Aistė Ambrazevičiūtė 2018-ųjų gruodį iliustravo mūsų žurnalo numerį, kurio tema buvo „Taika“. Žiūrint į jo turinį atrodo, kad tuomet buvome naivoki, bet kamufliažinio audinio ir taktinio žemėlapio hibridą primenanti iliustracija nė trupučio nepasenusi. Tuomet pirmąkart pasmalsavome virtualioje Aistės įkurtoje laboratorijoje „Plantasia Lab“. Architektės diplomą turinti kaunietė 2024-ųjų pabaigoje tapo meno daktare – Vilniaus dailės akademijoje apsigynė meno projektą „Kerpių gramatika“.
„Šio tyrimo metu pati patyriau, kaip kerpės įgalina poetiškai kurti savo mitus, legendas, veikėjus, taisykles, patikėtinius bei sąjungininkus ir nepasiduoti standartui. Pasiklysti, klaidžioti, būti pasimetusiam ir išsekusiam, dažnai susvetimėjusiam. Rizikuoti naujais pavidalais, išjausti sunkumus ir maištauti. Kaip ir kerpės, galime būti aktyvūs ir pasyvūs sykiu, taip palaikydami savo gyvastį“, – pristatydama ketverius metus sudarinėtą „Kerpių gramatiką“ rašo Aistė. Ji užrašė net kerpių manifestą, o savo begalinius skaitmeninius organizmus siekia pritaikyti įvairiose situacijose ir masteliuose, yra atvira bendravimui ir bendradarbiavimui su kitų meno ir mokslo sričių atstovais.
Apkerpėjęs net stalas Aistės studijoje, prie kurio prisėdame pokalbiui. Tiesa, mus supa 3D printerio pagalba atspausdinti modeliai. Kaune galimybių tai padaryti taip, kaip norisi, nedaug, tad tenka savo kūrinius atsisiųsti atspausdintus užsienyje. Įsidrąsinu paliesti arčiausiai manęs esantį, primenantį koralą, – atrodo, bus pliušinis, bet labiau primena žėručiu dengto namo sieną. Galėtų būti papuošalas, dekoro elementas, o gal labai stilingas medicininis prietaisas?
Kaunas
„Žiūrėk, Vilniuje yra visi, ar ne?“ – paklausta, kodėl gyvena Kaune, ramiai atsako Aistė. Iš architektūros į kerpes jos fokusas nukrypo būtent todėl, kad nesinorėjo būti ten, kur visi: „OK, visi mokosi iš žmonių, tai aš mokysiuosi iš kitur.“ Su miestais labai panašiai – įdomu ieškoti kitų vietų, potencialo, ir neverta visuomet siekti tobulumo ar gausos. Menininkė jaučia, kad susikaupimo ir koncentracijos būsenoms tokios vietos, kaip Kaunas, labai padeda. Ieškant balanso svarbu nuolat dairytis galimybių atsirasti kitose vietose, kur gali augti profesiškai.
Po visų kelionių ir studijų Aistė dabar Eiguliuose, tame pačiame bute, kuriame užaugo. Su ja kalbamės studijoje Kauno centre – svarbus ir balansas tarp darbo ir namų. Žinoma, pasaulis ir miestai keičiasi, todėl Aistė brangina savų žmonių ratą, kuriame jaučiasi saugi: „Esu laiminga, kad būtent čia gyvena mano artimiausi žmonės. Jie emigruoja, grįžta… Kaip ir aš. Kaunas man saugi vieta.“
Tarp Vienos ir Budapešto
Pastudijavusi architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) platesnio požiūrio ieškoti Aistė išvyko Europon. Žemyno centre, tarp Vienos ir Budapešto, ir prasidėjo tai, kas praėjusių metų pabaigoje virto meno daktaro laipsniu. Kaunietę sužavėjo ornamentikos ir puošybos gausa tenykštėje architektūroje: „Aplinka kardinaliai kitokia negu Kaune. Nors gamtos ten gyvenant trūko, bet architektūra vizualiai man ją atstojo.“ Kitokios buvo ir studijos Vienoje – labiau vizionieriškos, lavino erdvinį mąstymą, suteikė sąlygas augti ir… žaisti. O žaisti Aistė norėjo. Įdomu, kad jai Budapeštas pasirodė… kerpiškas. Tai dėl dulkių sluoksnio, gražuolius pastatus paverčiančio nematomais ir niekam nereikalingais. „Man net atrodė, kad tie namai griūva, fasadų apdaila krenta – visa tai sukūrė apkerpėjusio miesto įvaizdį“, – prisimena Aistė. Taip pamažu, niekam nieko nenorėdama įrodyti, tik dėl savęs, ji nusprendė nerti į vizualų kerpių pasaulį, kuris tuo metu, studijuojant techninius mokslus rodėsi lyg tabu. O juk smagu daryti tai, kas draudžiama, – eksperimentuoti, dirbti tik vizualiai, nepriklausomai nuo mastelio, klaidžiojant savo susikurtuose sluoksnynuose.
