Naršydama po „VIELA“ kolekcijas pagavau save medituojant – užbūrė simetriški siluetai, ramios spalvos ir skulptūriškos kompozicijos. Greit į galvą toptelėjo mintis, kad tokią patirtį būtų galima pavadinti maditacija, savita atsvara greitajai madai. Šį drabužių ženklą kuria dizainerė Joana Rožkovaitė, pirmąją suknelę pasisiuvusi dar studijų laikais. Tai drabužiai, įkvėpti klajojimų po miestą, architektūros, tvarumo ir jautraus aplinkos stebėjimo.
Joana interviu nekart paminėjo ir kitas jai svarbias vertybes: rūpestingumą, ilgaamžiškumą, meilę. Pastaroji labiausiai atsiskleidžia „VIELA“ vestuvių kolekcijose, o šį rudenį laukia ir kita naujiena – pirmoji „VIELA“ kolekcija vyrams.
Joana, papasakok, kaip atsidūrei mados srityje. Kas paskatino pradėti „VIELA“ veiklą?
Smalsumas madai atsirado dar mokykloje. Pirminiu impulsu galėčiau įvardyti 10 dešimtmečio „Vogue“ žurnalus, kuriuose atradau fotografo Peterio Lindbergho ir Helmuto Newtono įamžintas kolekcijas. Tuo metu įstojau į lietuvių filologijos ir leidybos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Kalba, literatūra man visada buvo be galo artima ir atrodė, jog tekstai padės lengviau išspręsti egzistencinę „mįslę“ bei suteiks kryptingumo kasdienybėje. Pamenu, analizavome Henriko Radausko eilėraštį ir vienoje eilutėje įstrigo žodis „viela“. Ilgos valandos analizuojant tekstus, lietuvių kalbos gramatikos ir kirčiavimo paskaitos reikalavo nemenkos disciplinos, bet į sąmonę vis grįždavo dėmesingumas drabužiui. Esu tikra: jei mintys pasikartoja, tai ne be reikalo. Tad maždaug po pusmečio studijų nusprendžiau susikurti klasikinę suknelę su šalikėliu, visiškai minimalistinio silueto. Per pirmąjį primatavimą apėmė naujas jausmas, kūrybinis, drąsus ir visiškai atsakęs į pirminį smalsumo klausimą. Taip nusprendžiau pamėginti išleisti pirmąją riboto kiekio kolekciją, kuri buvo siuvama tik pagal individualius išmatavimus, nes tvarumo ir išskirtinumo idėjos man visada buvo aktualios.
Kūryba man yra tikėjimas, ji lavina vidinę akį ir moko būti jautresniam aplinkai bei tave supantiems žmonėms.
Tavo kuriami drabužiai spinduliuoja ramybe, į juos žiūrėdama pagalvojau, kad tai mados ir meditacijos sąjunga, gal net galėtumėm tam sukurti naujadarą – „maditacija“. Lengvi audiniai, skulptūriški siluetai, švelnios spalvos, harmoninga visuma – tuo pasižymi „VIELA“ kolekcijos. Kaip atradai savo stilių?
Nors viena pirmųjų sudedamųjų dalių kuriant prekinį ženklą buvo smalsumas, puikiai suvokiau, koks tai atsakingas žingsnis, ypač gyvenant tokioje gausoje. Man visad norėjosi, jog kuriamas dizainas neturėtų galiojimo laiko ir kurtų ryšį su žmogumi, kuris jį užsisako. Kaip ir pradžioje, taip ir dabar didžiausią dėmesį skiriu ieškojimui, konceptualumui. Minimalistinis braižas man yra atviriausia kalba savajai auditorijai. Skulptūriškumas, geometrinės formos ir ramūs tonai iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, tačiau siekiu, kad būtent per šias sudedamąsias dalis būtų galima įžvelgti dizaino konstrukciją, funkcionalumą ir ilgaamžiškumą.
Esi minėjusi, kad įkvėpimą suteikia architektūra, japonizmas, aplinka, o kartais, atrodytų, mažos detalės, tarkim, frazė iš literatūros kūrinio. Kaip pavyksta įsikvėpti kasdienybėje ir rasti naujų idėjų?
