Kovo 7 d. Kauno valstybinė filharmonija kviečia klausytojus į koncertą, skirtą Ukrainos kovos už laisvę palaikymui ir karo aukų atminimo pagerbimui. Viena iš koncerto iniciatorių – nuo karo baisumų į Lietuvą pasitraukusi dirigentė Oksana Madaraš, kurios batutai tą vakarą paklus Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, viešnios iš Ukrainos: smuikininkė Myroslava Kotorovič bei sopranas Hanna Tverdova, taip pat – mecosopranas Gabrielė Kuzmickaitė, tenoras Karolis Kašiuba ir bosas Žygimantas Galinis.
Vizualine-idėjine koncerto ašimi taps ukrainiečių dailininko Vladyslavo Zadvorskio paveikslas „Irpenės madona“, kuriame pavaizduota motina su kūdikiu, sugriauto tilto fone. Šis tiltas, jungęs Bučą su Irpene tapo tragišku pasipriešinimo invazijai simboliu. Paveikslas atspindi paprastų žmonių, besistengiančių apsaugoti savo artimuosius, skausmą ir herojiškumą bei primena apie siaubingus įvykius Bučoje. Apie koncerto programą ir ją įkvėpusius veiksnius su dirigente kalbasi operos solistas Giedrius Prunskus.
Koks tai koncertas ir kas jame laukia Kauno valstybinės filharmonijos publikos?
„Bucha. Lacrimosa“ – Rekviem amžiams“ – ai atminties koncertas, kuriuo siekiame priminti apie trečius metus vykstantį karą. Jį dedikuojame žuvusiems taikiems Ukrainos gyventojams ir, žinoma, tiems didvyriams, kurie į rankas paėmė ginklą ir pasipriešino invazijai, sugriaudami agresoriaus planus per tris dienas užimti Kijevą. Be abejo, koncerto pavadinimą lėmė ir ukrainiečių kompozitorės Viktorijos Polyovos kūrinys smuikui ir orkestrui „Bucha. Lacrimosa“. Šio vakaro klausytojai išgirs jo premjerą Lietuvoje. Kūrinys atspindi kompozitorės išgyvenimus, patirtus Bučoje, pirmomis dienomis po to kai miestas buvo išlaisvintas nuo agresorių. Buča – tai miestas, kuriame buvo nužudyti ir nukankinti 422 taikūs gyventojai. Kūrinio epigrafu galėtų pasitarnauti pačios kompozitorės žodžiai: „Buvo gyvenimas, ir jo nebėra. Yra tiktai sielos, kurios kaip dūmelis išskrenda dangun“. Kūrinys labai stiprus ir esu įsitikinusi, kad tie, kurie išgirs jo premjerą, pajaus tikrą kūrinio gilumą ir netgi – skausmą fiziniame lygmenyje. Kitas šio koncerto kūrinys – nemarusis Wolfgango Amadeuso Mozarto „Rekviem“.
Kodėl pasirinkote būtent W. A. Mozarto „Rekviem“?
Tai – vienas mano mėgiamiausių kūrinių, malda, kurios metu atsimenama ne tik paskutinio teismo diena, bet tuo pačiu ir meldžiamasi už visus mirusiuosius. Pirmosios „requiem eternam“ eilutės liudija apie amžiną atmintį, tai yra apie tai, kas lieka mums, gyviesiems. Kitapus – „lux perpetua“ – amžinoji šviesa, atitekusi mirusiems. Muzikinės literatūros lobyne yra daugybė „Rekviem“, bet šis kūrinys – išskirtinis. Kompozitorius mirė taip ir nespėjęs užbaigti savojo šedevro, ir „Lacrimosa“ dalis tapo tikru paskutiniu kompozitoriaus atodūsiu. O kūrinys, toks koks jis žinomas šiandien, buvo galutinai užbaigtas jo mokinio Franzo Xavero Süssmayro. Taigi, W. A. Mozarto „Rekviem“ yra kūrinys, dovanojantis nemirtingumo viltį. Pagal ukrainiečių tradiciją, palydint žuvusį karį, po apverkimo, vietoje liūdesio ir praradimo žodžių mes sakome „didvyriai nemiršta“. Mes visi viliamės, kad aukos, sudėtos ant Ukrainos laisvės altoriaus, buvo ne veltui.
Genialaus klasiko ir šių dienų kompozitorės kūriniai. Ar jie gali būti kažkuo susiję?
