Kauno literatūros savaitės iniciatyva „Kaunas pilnas kultūros“ tęsia gražią bičiulystę su Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinų mokslų fakultetu. Kaip ir kasmet, savo svetainėje publikuojame Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją studijuojančių magistrantų straipsnius apie festivalio renginius. Šio teksto autorė – Giedrė Kaziliūnaitė.
Ant scenos pastatyta plati oranžinė sofa, priešais – mažas kvadratinis staliukas, papuoštas kukliu gėlių vazonu. Langai kairėje pusėje žvelgė į M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Tai nėra Kauno centre esančio buto aprašymas iš skelbimų portalo. Šioje menininkų namų erdvėje gegužės 8 dieną įvyko Kauno literatūros savaitės atidarymas. Jaukioje svetainės imitacijoje renginį pradėjo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė dr. Rūta Eidukevičienė, pristačiusi visus gegužės 8–12 dienų renginius. Po to mikrofonai buvo perduodami renginio moderatoriui, portalo 15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojui Audriui Ožalui ir rašytojai Undinei Radzevičiūtei.
Ožalas pokalbį pradėjo teigdamas, kad „Pavojingi žodžiai“ tapo įvykiu, nes knyga aštriai užčiuopia dabartinį kultūros lauką. Renginio metu Radzevičiūtė papasakojo kaip vyko jos kūrybinis procesas rašant naujausią knygą: „Aš nepradėjau rašyti, aš pradėjau galvoti, nes realiai, kai manęs klausia, ar aš rašau knygas, aš jų nerašau. Ta prasme, aš labai ilgai galvoju. Galvojimas ne kaip vaikščiojimas ar nieko neveikimas, o galvojimas planingai. Aš galvoju konkrečiai apie tam tikrus dalykus, kurie bus knygoje, apie knygos struktūrą. Apie kažkokius epizodus ir tai yra ilgas mąstymo procesas. Vadinasi aš jau buvau pasiruošusi rašyti ir prasidėjo karas.“
Ožalas pastebėjo, kad šis romanas buvo pradėtas rašyti prieš prasidedant karui, tačiau kuriam laikui sustoto. Rašytoja pakomentavo, kad tai nesutrukdė pabaigti „Pavojingų žodžių“, o kaip tik – koregavo: „Aš supratau, kad realiai ta knyga nebegali būti tokia, kokią aš ją sugalvojau, kad karas įnešė apskritai naują kryptį. Kaip man išeiti iš šios situacijos, ar man paaukoti pusę metų pasiruošimo darbo, ką man daryti? Rašyti kitą knygą? Ir tada supratau, jeigu karas prasidėjo ir mano personažų gyvenime, tada viskas daug paprasčiau.“
Tai nebuvo vienintelis atvejis, kada Radzevičiūtei buvo sutrukdyta parašyti knygą. Autorė papasakojo, kad taip yra buvę net 3 kartus: „Kokios trys knygos, kurių aš nepradėjau rašyti, arba užbaigiau po pirmo juodraščio ir supratau, kad tos knygos nebus. Tai labai didelė trauma autoriui.“ Tačiau prasidėjusio karo iššūkis rašytojai tapo kaip įdomus savęs pabandymas: „Tas baisus atsitiktinumas, realiai man kaip rašytojai, buvo įdomus savęs pabandymas neparuoštoje situacijoje.“ – teigė Radzevičiūtė.
Renginyje taip pat buvo aptariama romane „Pavojingi žodžiai“ esanti ryški aliuzija į sūnų palaidūną. Pasak Radzevičiūtės, ji atsirado labai paprastai kaip vaizdiniai galvoje. Rašytoja perkėlė paveikslą ir pavertė jį tekstu: „Tu matai paveikslą savo galvoje ir supranti, kad jis turi integruotis vat toje vietoje. Net abejonių nekyla. Kadangi personažas, kuris pasikabino Sūnų palaidūną ant savo kabineto sienos, buvo įsipainiojęs į Me too skandalą. Ir faktiškai jis prarado viską, ką turėjo, bandė keltis iš numirusiųjų. Aš pagalvojau, kad nėra geresnio paveikslo kaip Diurerio Sūnus palaidūnas“.
Ne tik meno kūriniai inspiruoja Radzevičiūtės rašymą, bet taip pat ji naudojasi tam tikrais dailininkų kūrybos mąstymo principais. Kaip pavyzdį rašytoja pateikia konstrukciją, kurią paima iš gotikos. Ji nestato paprastos, lygios sienos, o daro konstruktą, kurį užpildo sienomis ir vitražais. Tačiau tai tikrai nėra vienintelis šaltinis, iš kurio rašytoja semiasi idėjų, kartais tai gali būti ji pati: „Kartais autoriui patinka būti personažu. Tarp gyvo žmogaus ir biografijos yra didelis tarpas. Tai yra biografija, parašyta tam tikru stiliumi, ir aš ten esu personažas, ne tas žmogus, kuris yra iš tikrųjų.“
Neretai netikri dalykai gali skambėti įtikinamai, o tikraisiais galima sunkiai patikėti, tačiau Radzevičiūtė renginio metu sakė, kad skaitytojų niekada nebandė apgauti: „Knygose aš nebandau apgauti. Nei knygoje Kraujas mėlynas, nei knygoje Minaretas ir 7. Tiesiog literatūra yra meno rūšis. Tai yra tam tikro realaus gyvenimo esencija.“
Renginyje nuskambėjo ne kartą kitų rašytojų sakomi žodžiai – veikėjai įsisiautėjo, sunku juos suvaldyti. Tikriausiai dauguma nerašančių žmonių ima galvoti, kokia čia mistika, tačiau Radzevičiūtė patikina, kad tai nėra burtai ir paaiškina, kad pirmuosius dialogus autorius parašo pats, savo rankomis. Vėliau, pagal tai, kaip veikėjai kalbėjo anksčiau, jie pradeda kalbėti patys, belieka tik spėti viską užsirašyti. Autorė pateikia pavyzdį, po kurio visa salė ūžė nuo aplodismentų ir juoko palydos:
„Kai teta Jadvyga pasako: Gyvenime pilna momentų, kai nežinai, blogiausia priekyje ar užpakalyje. Teta Jadvyga tai pasakė pati.“
Atėjus laikui Radzevičiūtei skaityti ištrauką iš romano „Pavojingi žodžiai“, ji paruošė mistifikuotą ritualą – leido žiūrovams patiems pasakyti, bet kokius 2 puslapius, kuriuos ji perskaitys. Pagal rašytoją, šio romano neišeina padalinti į atskiras dalis. Salėje nuskambėjo lemtingi 91 ir 69 puslapiai, kuriuos ir išgirdome. Renginio pabaigoje buvo galima užduoti autoriai įvairius klausimus ir gauti autografą.
Undinė Radzevičiūtė jau yra išleidusi 9 knygas. Rašytoja yra puikiai vertinama kritikų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, todėl sulaukė ne vieno apdovanojimo. Radzevičiūtės knygos yra verčiamos į daugybę kalbų. Pavyzdžiui romanas „Žuvys ir drakonai“, kaip pati Radzevičiūtė renginio metu sakė, yra išverstas net į 12–13 kalbų. Kauno literatūros savaitėje žiūrovai turėjo išskirtinę progą išgirsti rašytojos asmeninių detalių apie kūrybinį procesą. Buvo pasidalinta ne tik sėkmės istorijomis, bet ir iškilusiais sunkumais, o pradedantys rašyti galėjo paklausti įvairių patarimų.
