Kiekvieną pavasarį ir rudenį Laisvės alėja pasikeičia – ją nusagsto baltos palapinės, pakvimpa dūmu, pasigirsta smuikas ir armonika. Žinok, žmogau, – mugė prasidėjo.
Nuo 2016-ųjų svarbiausioje miesto pėsčiųjų arterijoje muges rengiantis Darius Straigis sako, kad nuo eilinio turgaus jo su komanda organizuojami renginiai skiriasi kultūrine programa, leidžiančia lankytojams kiek pailsėti nuo kasdienybės. O kultūra Dariui nesvetima – jis ir koncertų organizatorius, be kitų renginių, kiekvieną žiemą po ženklu „Sukurta LT“ pristatantis nevienadienės muzikos įvykius. Tradiciškai „Retro Kalėdoms“ Darius kviečia į „Romuvą“, o šiemet – ir į „Dainą“. Bet kol kas dėmesio skirkime Kauno mugei, kurios rudeninė „serija“ įvyks rugsėjo 25–27 dienomis.
Dariau, kiek profesijų esate pakeitęs iki tapdamas mugių organizatoriumi?
Esu kaunietis, čia gimiau ir augau. Bet studijavau pajūryje – Klaipėdos universitete baigiau kultūros vadybą, buvau įstojęs į teatro režisūrą, paskui dėl armijos teko pakeisti specialybę, nes ankstesnio kurso nebebuvo. Taip visą gyvenimą vis kažką organizuoju. O Kauno muges – nuo 2016 m., kai tuometinis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Šliažas pasiūlė sudalyvauti konkurse. Su kolegomis prigeneravome idėjų, parengėme programą, laimėjome, surengėme, žmonėms patiko ir užsikabinome patys – kasmet dalyvaujame tuose konkursuose. Man iš esmės norėjosi, kad mugė nebūtų tiesiog turgus ar tik prekyba, kad žmonės patirtų ir kultūrinius įvykius. Taip įtraukėme džiazą, madą, fotografijos galeriją ir kitus partnerius.
Kokia buvo ta nauja koncepcija, su kuria atėjote į Laisvės alėją? Juk mugės čia vykdavo ir anksčiau.
Taip, mugės Kaune vyksta seniai, tačiau jos būdavo kur kas paprastesnės, labiau, sakyčiau, liaudiškos. Mes norėjome viską daryti kitaip: pradėjome nuo naujų vizualinių sprendimų, vizijos ir idėjų, kol per dešimtmetį viską nušlifavome taip, kad mugė taptų tarsi savaime veikiančiu miesto organizmu. Šiandien mums nebereikia įkalbinėti prekiautojų – jie patys labai laukia šio renginio ir veržiasi dalyvauti. Tad pagrindinis mūsų darbas dabar yra kultūrinė programa ir techniniai dalykai. Pavyzdžiui, infrastruktūra – elektros tiekimas ar tualetų logistika. Čia neapsieiname be darbinio „folkloro“ – per tiek metų visko matėme. Pamenu, kartą gavome skundą, kad tualetas pastatytas netinkamoje vietoje, tad puolėme jį skubiai nešti kitur, o pasirodė, kad viduje tuo metu buvo žmogus…
Daug dėmesio skiriame ir saugumui. Samdome profesionalią tarnybą, kuri prižiūri tvarką ir saugo naktimis Laisvės alėjoje paliekamas palapines. Apskritai aš gerai suprantu, kad pati prekyba – tautodailė, maisto produktai ar kulinarinis paveldas – yra universali, visoje Lietuvoje ir pasaulyje. Todėl mūsų koncepcijos esmė – kaip visą šį procesą suvaldyti techniškai ir papildyti kultūriniais akcentais.
Kuo Kauno mugė išsiskiria iš panašių didžiųjų renginių Vilniuje ar Klaipėdoje?
Vilniaus Kaziukas turi gilias, šimtmečius siekiančias tradicijas, o Kauno mugė auga kartu su miestu. Mes turime kitą milžinišką privalumą – unikalias erdves. Laisvės alėja ir Vilniaus gatvė suformuoja vieną ilgą, patogų taką, kuriame prekiautojams labai paprasta įsikurti, o lankytojams – viską apeiti. Sakyčiau, kad Kauno ir Vilniaus mugės yra estetiškiausios Lietuvoje. Nors Jūros šventė Klaipėdoje yra milžiniškas, miesto organizuojamas renginys su gausybe koncertų, mes Kaune ypač didelį dėmesį skiriame pačios mugės vaizdui ir patogumui. Turime puikių vietų renginiams prie Miesto sodo ir Savivaldybės, todėl mūsų mugė atrodo išties reprezentatyviai.
