Na, „sargai“ – gal per skambus žodis. Tai skulptūros, esančios prie trijų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyrių. Nors jaunesnės už pastatus, jos taip natūraliai praeivių sąmonėje su jais suaugusios, kad, jei dėl kokios nors priežasties dingtų, kiltų tikras sąmyšis. Kyla jis net tuomet, kai garsiausiąją skulptūrą kas nors sumano meniškai pamodifikuoti – aprengti. Bet apie viską nuo pradžių. Tai yra, nuo pagrindinio muziejaus pastato, modernistinės Kauno centro karūnos.
Sunku šio 1936 m. galutinai baigto statyti muziejaus fasadą įsivaizduoti be Vlado Vildžiūno skulptūrinės grupės „Karaliai“ (1967–1968). Šis kūrinys aprašytas 1970 m. išleistame kataloge „Vladas Vildžiūnas“ (sud. Stasys Budrys).
Trijų stambių sėdinčių figūrų grupė iš suvirintų vario plokščių prie Kauno M. K. Čiurlionio galerijos – monumentalus dekoratyvinis darbas, kuriame jauti ne tik lietuvių liaudies skulptūros tradicijų dvasią, jai artimą dailininko individualybę, bet ir čiurlionišką vaizdų ir plastikos sintezę. Šia skulptūra V. Vildžiūnas toliau sprendžia erdvinės plastikos uždavinius. Suranda figūroms tokias proporcijas, kurios suteikia ažūrinei grupei didingumo, vidinės jėgos, čiurlioniško muzikalumo.
Centrinės figūros krūtinėje kabo varpas. Tai tarsi M. K. Čiurlionio varpas, skambantis jo „Pavasario“ triptike, tai tarsi žmogus su varpu širdyje, gaudžiantis žmonijos pavasarį… Simboliniai įvaizdžiai organiškai įsilieja į skulptūrinės grupės kompozicinę visumą. Kūrinio pavadinimas sąlygiškas – sunku jam rasti tinkamą vardą. Sąlygiškai vadiname „Karaliais“, kurie sutinkami ir M. K. Čiurlionio paveiksluose („Karalių pasaka“, „Rex“). Šiuo atveju svarbiausia idėjinė bei meninė skulptūros esmė: ji ir čiurlioniška, ir vildžiūniška. Neapibrėžtas siužetas suteikė autoriui galimybę plėtoti daugybę vaizdinių asociacijų, daugiareikšmę, nevienaplanę mintį.
Vladas Vildžiūnas savo dirbtuvėje. Algimanto Kunčiaus nuotr. Iš kūrinių katalogo „Vladas Vildžiūnas“ (sud. Stasys Budrys; 1970; Vilnius: Vaga)
Metas pereiti prie 1978 m. Mykolo Žilinsko kolekcijai statytos, bet, šiai netilpus, naują prasmę kultūros ir meno žemėlapyje radusios Kauno paveikslų galerijos, kurią globoja „Kūrėja“. Jos autorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė (1923–2009) – skulptorė ir grafikė, sukūrusi ne vieną žymaus žmogaus skulptūrinį portretą, už tai dažnai net vadinama savo laiko metraštininke. J. Mozūraitės-Klemkienės kūryba žavi lakoniškumu, apibendrintomis formomis, jautrumu ir užuominomis į antikos bei Egipto meną.
J. Mozūraitė-Klemkienė buvo ir muziejaus darbuotoja. 1993–2000 m. čia ji dirbo restauratore – atgaivino tokius didelius darbus kaip Juozo Mikėno „Rūpintojėlis“ ir Petro Rimšos „Lietuvos mokykla 1984–1904 m.“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkiniuose saugoma daug menininkės darbų. 2008 m. ji muziejui padovanojo 87 skulptūrinius objektus ir 523 grafikos kūrinius. Vienas iš jos kūrinių ne tik uoliai saugomas, bet ir tapęs Kauno paveikslų galerijos prieigų akcentu – tai apibendrinta ir jautri moterį vaizduojanti skulptūra „Kūrėja“ (1983). Kurgi ji žiūri? Ar tik ne į „Žmogų“, laukiantį paskutinėje šio trumpo pasivaikščiojimo stotelėje?
„Žmogus“, įvairių pravardžių per savo amželį įgijęs vyriškis (o gal berniukas?), stoviniuoja sau išskėtęs rankas prie M. Žilinsko dailės galerijos. Tai skulptoriaus Petro Mazūro (g. 1949) kūrinys.
Turbūt nedaugelis žino, bet 9 dešimtmetyje plušę architektai Saulius Juškys, Kęstutis Kisielius ir Eugenijus Miliūnas iš pradžių šioje vietoje įsivaizdavo visai kitą kūrinį. Čia turėjo stovėti taip pat puikiai žinomo skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinys „Pirmosios kregždės“ (1964). Valdžiai uždraudus, skulptūra nepapuošė M. Žilinsko galerijos, o vos po keleto metų, 1987-aisiais, „Pirmosios kregždės“ tapo dabartinės Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje simboliu.
Galerijai Kaune teko ieškoti kito kūrinio. Buvo organizuojamas viešas konkursas. Nors šis nepasisekė, architektai atrado P. Mazūrą. Jis iš pradžių šalia pastato įsivaizdavo visai ne vyrą, o moterį – pergalės deivę Nikę. Vis dėlto antikos temą simboliškai vainikavo specialiai šiai galerijai pritaikytas „Žmogus“. P. Mazūras skulptūroje išties rėmėsi antikos tradicijomis: realistiniu kūno vaizdavimu ir apnuoginto grožio išaukštinimu. Bet realistinį vaizdavimą papildė ir antgamtiška detale. Kaip teigiama, „Žmogus“ turėjo būti tarsi nusileidęs iš dangaus, o šį nežemiškumą skulptūroje iliustruoja kosmiškai pasišiaušę plaukai. Beje, kitaip ši skulptūra dar vadinama „Paukščių taku“ arba net „Žvaigždžių vaiku“.
„Žmogaus“ nuogumas patiko (ir patinka) ne visiems. Nuo pat skulptūros pastatymo, jos vertinimas buvo kontroversiškas. Prieš „Žmogų“ buvo rengiami protestai – nepasitenkinimą reiškė ir kunigai iš Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. M. Žilinsko dailės galerijos darbuotojai prisimena, kad skulptūra per vienas Velykas net buvo apmėtyta kiaušiniais.
Išties, aprengti „Žmogų“ bandoma iki šiol, o per šį, daugiau nei trisdešimties metų laikotarpį skulptūra yra pakeitusi gerą tuziną rūbų. Pirmoji tokia akcija įvyko 1992 m., kai Kauno dailės instituto studentai: Aistis Baltušnikas, Žydrūnas Šlajus ir Darius Tumšys, skulptūrą aprengė vyriškomis trumpikėmis. Vėliau P. Mazūro kūrinį puošė įvairiausi kostiumai: „Žmogus“ buvo paverstas Kalėdų Seneliu, apgaubtas „Žalgirio“ šaliku, per pernai vykusį „Kaunas 2022“ renginį „SkirtBike“ pasipuošė sijonu, o konkurso „Kaunas gamina“ metu – prijuoste. Menininkių grupė „Cooltūristės“ 2005 m. „Žmogų“ papildė pagal pirminį planą greta galerijos turėjusios stovėti J. Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ pagrindiniu atributu. Galiausiai jis net tapo suvenyru – „It’s Kaunastic“ serijos ženklelį „Žmogus“ galite įsisegti į atlapą. O kaip „Žmogų“ papuoštumėte jūs?
Parengta bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi
