„Turbūt tik šitame mieste Laisvės vardu pavadinta alėja gali prasidėti teismo pastatu. Kadaise jame veikė toks juokingas gastronomas, kur prekės ir atrodė kaip teisiamos, tačiau gastronomo nuosprendis alėjai buvo palankesnis nei teismo. Be to, gastronome seni hipiai prekiavo piratiniais kompaktais, dvelkiančiais nors ir nelegalia, bet autentiška konservuotos laisvės dvasia.“ Tai ištrauka iš Kęstučio Navako esė „Paskutinio teismo alėja“, kurią galima rasti rinkinyje „Begarsis skambutis“ („Tyto alba“, 2015).
Vasario 16-ąją sukanka metai nuo poeto, rašytojo, vertėjo mirties, tačiau dabar ir amžinai jo tekstai gyvens Kauno gatvėse, bromose, kavinėse, knygynuose, pakibę tarp varinėjamų kalbų, garuojančio asfalto, vienišo lietaus. „Paskutinio teismo alėja“ – ir kiti itin kaunietiški tekstai – kėsinasi tapti, o gal jau ir tapo, klajoklio gidu, kviečiančiu iš naujo atrasti šimtąkart akimis zulintus paviršius ir išpreparuoti jų užslėptus sluoksnius.
Tai vienintelė išeitis šiuo metu. Susikurti progą gilesniu žvilgsniu perverti savo gatvę, kvartalą, mikrorajoną. Susikurti žaidimo taisykles, tapti pirmakarčiu svečiu savo namuose, priekabiu turistu savo mieste. Naršyti ne uroboro principu veikiantį socialinį tinklą, o paupius, slinkti ne telefono ekranu, o šaligatviu. Mes iš tiesų turime prabangą niekur nebeskubėti.
Sumažinę pavarą šį mėnesį domimės, kaip atrodo gerai pažįstamas miestas, žaidžiant atradimo žaidimus. Žurnalo maršrutai atranda jaukumą industriniuose Petrašiūnuose, šildosi galinėje troleibuso sėdynėje, vedžioja droną po Kauno stogus, moko kirsti kampus, tiesia tiltus tarp upių krantų, šiuolaikinėse gatvių džiunglėse ieško tapytojų prieš dešimtmečius užfiksuotų motyvų ir randa Kauną netikėčiausiuose pasaulio kampeliuose. Vis dar neperžengiant savivaldybės ribų.
Tad motyvuojančio skaitymo, skaitlingų žingsnių. Beje, užsiregistruokite „Kaunas 2022“ iššūkiui „walk15“ programėlėje – taip visi, po vieną ūkį, bet drauge, ir nužingsniuosime iki Europos kultūros sostinės.
