trečiojo amžiaus universitetas. Labai geras dalykas! Pernai mane Kaišiadorių filialas kvietė paskaitą skaityti, labai patiko.
Kviečiu bendramintes, tikrai kviečiu. Bet jei triskart atsisako, ketvirtą jau nebesivarginu… Turiu vieną pažįstamą, kuri vis siūlo ką nors nuveikti kartu, gaila, kad ji gyvena ne centre. Man dėl to labai patinka gyventi Žaliakalnyje – visur galiu nueiti. Ir tie laiptai – savotiška mankšta.
Keliaujate po Lietuvą?
O, taip. Neatsigrožiu mūsų miesteliais. Lietuvoje yra nuostabu! Jau ne kartą lankiausi Rokiškyje, iš ten kilusi mano mama. Tėvelis – iš Žaslių, tad ir ten esu ne kartą buvusi, Kaišiadoryse. Tik neturiu automobilio, tai ne taip lengva keliauti, kaip galbūt norėtųsi. Ukmergėje keletą kartų lankiausi, Molėtuose turistavome. Su sūnumi po festivalio važiavome į Latviją, grįžome per Obelius, Kupiškį – pasaka! Esu pakeliavusi Dzūkijoje. Labai patiko Marcinkonys.
Dar nespėjau gerai ištyrinėti Žemaitijos, būtų smagu. Gal ir autobusu reikės kitą vasarą pavažinėti. Žemaičių kalbos pasiklausyčiau!
Kur Kaune rekomenduotumėte nueiti?
Kad labai daug gerų vietų! Išskirti sunku. Labai mėgstu galeriją POST, tik reikia į ketvirtą aukštą lipti – tai kartais stabdo. Bet ten parodos tikrai labai įdomios, kokybiškos, labai gera, išskirtinė erdvė. Dažniausiai renginius renkuosi pagal sudominusį menininką ar atlikėją, ne pagal konkrečią vietą. Labai mėgdavau „Geros muzikos gyvai“ koncertus, bet jie brangoki, net ir man, dirbančiai. Pavyzdžiui, „Mėnuo juodaragis“ senjorams siūlo bilietą visoms dienoms už 10 eurų. Maniau, pusė publikos bus senjorai, bet ne, kurgi. Keletą vyresnių festivalyje mačiau, aišku, taip pat ir daug šeimų su mažais vaikais. Tikra nedidelė visuomenė.
Apskritai ši tema, dėl kurios susitikom, yra požiūrio reikalas. Kuo daugiau renginių, kuriuose senjorai laukiami, į kuriuos jau dalis jų eina, tuo daugiau ir kitų senjorų ateis. Aš pati labai stengiuosi tai daryti, ir jau ne pirmi metai. Reikia nepamiršti, kad vyrai gyvena trumpiau, tai ką gi mums, moterims, vienoms daryti? Norisi išeiti, paįvairinti savo egzistavimą, ką nors nauja sužinoti. Ir su jaunimu pabendrauti svarbu, negalima užsidaryti.
Juk įrodyta, kad mokantis naujų dalykų mažėja Alzheimerio ir kitų ligų rizika. Mokaisi naują kalbą – ir jau tolini senatvę.
Ar Lietuvoje žmonės per greit pasensta?
Tai jie patys mano, kad jau yra seni. Kai trisdešimtmetė man aiškina, kad paseno, norisi per veidą trenkti – kito atsakymo nėra! Pati po truputį jaučiu, kad žengiu į senatvę – kalbu apie sveikatos, fiziologinius dalykus. Net veido bruožai pasikeitė. Bet sena nesijaučiu. Senatvė – tai kai niekas nebeįdomu ir nori tik gulėti lovoje, sirgti. Tada jau esi lavonas.