„Gal laimėjo sodai“, – liūdnokai šyptelėjo gidas Jonas Oškinis, pro rimstantį Zanavykų turgų vesdamasis mane ir dar viso labo vieną ekskursijos dalyvę. Taip, dviese panorėjome aplankyti poetą ir bardą Edmundą Janušaitį – tiesa, jau įsibėgėjus vizitui prisijungė ir trečioji interesantė.
Gegužės 13-oji, diena, kuriai pasibaigus stojo Muziejų naktis, buvo išsiilgtai tvanki, ir tikrai gali būti, kad daugelis miestiečių laiką leido tose vietose, kurias šiame numeryje aprašo Matas Šiupšinskas. Jonas su kolegomis nė nemanė tam pasiduoti ir ekspromtu surengė alternatyvą nuobodžiam vakaro lūkuriavimui – Nemuziejų dieną. Dieną, kai, neveikiant muziejams, yra net per daug laiko užsukti į ne mažiau įdomias, bet jokiomis lentelėmis, projektais ir ataskaitomis nesuslėgtas vietas.
Varteliai net klykia stumiami, bet mes tikrai pataikėm čia – į kūrybingų žaliakalniečių iniciatyvos „Pelėdų kava“ 2022-ųjų nutikimu nr. 1 išrinktą Edmundo sodą. Poeto arba Poetų – aptinku abi formas – matyt, tai reiškia, kad sodas atviras jei ne fiziškai, tai idėjiškai. Arba „Meno kampą“ – taip šią vietą rasite feisbuke. Vietą, kurioje amžinai (kad ir kaip paradoksaliai) gyvi net nukirsti medžiai. Po poros valandų iš čia išėjau lyg lengvai užsupta – o juk nė neišlaukiau, kol Edmundas čiups gitarą.
Reikia surinkti komandą, klubą, kad sušvilpus bent 15 žmonių sueitų.
Edmundas Kapsų ir Šakių gatvių kampe gyvena jau per 60 metų, jis čia tiesiog įmirkęs, bet „Meno kampas“ – tai naujausioji istorija. Šeimininkas pasitinka monologu: „Jūs papuolėt į poeto sodą – jis taip vadinasi, nes aš esu poetas, 30 metų kaip Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kai pradėjome visą šitą reikalą kurti, skulptorius Sigitas Straigis kultūringai pasakė: „Tu poetas, tai pavadinam Poeto sodu.“ Mes sunaikinom sodą! Šičia augo ʻGrabšteinas’ – obelis, vedanti didelius, sultingus vaisius. Po ja tėvas buvo pasodinęs kukmedį. Jie drauge nesugyveno. Dvi obels šakos nudžiūvo, teko nupjauti. Sigitas ir sako: „Tu esi tinginys, visi poetai tinginiai, jie tik rašyti nori.“ Davė man tuos striūbus, nuskaptavau juos, o Sigitas pridėjo paukščiukų. Jie kaip poetai, sakė, susodinsim, ir bus labai gražu.“
Paklaustas, ar buvo kiek apleidęs tėvų kartu su visu namu jam paliktą sodą, Edmundas atšauna, kad tiesiog nusprendė jį pertvarkyti (yra keli siužeto variantai, antrasis – toliau straipsnyje). „Dirbu pagal ženklus – ar susapnavau, ar ką, bet vieną dieną nusprendžiau imtis darbo.“ Pro vartelius tuo metu įžengia kaimynas iš Žemaičių gatvės Gintautas Velykis – jis poetų sodo gimimą filmavo, viskas įamžinta. Gintautas – ir Edmundo knygų viršelių autorius. Jau didesnis mūsų būrelis žvelgia į sostą, kurio atkaltė į dangų šauna mediniais dantimis: „Matot, jau kai žmogus atsisėda į sostą, jam šakės.“ Esame supažindinami ir su strazdynu, kuriame trys ar keturios poros čirškautojų sugyvena. Ant namo kybančiuose inkiluose apsistoja zylės ir žvirbliai, mat varnėnams landos per mažos.
„Viskas, ką matote, yra medžio prikėlimas antram gyvenimui. Vieni kelmais į viršų apversti, kiti dar kitaip. Sigitas drožia paukščius, aš juos kasmet dažau, vis prikeliu. Taip sutapo, kad šitą akciją pradėjom 2018 metų gegužės 14-ąją, per Kalantines. Kadangi pats esu susijęs su tais įvykiais, tai į ʻGrabšteino’ šakas ir pasodinom Romuką Kalantą – jis tas su karūna. Aukščiau – Vytautas Kaladė, be reikalo užmirštas. O čia – Rimantas Baužys, kurį retas žino. Jis parašė Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, perskaitytą 1972 metų gegužės 18-ąją. Visa tai pavadinau Aukos lauku – sutapo Romo auka ir obels auka, nuo kurios viskas ir prasidėjo.“
Toliau – Tikėjimo traktas ir Išsipildymo medis, kurio viduryje – gyvenimo mokytojai, reguliuotojai, kritikai… Pro jų aštrius snapus prasibrauti sudėtinga, mirkteli Edmundas. Ir supažindina su Žaliakalnio angelu.