Visgi prekiautojai turbūt migruoja per visą Lietuvą – nuo Jūros šventės iki Kaziuko? Kaip juos atsirenkate?
Tie, kurie dirba kokybiškai, poilsio beveik neturi: visą savaitę gamina, o savaitgaliais parduoda. Lietuvoje mugės vyksta kone kiekvieną savaitgalį, tad jei tik yra noro dalyvauti – darbo rasi ištisus metus. Mes, žinoma, vykdome atranką. Pasitaiko, kad sakome „ne“, jei norima prekiauti produkcija, kuri visiškai neatitinka mugės koncepcijos, – pavyzdžiui, kosmetika iš katalogų. Pagrindinė mūsų, kaip organizatorių, ir savivaldybės keliama sąlyga yra autorystė ir autentiškumas: mugėje turi dominuoti rankų darbo gaminiai, sukurti naudojant tradicines medžiagas, žaliavas ir technologijas.
Pavasarį mugėje turėjome apie 600 palapinių, rudens mugė kiek mažesnė. Visą erdvę skirstome į zonas pagal veiklos pobūdį. Pavyzdžiui, tautodailininkus buriame kartu, kad jie geriau reprezentuotų savo asociacijas ir tautinį paveldą. Taip pat yra „Kūrėjų meistrų respublika“ – tai maždaug 50–60 menininkų grupė, turinti išskirtinį kūrybinį braižą. Atskiros vietos numatytos maisto gamintojams, atstovaujantiems kulinariniam paveldui bei mažiems vietiniams aludariams, ypač iš Šiaurės Lietuvos. Tačiau didžiausią prioritetą teikiame amatų demonstravimui. Norime, kad lankytojai matytų patį procesą: kaip gimsta juvelyrika, kaip pinamos juostos ar dirba kalviai, todėl jiems skiriame matomiausias vietas.
Ar pastebite pokyčių pačioje amatininkų bendruomenėje? Gal jų mažėja, o gal kaip tik atsiranda naujų talentų?
Naujų veidų atsiranda, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi. Mes nuolat ieškome to naujo vėjo, kviečiame meistrus iš Latvijos, Lenkijos, kad įneštume įvairovės ir kažko nematyto. Vis dėlto mugės branduolį sudaro tie patys ištikimi, tradiciniai meistrai, kuriuos sutinkame beveik kiekviename didesniame Lietuvos renginyje. Pastebiu, kad greta senųjų meistrų atsiranda jaunų dizainerių, ką tik mokslus baigusių žmonių, kurie bando savo jėgas. Tokių naujų veidų kiekvienoje mugėje turime po 10–15. Matau ir vieną keistą tendenciją – dalis įdomių gamintojų, kurie mielai dalyvauja, pavyzdžiui, Vilniaus Kaziuko mugėje, į Kauną važiuoti kategoriškai atsisako. Tikslių priežasčių neįvardija, tad belieka spėlioti – galbūt tai senos baimės, kad kauniečiai nepirks, o gal tiesiog senas nusistatymas.
O kas rūpinasi kultūrine programa? Ar ją taip pat dėliojate pats?
Mugę organizuojame šešiese. Kolegės rūpinasi komandos darbu, programos koordinavimu ir dizainu, aš – techniniu derinimu bei dokumentais. Už turinį atsakinga Kauno senamiesčio draugijos vadovė Ona Peičiūtė. Kartu su ja rašome projektus, planuojame, ką kviesime ir kokius akcentus dėliosime. Man labiausiai patinka tas momentas, kai miestas užsipildo muzikos šurmuliu. Norisi, kad Laisvės alėja tiesiog ūžtų: čia pat groja gatvės muzikantai, ten – džiazo atlikėjai, kitur pasirodo orkestras ar choras. Šiemet, pavyzdžiui, mugėje viešės Rokas Kašėta.