Tikriausiai viena sunkiausių užduočių – klausimas apie įkvėpimą, nes jis neturi formulės ar konkretaus laiko, vietos. Tarsi koks transcendentinis, nuojautos jausmas. Man svarbu susikaupimas ir ieškojimas. Labai mėgstu aplankyti prie namų esantį Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Tyrinėjimas tyloje nuramina mintis ir atverčia sąmonėje naują, švarų lapą. Vienas mano mėgstamiausių japonų dizainerių Issey Miyake ir 1992 m. jo kurta apranga lietuvių olimpiečiams Barselonoje, išskirtiniai kimono siluetai man yra vienas iš didesnių įkvėpimo šaltinių – artėjant rudens sezonui pristatysiu riboto leidimo kolekciją vyrams. Kauno gatvės ir modernioji tarpukario architektūra įkvėpė vieną naujausių kolekcijų, o kartu su jaunosios kartos fotografe Elena Krukonyte siekiame konceptualiai atskleisti žmogaus ir miesto santykį. Kartu džiaugiamės, jog vienas Elenos kadras, prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos Donelaičio gatvėje, kur modelis dėvėjo baltus kimono kirpimo marškinius ir stovėjo ant jau simboliu tapusio rutulio, atsidūrė „Vogue Italia“. Na, o balta spalva visais laikais simbolizavo taiką, tai, ko mes iš visos širdies ir siekiame šiandienos pasaulyje.
Mada ir drabužiai – daugiabriaunis reiškinys, išsiplečiantis į kasdienybės, kultūros, saviraiškos ir meno sritis. Pastaruoju metu dažnai kvestionuojama greitoji mada ir per ją pasireiškiantis vartotojiškumas. Ar pati stengiesi vengti besikeičiančių madų ir dar vieno išpardavimo?
Stengiuosi dalintis tik tais kūriniais, kurie atspindi tvarumo principus. Mano akimis dizaino konstrukcija turi būti funkcionali, minimalistinio braižo, siluetas meistriškai išdirbtas iki menkiausių detalių, o kadangi kiekvienam klientui siuvama išskirtinai pagal jo išmatavimus, jis gali ir pakeisti tam tikras detales, ilgį, pasirinkti kitą audinio toną. Tendencijomis netikiu, norisi kuo meistriškiau išdirbti savo dizaino stilistiką, kuri, kaip minėjau, neturėtų galiojimo laiko. Audiniai yra atsakingai atrinkti, tik pažymėti „OEKO-TEX“ etikete, reiškiančia aukštus tvarumo standartus gamyboje, nedarant žalos aplinkai.
Įdomu išgirsti ir apie minimalistinių vestuvinių suknelių kolekciją. Ją pristatydama poetiškai sakei, kad „meilė yra stipriausia pasipriešinimo forma prieš tamsą“. Koks vestuvinių suknelių kūrimo procesas?
Kurdama vestuvines sukneles didžiausią dėmesį skiriu bendravimui ir ryšiui su klientėmis. Stengiuosi padėti išgryninti nuotakos viziją ir sukurti tinkamiausią dizainą ne tik pagal figūros tipą, bet ir pagal asmenybę. Kitas žingsnis yra primatavimai, per kuriuos dirbame su konstruktore ir siuvėjomis. Tai man viena įdomiausių užduočių – išdirbti gaminį taip, kad jis atspindėtų visas sudedamąsias dalis: nuo pat mažiausių detalių, audinio lengvumo ir komfortiškumo iki skulptūriško, minimalistinio silueto, kuris būtų atpažįstamas kaip „VIELA“. Labiausiai džiaugiuosi tada, kai klientės po vestuvių parašo apie patirtį ir sako, jog jautėsi savimi. Tai didžiausia motyvacija, įkvėpimas ir įrodymas, kad misiją įvykdžiau.
Kokiomis pagrindinėmis vertybėmis vadovaujiesi kūryboje ir gyvenime?
Tikriausiai galėčiau pakartoti tą pačią Romualdo Rakausko fotografijų ciklo „Žydėjimas“ citatą: „Meilė yra stipriausia pasipriešinimo forma prieš tamsą.“ Kūryba man yra tikėjimas, ji lavina vidinę akį ir moko būti jautresniam aplinkai bei tave supantiems žmonėms. Rūpestis, dėmesingumas ir įsiklausymas man taip pat yra be galo svarbūs dalykai. Be šių pamatinių vertybių atsiranda daug chaoso, kuris lengvai gali transformuotis į tamsą.
Iššūkiai – neatsiejama kūrybos ir gyvenimo dalis, tačiau jų dėka tampi atsparesnis, o kasdienybė įgyja švelnesnį formatą ir neapsiriboja buitiškumu.
Galbūt pasidalintum keliais patarimais, į ką vertėtų atkreipti dėmesį ieškant savo stiliaus?
Manau, renkantis drabužius svarbiausia jaustis savimi ir komfortiškai. Formulės neturiu, tačiau tendencijos, „sezono spalvos“ ar „must have“ turi mažai identiteto, skatina prisidėti prie vartotojiškumo, nuolatinio pirkimo. Tad tereiktų sąmoningai atsižvelgti į kiekvieną drabužį, ne tik tai, kaip jis atrodo vizualiai, bet ir į pasiuvimą, audinius. Ir nepamiršti tvarumo principo.