Abu koncerto metu skambėsiantys kūriniai yra labai tampriai susiję. V. Polyovos Lacrimosa ir W. A. Mocarto Lacrimosa bus atliekamos viena po kitos, sukuriant prasminę arką – nuo šiuolaikinės muzikos iki klasikos, nuo Ukrainos tragedijos iki universalaus muzikinio gedulo. Tikiu, kad tokia seka sustiprins emocinį kontekstą, pabrėš sklandų perėjimą tarp dviejų Lacrimosa ir perteiks bendrą sielvarto bei gilaus pagarbos žuvusiųjų atminimui žinią. Šiame skambesyje susijungs ukrainiečių ir pasaulio muzika, kurdama amžiną atmintį. Kita vertus, šių dviejų kūrinių ryšys liudija, kad Ukraina – šalis, turinti didžiulį paveldą ir susijusi su Europa ne tik savo teritorija, bet ir kultūra. Kaip pavyzdį galima pasitelkti kompozitorius Maximą Berezovskį, Dmitrijų Bortnianskį ar Artemijų Vedelį, kurie dar XVIII a. studijavo Europoje.
Jums jau anksčiau yra tekę bendrauti su Lietuvos menininkais ir muzikiniais kolektyvais. Ištrūkusi iš karo sukelto pragaro Bučoje savo laikinai rezidencijai pasirinkote Lietuvą. Kokia gi ta per prievartą gimtąją šalį palikusio kultūros srities atstovo kasdienybė ir misija?
Nuo 2008 metų bendradarbiauju su Kauno muzikiniu teatru, buvau ne kartą kviečiama diriguoti festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, rengėme bendrus koncertus tiek Kijeve, tiek Kaune, paruošėme bendrą pastatymą Kijevo nacionaliniame akademiniame operetės teatre, kur iki tol 20 metų dirbau dirigente. Prasidėjus karo veiksmams kolegos iš Kauno muzikinio teatro sužinojo, kad esu Bučoje – ištiesė pagalbos ranką, pakvietė, parėmė ir visokeriopai padėjo. Už tai aš jiems visada liksiu dėkinga. Nors jau kurį laiką gyvenu Lietuvoje, mintimis nuolat esu Ukrainoje. Įsiveržimo metu buvau Bučoje ir pati mačiau visą pragaro mašiną savo akimis. Vienu metu net pamaniau, kad mano gyvenimas baigėsi. Bet atsiradus galimybei palikti okupuotą teritoriją, kas tuo metu atrodė beveik neįmanoma, išvykau į Lietuvą. Atsigavusi nuo šoko pagalvojau – o dėl ko man buvo suteiktas šansas tam tikra prasme gimti antrą kartą? Jeigu jau gavau tokią dovaną – gyventi ir kvėpuoti, turiu daryti viską, kad padėčiau savo kraštui kovoje už nepriklausomybę. Juk kova vyksta ne tik priešakinėse fronto linijose ar mūšio lauke, lygia greta ji vyksta politikos, diplomatijos, o taip pat – kultūros baruose.
Štai jau trejus metus padedant sąjungininkams mes priešinamės didžiulei šaliai, o pagrindinis mūsų ginklas – ukrainiečių dvasios stiprybė. Kartais stebiu žmones Kauno gatvėse ir galvoju: juk iki prasidedant karui mes buvome lygiai tokie patys – gyvenome savo kasdieniais rūpesčiais ir, regis, daugiau apie nieką negalvojome. Dabar vis dažniau pastebiu, kad tai, kas atrodė taip svarbu anksčiau, šiandien tapo smulkmena, neverta nei energijos, nei laiko. Norisi daryti tai kas svarbu ir reikšminga. Stengiuosi, kad kuo daugiau ukrainiečių atlikėjų turėtų galimybę pasirodyti Lietuvoje ir skleisti ukrainiečių kultūrą. Aš labai tikiuosi, kad ir Lietuvos menininkai neužilgo turės galimybę pristatyti savąją kultūrą ukrainiečiams. Mums reikia vieniems kitus geriau pažinti ir tai geriausia daryti kultūrinėje plotmėje.
O grįžtant prie koncerto „Bucha. Lacrimosa“ – Rekviem amžiams“, noriu palinkėti, kad tai netaptų tiesiog eiliniu pasirodymu klausytojams. Trokštu, kad visi, praleisiantys tą vakarą Kauno valstybinėje filharmonijoje, pasijustų kaip viena, didelė ir darni šeima.
