Praveriu vietinės kavinukės duris, apsižvalgau ir suprantu, kad Justinos dar nėra. Rašau jai žinutę: „Aš jau vietoje.“ Po sekundės gaunu atsaką: „Aš irgi!“ Susigėstu, dar kartą apsižvalgau ir tipenu į kampą, iš kurio ji man mojuoja. Pradžia – tiek šio teksto, tiek mūsų susitikimo – stebina ir mane patį. Juk buvau visu šimtu procentų įsitikinęs, kad ją atpažinsiu! Bet ar tai buvo mažiau netikėta nei faktas, kaip gimė rugsėjo pabaigoje aštuntą kartą vyksianti mugė „Kaunas Art Book Fair“? Belieka skaityti ir išsiaiškinti.
Mano pašnekovė – Justina Zubaitė-Bundzė – vienas iš idėjinių „Kaunas Art Book Fair“ variklių, ilgametė jos edukacinės programos kuratorė, prie mugės nedirbusi vos dvejus metus iš aštuonerių.
Taip pat ji yra knygyno „Six Chairs Books“ įkūrėja, Vilniuje vykstančio „Paviljono“ knygų savaitgalio vadovė bei atsakinga už visai šviežią rašytojų rezidencijų erdvę „April“ Trakuose. Tikrai platus kultūrinių veiklų arsenalas.
Justina gyvena Vilniuje, bet yra tikra kaunietė. Ir, kaip sako pati, dabar į miestą ji dažniausiai grįžta dėl dviejų priežasčių – aplankyti tėvų ir „Kaunas Art Book Fair“ reikalais. Tad kaipgi gimė ši mugė, kasmet suburianti meno leidinių leidėjus, knygynus ir menininkus?
J. Zubaitė-Bundzė pasakoja, kad „Kaunas Art Book Fair“ užuomazgos gimė Los Andžele. Būtent čia ji susitiko su Kauno fotografijos galerijos vadovu Gintaru Česoniu ir buvusia jos kuratore Viktorija Mašanauskaite-Rinkšele. Kad visi tuo pačiu metu vyksta į Angelų miestą, jie sužinojo likus vos kelioms dienoms iki skrydžio. Justina keliavo gavusi stipendiją, o Gintaras ir Viktorija – su galerijos stendu.
Čia trijulė lankėsi specialioje meno leidinių mugėje, o tarp stendų, knygų ir pokalbių pradėjo ryškėti štai tokia mintis: Lietuvos leidėjai nuosekliai dalyvauja Niujorko, Paryžiaus ir kitose tarptautinėse mugėse, tačiau savos, būtent meno leidiniams skirtos susitikimo vietos neturi.
„Gintaras ir Viktorija turėjo mugių patirties, aš – kontaktų ir šiek tiek kitokios praktikos. Pagalvojome, kodėl nepabandžius tokio projekto suorganizuoti Lietuvoje“, – paprastą didelio sumanymo pradžią prisimena Justina.
Pirmiausia – pažinti savo miestą
Kurdami pirmąją mugę, organizatoriai iš pradžių dairėsi į užsienio pavyzdžius. Norėjosi tarptautiškumo, įdomių svečių ir tokio renginio, kokie vyko kituose didmiesčiuose. Todėl, pavyzdžiui, programoje atsirado Berlyno alternatyvus šiuolaikinio meno žurnalas „Starship“ ir rašytoja Annette Weisser, pristačiusi knygą „Mycellium“, kurią išleido 1974-aisiais Los Andžele įkurta ir kultine tapusi leidykla „Semiotext(e)“. Vis dėlto po renginio tapo aišku, kad vien perkelti užsienyje veikiantį modelį į Lietuvą nepakanka.
„Pirmaisiais metais šiek tiek neįvertinome Kauno savitumo. Kvietėme žmones ir iniciatyvas, kurie mums patiems atrodė labai įdomūs, tačiau neturėjo stipraus ryšio su vietos bendruomene. Dėl to dalis jų programoje tiesiog pranyko. Supratome, kad lankytoją, kuriam meno leidyba dar nėra gerai pažįstama, pirmiausia reikia įtraukti kitokiais būdais“, – sako edukacinės programos kuratorė.
Ši pamoka padėjo „Kaunas Art Book Fair“ atsigręžti į Kauną – skirtingais metais programoje atsirado žvilgsnių į miesto meno, plakato ir grafikos istoriją, ekskursijų po bibliotekų bei muziejų fondus. Lankytojai turėjo progą aplankyti įprastai uždaras Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklas, o vienoje mugėje, dėl Kauno fotografijos galerijos remonto perkeltoje į kaimyninę „Meno parko“ galeriją, kauniečių menininkų grupės „Post Ars“ 10-ojo dešimtmečio plakatai atgijo Jurgio Griškevičiaus kūrinyje.
Keitėsi ne tik vietos, bet ir formatai. Vienais metais „Kaunas Art Book Fair“ virsdavo pokalbių scena, kitais – dizaino praktikų tyrimu ar knygų paroda.
Be to, per pandemiją pokalbiai su grafikos dizaineriais persikėlė į ekranus. Vėliau Justina juos kvietė kalbėtis gyvai – prisimena, kaip prieš renginį baiminosi, kad grafikos dizaineris Vytautas Volbekas nepratars nė žodžio. Kaip jau būna, prasidėjus pokalbiui, jis negalėjo nustoti kalbėti.
„Grafikos dizaineriai neturi daug progų tiesiog susitikti ir pasidalyti tuo, kaip mąsto. Tad norėjosi, kad „Kaunas Art Book Fair“ taptų ir susibūrimo vieta“, – pasakoja kuratorė.
Knygą galima ne tik skaityti
Justina nuo pat mugės pradžios rūpinasi jos edukacine programa. Tai nėra bandymas per vieną savaitgalį kauniečius paversti meno leidybos žinovais, veikiau proga praverti langą į sritį, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nišinė.
Vienu širdžiai artimiausių „Kaunas Art Book Fair“ projektų ji vadina išleistas dvi spalvinimo knygeles vaikams. Piešinius joms kūrė ne vien iliustruotojai, bet ir su vaikų auditorija įprastai nedirbantys menininkai. Taip knygelėse atsidūrė Anastasijos Sosunovos tatuiruotes primenanti grafika, Roberto Narkaus abstrakcijos ir kitokios užduotys, netikėtos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Kitas jai įstrigęs epizodas – menininko Kipro Dubausko dirbtuvės jaunimui „Pareidolija mieste ir mene?“. Jų dalyviai peržiūrėjo Rosalind Nashashibi 2005 m. filmą „Eyeballing“, kuriame antropomorfinio miesto vaizdinys – fasaduose ir daiktuose išryškėjantys veidai – gretinamas su aplink policijos nuovadą besisukiojančiais pareigūnais, taip į vieną pasakojimą įpinant ir stebėjimo bei sekimo temas. Po peržiūros vaikai kartu su menininku išėjo pasivaikščioti po Kauną ir ieškoti savųjų miesto žvilgsnių.
„Man atrodė, kad tai – nuostabi užduotis. Kiprui miestas labai svarbus, todėl jis galėjo vaikams jį atverti visai nauju kampu. Apskritai, džiaugiuosi, kad kiekvienoje mugėje atsiranda bent vienas netikėtas elementas, priklausantis tik tiems metams“, – sako pašnekovė.
Tiesa, per aštuonerius metus augo ir pati mugės bendruomenė. Šalia kasmet sugrįžtančių leidyklų, knygynų bei iniciatyvų vis dažniau savo leidinius, grafikos darbus bei mažus tiražus pristato ir nepriklausomi autoriai.
Čia susitinka tokie kauniečiams pažįstami vardai kaip leidykla „Hands on Press“ ar knygynas „Kolibris“, o VDA Grafikos katedros studentų leidybinė iniciatyva „Arklys“ rodo, kad mugė gali tapti pirmąja platforma dar tik pradedantiems kūrėjams.
„Ateina labai įvairi auditorija, šeimos, žmonės, kurie galbūt į Šiuolaikinio meno centro skaityklą ar meno knygyną įprastai neužsuktų. Tai ir leidžia kurti dar platesnį ryšį su visa miesto bendruomene“, – teigia Justina.