Programą dėliojame strategiškai: Miesto sodą skiriame modernesniems, šiuolaikiniams pasirodymams, o prie fontano kuriame retro sceną. Čia renkasi liaudies ansambliai, folkloristai – tie kolektyvai, kuriems labai svarbu pasirodyti viešai, pajusti auditorijos dėmesį. Vos paskelbus, kad konkursas laimėtas, telefonai netyla – meno kolektyvai patys veržiasi dalyvauti. Mes puoselėjame senąją tradiciją: istoriškai būtent mugėse ir turguose žmonės dalindavosi žiniomis, čia kūrėsi pirmieji teatrai, koncertuodavo muzikantai. Jei kviečiame populiaresnius atlikėjus, tariamės dėl honoraro, tačiau stengiamės rasti abipusiškai priimtiną sprendimą. Dažniausiai padengiame kolektyvų kelionės išlaidas, suteikiame visą reikiamą įrangą.
Ar Kauno muzikantai ir menininkai palankiai žiūri į mugę?
Pripratinome juos po truputį. Pradžioje skeptiškumo tikrai buvo – daugelis manė, kad tai tik eilinė prekyvietė. Tačiau nuomonė ėmė keistis, kai mugės programoje atsirado bendrų projektų su „Kaunas Jazz“, Mindaugo Kavaliausko rengtu festivaliu „Kaunas Photo“ ir kitais solidžiais kultūros renginiais. Kūrėjai pamatė, kad tai rimta platforma su milžiniška auditorija. Aš visada sakau: dalyvaukite, nes geresnės progos pasirodyti tokiai daugybei žmonių tiesiog nebus. Ir visai nebūtina orientuotis tik į liaudišką muziką – programa gali būti pati moderniausia. Pavyzdžiui, šiemet Vienybės aikštėje kartu su šokių klubu „Junda“ organizuojame didžiulį linijinių šokių festivalį, kuriame bandysime siekti rekordo. Taip pat turime ambicijų įgyvendinti Europoje populiarią idėją – riedučių diskoteką. Norime mugės pabaigos vakarą užbaigti riedučių šokiais ir bendru važiavimu per miestą. Tai didelis logistinis iššūkis, reikalaujantis derinimo su policija ir viešosios tvarkos skyriumi, tačiau didelis renginio mastas mums leidžia apie tokias naujoves ne tik svajoti, bet ir jas įgyvendinti.
Kas yra vidutinis jūsų mugės lankytojas?
Didžioji dalis, žinoma, yra kauniečiai, nors sulaukiame žmonių ir iš kitų miestų bei aplinkinių rajonų. Skaičiuojama, kad per tris dienas mugėje apsilanko apie 100–120 tūkstančių žmonių. Tai įspūdingas skaičius – faktiškai pusė Kauno. Taigi ir ekonominis mugės mastas milžiniškas. Turime apie 600 dalyvių, kurių kiekvienas investuoja nemažus pinigus: vien už vietą savaitgaliui moka virš šimto eurų, prie to prisideda kuro sąnaudos, logistika. Kad tai atsipirktų ir dar uždirbtų, parduoti reikia tikrai daug. Nors vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau, prekiautojai kasmet grįžta, vadinasi, pirkėjas juos randa.
Žmones čia vilioja galimybė įsigyti tai, ko nerasi jokioje parduotuvėje, – keisčiausių, unikalių rankų darbo gaminių. Smalsumas dažnai virsta pirkiniu. Be to, mugė yra pramoga šeimoms: vaikai laukia saldumynų, žaidimų ir kitų užsiėmimų. Tiesa, ne visos pramogos mieste priimamos vienodai. Anksčiau prie savivaldybės pastato ant žalios vejos įrengdavome mini ūkį su naminiais paukščiais ir triušiais. Tačiau vieną rytą gavome oficialų skundą dėl to, kad… po langais gieda gaidys. Tokių gyvų kampelių, deja, teko atsisakyti.
Laisvės alėjoje gausu kavinių ir kitų verslų. Koks jų santykis su muge?
Daugelis verslininkų yra labai supratingi ir džiaugiasi lankytojų antplūdžiu – juk natūralu, kad tūkstančiai žmonių anksčiau ar vėliau užsuka į tas pačias kavines pailsėti ar atsigerti kavos. Žinoma, visada atsiranda skeptikų, kurie tikina mugėje neįžvelgiantys jokios naudos ar uždarbio, bet aš visada pabrėžiu: tiek lankytojų vienu metu miestas pritraukia tikrai ne kasdien, tad nauda bendrai miesto ekosistemai yra akivaizdi. Iš pradžių būta nemažai pykčio ir nesusipratimų, bet dabar iš esmės su visais sutariame.