Neringa
Neringa svarbi daugeliui Lietuvos ir užsienio kūrėjų – tai ideali terpė atsiriboti, susilieti su gamta. „Klimatas ir geografija ten ypač tinka kerpėms augti“, – pastebi Aistė, mėgstanti į pusiasalį grįžti, savo tiriamus organizmus vis naujai pamatyti, skirtingais sezonais. Net trims mėnesiams Nidos meno kolonijoje Aistė įstrigo per karantiną. „Reikėjo kažkur padėti mintis, ir buvo labai geras laikas kurti ir stebėti gamtą. Apsupta tokios gausos ir įvairovės supratau, kad reikia stoti į doktorantūrą ir kerpių gramatiką išdėstyti būtent tokiu būdu.“
Dzūkija
Po laiko Nidoje mėnuo Kaune Aistei pasirodė… per daug. Reikėjo grįžti atgal į gamtą, į mišką, pas kerpes. Taip ji atsidūrė Dzūkijoje, atokioje rezidencijoje „Verpėjos“, kurią veik prieš dešimtmetį įkūrė avis auginanti menininkė Laura Garbštienė. „Neturėjau jokių įsipareigojimų, pirmą kartą tiek laiko praleidau šiose vietose ir galėjau viską lyginti su dar labai šviežia Nidos patirtimi – kraštovaizdis, kerpių rūšys, bandymas suprasti regioną, jo žmones… tokia labai romantiška kūrėjo pradžia, kai turi galimybę tiesiog stebėti, o miške jautiesi savesnis nei mieste“, – šypsosi menininkė, ir tikrai – jos istorijos primena XIX amžiaus pabaigą, kai nepažinto pasaulio ir laiko jam tyrinėti, atrodo, buvo daugiau. „Taip, bet po to sekė daug keistų darbų ir sudėtingų techninių dalykų“, – mano naivias vizijas išblaško pašnekovė.
Suomija
Kerpės auga visur, taigi ir Aistės žvalgymaisi po jų pasaulį neapsiriboja Lietuvos sienomis. Net du kartus kerpinėjimo tikslais ji lankėsi Suomijoje. Ar žinojote, kad Helsinkis – salynas, miestas išsibarstęs ir auga ant tų pačių akmenų, kaip ir kerpės? Kitas vizitas – į Suomijos šiaurę, į sengirę, kurioje auga, Aistės žodžiais, keistos kerpių rūšys.
Islandija
Kai šis žurnalas atkeliavo iš spaustuvės, Aistė jau buvo išvykusi į Islandiją: „Kaip architektai važiuoja stebėti skirtingų pastatų ir miestų, taip ir man susiformavo įprotis keliauti stebėti kerpių.“ Islandijoje ji tapo didesnės mišrios grupės, tyrinėjančios tirpstantį ledyną, dalimi, ir nors tikėjosi kiek atsitraukti nuo kerpių, juk ką tik apsigynė daktaro laipsnį, greičiausiai tai nepavyks. Kaip tokios kelionės „nukrenta“? Sniego gniūžtės principu – sudalyvauji vienoje rezidencijoje, apie tave ir tavo tyrimą išgirsta, įtraukia į naują projektą, taip susipažįsti dar su kuo nors, patenki naujon vieton, ir ratas sukasi.
Ir vėl Kaunas
„Tai, ką aš kuriu, niekaip nėra kaunietiška, visgi neretai atsiduriu kontekstuose, kuriuose pristatau Kauną – galbūt dėl to, kad kauniečių menininkų, veikiančių plačiau, apskritai yra nedaug“, – sako Aistė, paklausta, ar save laiko Kauno meno lauko atstove. Jai atrodo, kad Kauno architektūros minimalizmas, brutalizmas, betonas yra priešinga tam, kas gimsta jos studijoje. Skaitmeninius kerpių (ar kerpiškus) pasaulius menininkė generuoja įvairiomis programomis – pasirinkimą dažniausiai lemia vizualinis faktorius. Įdomu, kad animacijai skirtą programą „Cinema 4D“ ji iš pradžių naudojo statiškiems vaizdams, ir tik vėliau suprato, kad gali visa tai išjudinti.
„Man įdomu tyrinėti, kas naujo šioje srityje, bet tam pritrūksta laiko. Dabar, apsigynus daktarą, laiko daugiau, taigi laukiu, kol galėsiu tiesiog kurti. Ne viską spėju realizuoti – atrodo, mano idėjoms reikėtų didelės komandos“, – teigia Aistė. Kol ji Islandijoje, apie parodą Kaune mąstyti sunku, bet abi sutariame, kad jos artimiausiu metu reikėtų. Nuo pirmosios, pavadintos „Architekto herbaru“ ir vykusios Kauno menininkų namuose, praėjo jau daugiau nei penkeri metai. O kerpių manifestas, kviečiantis jausti ir nežinoti, klajoti, tarpti paraštėse, perkalibruoti jutiklius ir priimti kitoniškumą, nusipelno būti perskaitytas garsiai.
Autorės nuotraukos ir iliustracijos
