2026-aisiais švenčiame dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-ąjį gimtadienį. Jubiliejiniai metai visuomet atrodo turintys ypatingą krūvį – tikimasi nustebinti atradimais, renginių ciklais, ypatingoms progoms skirtais pašto ženklais, monetomis ar kitomis trumpalaikėmis suvenyrinėmis detalėmis.
Tačiau, kaip rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šią savaitę rašo A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorė Jurgita Rinkutė-Vainiuvienė, jubiliejus gali turėti savąjį prasmės lauką. Žinant dailininko visuomeninės veiklos mastą ir reikšmę, atrodo neįmanoma jo nepažinti.
Antano Žmuidzinavičiaus vardo muziejus veikia nuo 1966 metų. Neslėpkime – garsioji dailininko surinkta velnių kolekcija į muziejų sukviečia lankytojus iš viso pasaulio. Tačiau šiais jubiliejiniais metais kviečiame iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą – sugrįžti į muziejų, patirti ypatingą jo namų aplinką ir iš naujo atrasti patį kūrėją.
Paroda simboliniu pavadinimu „Tylūs horizontai“ pristato dailininko peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tapo gyva erdve, talpinančia emocinius ir kultūrinius prasmių klodus. Būtent šio jausmo šiandienos skuboje ilgimės ir norime patirti, ieškome tos paslaptingos, sielą užliejančios ramybės.
Lankytojams pristatomi darbai atskleidžia dailininko kelionių geografinę amplitudę – nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų, skirtingas šviesos, klimato ir nuotaikų patirtis. Šie peizažai liudija ne tik matytas vietas, bet ir išgyventus nuotykius, ilgesį, laisvės pojūtį, santūrų ir refleksyvų santykį su pasauliu. Kiekvienas paveikslas tampa ne tik gamtos vaizdu, bet ir laiko, atminties bei asmeninės patirties ženklu.
Tačiau tam, kad lankytojas galėtų patirti šią tylią ir prasmingą kelionę, verta pažvelgti ir į kitą, dažnai nematomą, šiuo atveju – muziejinio gyvenimo pusę. Už kiekvieno eksponuojamo kūrinio slypi ilgas rinkinių kaupimo, tyrimų, restauravimo, apskaitos ir saugojimo procesas. Muziejuje šiandien saugoma per 900 vnt. autoriaus kūrinių. Pagrindinė jų dalis muziejų pasiekė 1966 m., kuriantis muziejui ir formuojant pirmuosius rinkinius. Nuo to laiko tapybos rinkinio pildymas išlieka vienu svarbiausių muziejaus veiklos tikslų, tačiau ši užduotis nėra paprasta dėl finansavimo ir meno kūrinių įsigijimo galimybių.
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kultūros lauke ryškėja naujas, brandžios valstybės požymius atspindintis reiškinys – mecenatystė. Vis daugiau privačių asmenų ir organizacijų suvokia atsakomybę prisidėti prie nacionalinio kultūros paveldo išsaugojimo, o muziejai tampa šios partnerystės erdve. Todėl šios parodos pasakojimas yra ne tik apie Antano Žmuidzinavičiaus peizažus, jis yra ir apie mūsų pačių santykį su kultūros paveldu, atsakomybę jį išsaugoti bei gebėjimą matyti horizontus, kurie tęsiasi gerokai toliau nei vienas jubiliejus.
Šiemet muziejaus rinkinys papildytas dviem itin reikšmingais dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tapybos darbais. Mecenato dr. Jauniaus Gumbio dovana muziejų pasiekė šių metų vasario 16 d. Vienas svarbiausių šios dovanos kūrinių 1906 m. nutapytas pirmasis paveikslo „Miškas verkia, ūžia, gaudžia“ variantas. Tai vienas ankstyvųjų Antano Žmuidzinavičiaus simbolistinių darbų, liudijantis meistriškumą ir jautrų santykį su gimtojo krašto gamta. Paveikslas gimė kaip menininko reakcija į kertamus Lietuvos miškus. Iškirsto pušyno vaizdas, medkirčių figūros ir rūkuose išnyrantys mergelės bei senolio siluetai tampa nebyliu pasakojimu apie žmogaus ir gamtos ryšį, apie naikinimą ir atsakomybę. Šį kūrinį dar labiau išgarsino Maironio eilėraščio „Miškas ūžia“ pirmosios eilutės. Lietuvių dailės draugija išleido jo reprodukciją atviruko pavidalu. Paveikslas buvo eksponuojamas Antrojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, vėliau – Rygoje, ir jau anuomet tapo vienu ryškiausių tautinio meno simbolių.
Neatsitiktinai parodoje šis darbas pasitinka lankytoją pirmasis. Jis atveria ekspozicijos dalį pavadinimu „Tikroji Lietuva: paprasta, tarmiška, mylima“, kurioje pristatomi ankstyvojo laikotarpio Antano Žmuidzinavičiaus kūriniai, čia subtiliai skleidžiasi meilė gimtajam kraštui, tautinės savimonės ženklai ir simbolistinė pasaulėjauta, kai gamta tampa dvasinių išgyvenimų kalba.