Mugės mastas tiesiogiai priklauso nuo pėsčiųjų zonos ilgio. Dabar, kai Laisvės alėjos ir Vilniaus gatvės remontai baigti, gal svarstote ir apie veiksmą Rotušės aikštėje?
Dabar apimame visą erdvę nuo požeminės perėjos iki pat Soboro. 2017-aisiais mugė nusidriekė nuo Soboro iki pat Rotušės, abi aikštės buvo pilnos prekiautojų. Tačiau vėliau supratome, kad toks mastas nebūtinai pasiteisina. Lankytojai tiesiog fiziškai nepajėgia nueiti tokio atstumo, todėl prekiautojai mugės pakraščiuose nebeuždirba. Kiekvienas miestas turi savo potencialą ir ribas, kiek lankytojų gali pritraukti. Suprantame, kad be papildomų investicijų į reklamą dar 100 tūkstančių turistų nesugeneruosime. Kadangi viską darome visiškai savo jėgomis – patys laimime konkursą, patys investuojame ir prisiimame finansinę riziką, turime labai atsakingai skaičiuoti, koks mugės dydis yra optimalus ir prekiautojams, ir miestui.
Tikriausiai nepraleidžiate progos pasidairyti po muges ir kitose šalyse. Ar pavyksta ten pasisemti įkvėpimo?
Prieš gerą dešimtmetį pats aktyviai važinėdavau prekiauti keramika ir kitais dirbiniais į didžiąsias Berlyno ar Hanoverio muges. Galiu pasakyti, kad vokiečių kalėdinės mugės yra tiesiog nuostabios – ryškios, sukuriančios nepamirštamą nuotaiką, nors savo turiniu ir labai tradicinės. Žavi jų gebėjimas išlaikyti lokalias keistenybes ir paversti jas verslu. Pavyzdžiui, gali pamatyti išpuoštus mobiliuosius tualetus su priekabomis, kurie atrodo kaip atskira pramoga.
Tačiau kalbant apie pačių prekių kokybę ir autentiškumą, galiu atsakingai pareikšti: mes esame vieni geriausių Europoje. Daugelyje Vakarų šalių mugės nuėjo komerciniu keliu: ten dominuoja masinės gamybos krepšeliai ar tie patys mediniai meškiukai, kurių gali rasti bet kurioje parduotuvėje, tik mugėje jie pateikiami kiek įdomiau. Turime skaudžių pavyzdžių iš Skandinavijos šalių. Ten vykdavo puikios mugės, tačiau vienu metu organizatoriai nustojo vykdyti griežtą atranką ir įsileido pigią masinę produkciją iš Kinijos. Renginiai prarado savo veidą ir nusipigino. Dabar po truputį bando vėl atsigauti ir susigrąžinti amatininkišką dvasią. Tai tik dar kartą įrodo, kad be aiškių kokybės kriterijų mugė praranda prasmę.
O ką jūs pats dažniausiai nusiperkate kauniškėje mugėje? Gal prekiautojai pamalonina dovanomis?
Iš prekiautojų esu gavęs ir naminių pyragų, ir kumpio, ir gėrimų. Tačiau mano paties asmeninė silpnybė – medinės pjaustymo lentelės. Nors namuose jų turiu nemažai, kaskart ieškau kokių nors dar nematytų formų ar įdomesnio dizaino. Tiesa, negaliu tam skirti daug laiko, juk pats darbymetis.
Kaip pakviestumėte į Kauno mugę skeptišką žmogų, kuris tą savaitgalį sąmoningai vengia miesto centro?
Pirmiausia pasakyčiau, kad tai galimybė pamatyti tai, ko tikrai nerasite jokiose parduotuvių lentynose. Tai unikalūs gaminiai ir įdomybės, kurios į Kauno centrą atkeliauja tik du kartus per metus. Suprantu, kad kai ką gali atbaidyti šurmulys ar dideli žmonių srautai, bet būtent tame sraute gali slypėti tas vienintelis, niekur kitur nematytas daiktas. Galbūt paragausite kažko, ko niekada nesate ragavę, o gal Laisvės alėjoje sutiksite žmogų, kurio nematėte dvidešimt metų. Mugė – tai atradimai,daiktų, skonių, žmonių, todėl bent kartą tai pajusti tikrai verta.
kaunomuge.lt