„Ana ten buvo legendinis alubaris „Vyrų alus“. Buvo karštas išgėrimo metas, atėjo žmogus vienomis kelnaitėmis. Sako, vyrai, jūs nepykit, aš ką tik iš futbolo rungtynių. Sakom, kokios tau rungtynės, žmona tave išvijo iš namų! Man jo taip pagailo, kad atsivedžiau į sodą, daviau sveikatą pataisyti – sakiau, atrodai kaip iš namų išvarytas angelas. Aprašiau jį – va, gyvena ant mano garažo stogo toks Žaliakalnio angelas, minta obuoliais, kartais išgeria. Sigitui ir pasakiau, kad reikėtų to žmogaus atminimo. Išdrožė iš vyšnios šakos – be kelnaičių, ilgomis rankomis, kad sugebėtų apkabinti kiekvieną, ir su trumpais sparnais, kad niekad iš kiemo neišskristų.“
Giliai kampe – Pelėdų irštva, dedikuota muzikai. Didžioji pelėda – tai Anna Maria. Dabar pat susiraskite lenkų grupės „Czerwone Gitary“ tokio pavadinimo dainą, kurią Edmundas su draugais mokėdavo pagroti. Kad Annai Mariai nebūtų liūdna, Sigitas pridrožė jai draugų: Micką Jaggerį, Yoko Ono ir Lindą McCartney. Pristatant pastarąsias, kaip šeimininkas pastebėjo, išardžiusias „The Beatles“, prisijungia jau išlinksniuotas skulptorius – jis taip pat gyvena netoliese, Kalniečių gatvėje. Paklaustas, kodėl tokio meniško skulptūrų sodo neįrengė savo valdose, abstraktaus meno kūrėjas juokiasi, kad tam paprasčiausiai neturi nė trupučio vietos: „Nėra kur koją padėti. Jei neturėčiau iš ko dirbt, tai nieko nepadaryčiau. Iš to laužo išsitraukiu kažką, padarau…“
Sigitas pateikia savą Poetų sodo priešistorės versiją: kai Kapsų ir Šakių gatvių kampe šeimininkavo vyresnysis Janušaitis, čia augo kriaušių, obelų, slyvų – buvo ne sodas, o tikros džiunglės. „Pradėjo Edmundas viską raut, kapot – galvoju, velnias, gaila! Reikia kažką padaryti, kad stovėtų. Nieko neatvežėm, viskas išaugo. Va, paukštukai iš kaimyno liepos, kurią nupjovė.“ Edmundas prideda, kad anoje liepoje perėjo varna, o medžiui nuvirtus paaiškėjo, kad paukštis neeilinis – net gavo Elektrikės pravardę, nes lizdą buvo susisukusi iš vielų.
Gali būti, kad apie šį sodą jau esate girdėję, tik nežinojote, kas slepiasi už tvoros, iš kurios kyšo rodyklėmis link Edmundui ir ne vienam kitam meniškos sielos žaliakalniečiui svarbių vietų nusagstytas stulpas. Italjanka, Prisikėlimas, Brazilka ir Parnasas – o tai yra Kauno menininkų namai. Stulpo viziją galbūt susapnavo sodo šeimininkas, iš seno kluono sumeistravo Sigitas, o prisidėjo aplinkiniai gyventojai. Jie apkaišė ženklą votais, suteikdami taip įamžintoms vietoms ir jose gyvenusiems asmenims sakralumo. Sakykim, čia gera vieta paminėti ir ketvirtąjį muškietininką, gegužės 13-ąją sode neapsilankiusį, bet nekart prisimintą. Tai tapytojas Vilius Ksaveras Slavinskas, šiemet atšventęs 80-metį ir šia proga dovanų gavęs Škotijos lordo titulą.
Rimstant pokalbiui ir ruošiantis užeiti vidun, kur laukė dar ir graži ankstesnių namo šeimininkų, pašte dirbusių Edmundo giminaičių, istorija, ir autografų raitymas sukantis Kenny G albumui, akis užkliuvo už patvoryje sustatytų apynaujų medinių suolų. „Vyksta pas jus ir atviri renginiai, ne tik bičiuliams ir kaimynams?“ – „Kol kas ne, bet labai noriu. Esu suvalkietis, tad viską skaičiuoju ir bijau. Žmona sako: ištryps. Bet norisi kažko poetinio, gal skaitymų? Galima gitara groti. Reikia surinkti komandą, klubą, kad sušvilpus bent 15 žmonių sueitų.“ Mosteli ranka į jau aptartą garažo stogą, ant kurio per „Menų kampą“ grojo Gintautas Velykis ir Alis Balbierius.
Dar šis tas, už ko užkliūna jau koja, – knygos „Žaliakalnio brukas“ autoriaus kieme suguldyti autentiški grindinio akmenys, atlikę remontuojant Kapsų ir aplinkines gatves. Rašytojas iš peties padirbėjo karučiu: „Juos būtų kartu su visom sąšlavom tiesiog išvežę.“ Muziejininko gyslelę Edmundas tikrai turi. Jo namuose sutelpa ne tik daugybė paties gautų diplomų, premijų ir kitokių įvertinimų, paveikslai, senovinės fotografijos, brėžiniai, leidiniai, bet ir senovinių laikrodžių kolekcija – po vieną žaliakalnietis įsigyja išleisdamas naują knygą. Pastaroji, įžvalgų romanas „Su manimi ir be manęs“, pasirodė šiemet. Kalbai pasisukus apie prozą, pasigirsta į sofą panirusio Sigito balsas: „Edmundas gerai pradeda sakinius, bet galiausiai jam vis tiek išeina poezija.“
Klausykite strazdų – galbūt išgirsite jų švilpiamą Edmundo kvietimą, ženklą, kad varteliai iš Kapsų gatvės atviri?