Ekspozicijoje pristatomos jaunystėje sukurtos akvarelės ir subtilūs nedidelio formato Paryžiaus studijų metų etiudai, kuriuose atsiskleidžia pirmieji meniniai ieškojimai, jautrus žvilgsnis į aplinką ir impresionizmo įkvėptas tapybos braižas. Šie kūriniai leidžia pažinti jauną menininką, dar tik pradedantį savo kūrybinį kelią, kupiną svajonių ir ambicijų. Neatsitiktinai ši ekspozicijos erdvė pavadinta „Išsvajoti, išsipildę toliai“ – ji pasakoja apie būsimo kūrėjo formavimąsi ir pirmuosius žingsnius į Lietuvos dailės istoriją.
Dar viena parodos erdvė – „Keliautojas“ – pasakoja apie keliones, tapusias neatsiejama Antano Žmuidzinavičiaus gyvenimo ir kūrybos dalimi. Keliaudamas jis ne tik pažino skirtingus kraštus, bet ir plėtė meninį akiratį, ieškojo naujų kūrybos temų, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime ir stiprino ryšius su lietuvių bendruomenėmis užsienyje.
Pirmosios viešnagės Jungtinėse Amerikos Valstijose metu gimė savitas Amerikos peizažų ciklas. Tarp ryškiausių šio laikotarpio darbų – 1908 m. nutapytas „Niagara I“ eskizas, įamžinantis didingą gamtos jėgą. Ne mažiau reikšminga buvo ir antroji A. Žmuidzinavičiaus viešnagė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1922–1924 metais. Vienu įspūdingiausių šio laikotarpio epizodų tapo dviejų mėnesių kelionė automobiliu, lankant pačias gražiausiais šios šalies vietas. Menininkas įveikė apie 9000 mylių maršrutą nuo Čikagos per Juoduosius kalnus, Jeloustouno ir Ledyno nacionalinius parkus, Rainerio kalną iki Ramiojo vandenyno pakrantės ir Meksikos. Šios kelionės įkvėpė gausią kūrybą – vien paveikslų registre įrašytas 81 tapybos darbas. Parodoje pirmą kartą eksponuojamas paveikslas „Old Faithfull Geiser“ (1923), kurį muziejui paskolino meno kolekcininkas Mantas Steponavičius. Tarp ryškiausių šio laikotarpio darbų „Niujorkas. Centrinis parkas“ (1922), kuriame pirmą kartą Lietuvos meno istorijoje pavaizduoti Niujorko dangoraižiai. Daugelį metų Jungtinėse Amerikos Valstijose saugoti paveikslai sugrįžta į Lietuvą ir suteikia lankytojams retą galimybę išvysti iki šiol šalies muziejuose nerodytą dailininko kūrybos dalį. Viena didžiausių jubiliejinės parodos staigmenų – pirmą kartą eksponuojami šio laikotarpio kūriniai iš kolekcininko Gintaro Sadauniko privačios meno kolekcijos.
Ekspoziciją užbaigia erdvė „Pasirinkimai“, kviečianti lankytoją stabtelėti ir į Antano Žmuidzinavičiaus kūrybą pažvelgti istorinių lūžių kontekste. Čia eksponuojami du skirtingais laikotarpiais sukurti kūriniai – 1942 m. paveikslas „Po Lietuvos vėliava“ ir 1962 m. peizažas „Lygumos“. Nors juos skiria du dešimtmečiai, abu darbai gimė politiškai sudėtingomis aplinkybėmis, todėl jų prasmė neatsiejama nuo to meto istorinių realijų. Tokiomis sąlygomis menininkui nuolat teko rinktis – prisitaikyti, tylėti ar kalbėti ezopine, simbolių ir metaforų kalba. Sovietmečiu konformizmas dažnai reiškė išorinį paklusnumą sistemai, leidusį išlikti kūrybos lauke, o nonkonformizmas – atvirą arba subtiliai užkoduotą pasipriešinimą ideologijai. Vis dėlto riba tarp šių laikysenų retai buvo aiški, daugelis kūrėjų gyveno nuolatinėje įtampoje tarp išlikimo ir ištikimybės savo vertybėms.
Simboliška, kad ekspozicija prasideda ir baigiasi dr. Jauniaus Gumbio muziejui dovanotais kūriniais. Parodos pradžioje lankytojus pasitinka ankstyvasis dailininko darbas, o šią pasakojimo dalį užbaigia paveikslas „Lygumos“. Jame ramus Lietuvos laukų peizažas įgyja gilesnę simbolinę prasmę. Žemės spalvos ir horizontaliai išsidėsčiusios laukų juostos vaizduoja Lietuvos trispalvę, tapdamos nebyliu laisvės ženklu. Taip parodos pasakojimas sugrįžta prie pamatinių vertybių, lydėjusių kūrėją visą gyvenimą. Ir tai tik pirmasis šios istorijos skyrius. Toliau ji tęsiasi muziejuje, kuriame kiekvienas eksponatas papildo pasakojimą naujomis prasmėmis.
Paroda „Tylūs horizontai. Antanui Žmuidzinavičiui 150“ veiks iki 2027 vasario 16 d.