Nuo knygų – prie žmonių
Meno leidiniai Justiną lydi dar nuo studijų laikų. Po menotyros bakalauro Kaune ji atliko praktiką Paryžiaus projektų erdvėje „Castillo/Corrales“ ir dirbo jos knygyne. Grįžusi su bendraminčiais įkūrė „Six Chairs Books“ – pirmąjį šiuolaikinio meno knygyną Lietuvoje. Jis pradėjo veikti VDU erdvėse, vėliau buvo įsikūręs Kauno menininkų namuose ir Nacionalinėje dailės galerijoje.
Tačiau šiemet, po daugiau nei dešimtmečio, Justina knygyną perleido. Sprendimas buvo pribrendęs – laikui bėgant, energijos projektui ėmė likti vis mažiau. „Norėjau ne tiesiog uždaryti duris, o užbaigti tam tikrą etapą. Dabar projektas yra gerose rankose ir pilnas gyvybės, o aš tuo galiu didžiuotis“, – sako ji.
Šiandien Justinos veiklos vis labiau sukasi ne apie knygą kaip objektą, o apie žmones, kurie rašo, leidžia, skaito ir susitinka. Justina organizuoja sostinės „Paviljono“ knygų savaitgalį, o Trakuose kuruoja tarptautinės rašymo rezidencijos „April“ programą.
Žvelgiant iš šono – akivaizdu: skirtingoms jos iniciatyvoms bendra pastanga sukurti vietą, kurioje autorius, menininkas ar leidėjas nebūtų vienas.
„Knygos man vis dar svarbios, bet pastaruoju metu jaučiu, kad dar svarbesni tampa žmonės – autoriai, lankytojai bei dialogo galimybė. Būtent todėl ir „Kaunas Art Book Fair“ man išlieka svarbi net nebegyvenant Kaune – tai vienas iš saitų, leidžiančių man palaikyti ryšį su jo kultūros lauku“, – pasakoja Justina.
Kalbėdama apie patį miestą, ji džiaugiasi, kad mugė vyksta būtent čia: „Kadangi didelė dalis leidėjų bei dalyvių atvyksta iš Vilniaus, ne kartą sklandė kalbos, jog panašaus renginio reikėtų ir sostinei. Vis dėlto atskira meno leidinių mugė ten taip ir neatsirado. Man patinka, kad Kaunas yra priežastis atvažiuoti ir susiburti.“
Jaukumo ir naujovių derinys
Aštuntus metus skaičiuojanti „Kaunas Art Book Fair“ šiemet vyks rugsėjo 26–27 d. Natūralu, kad tiek metų gyvuojantis renginys bando ne tik neišbarstyti to, kas jau sukurta, bet ir neužmigti jau pažįstamame formate.
Kalbėdama apie šių metų mugę, Justina pripažįsta, kad kasmet atsakinėti į klausimus – ką šiemet pasiūlysite naujo ir kuo nustebinsite – vargina. „Kartais norisi tiesiog jaukumo ir pažįstamumo. Stengiamės subalansuoti, kad mugė netaptų nuobodi, bet ir nebūtų vis išrandama iš naujo. Ne kiekvieną projektą kasmet būtina apversti aukštyn kojomis.
Ir vis dėlto pasiūlyti šviežių kampų – norisi. Tad šiemet jungiamąja „Kaunas Art Book Fair“ gija taps kolekcijų ir kolekcionavimo tema. Mugė kalbės ne vien apie knygos vertę ar investavimą, bet ir apie asmeninius rinkimo motyvus – nostalgiją, profesinį smalsumą ar net obsesiją“, – pasakoja edukacinės programos kuratorė.
Pokalbio pabaigoje Justina pažymi, kad nors per aštuonerius metus įvyko daug permainų, sugrįžti į mugę visada labai gera.
„Per šiuos metus pasikeitė net keturi žmonės, kurie ant savo pečių neša visą „Kaunas Art Book Fair“. Pirmaisiais metais dirbome su V. Mašanauskaite-Rinkšele, tuomet su Juste Litinskaite, vėliau su Gabriele Arlauskaite, o dabar – su Armanda Klimavičiūte. Galiu pasidžiaugti, kad visoms joms pavyksta sutelkti šaunią komandą, mokančią dirbti kartu. Būtent šis ryšys bei gera kompanija ir yra vienas iš faktorių, paskatinančių kasmet sugrįžti“, – sako pašnekovė.
