English
Žurnalų archyvas

Triukšmas tarsi įkyri mintis (pokalbis apie projektą „Bendrakūryba“)

29 lapkričio, 2021, Justė Vyšniauskaitė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė netikėtai susitiko, kai atvykusios į būsimos Performatyvaus dizaino asociacijos rengtas dirbtuves „Dizainas sutinka teatrą“ abi nerado įėjimo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Tada užsimezgusį dialogą savo kūrybinėje veikloje menininkės tęsia jau septynerius metus.

Šiuo metu Kauno menininkų namuose jos vysto „Bendrakūrybos“ projektą, kurio metu kartu su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene tiria triukšmo fenomeną. Finalinis jo renginys – gruodžio 1-ąją (skaitykite daugiau). Su kūrėjomis pasikalbėjome apie jų propaguojamą įvietinto teatro praktiką, darbą drauge bei vykdomo projekto procesus ir atradimus. 

Kipro Štreimikio nuotr.

Kuo judvi patraukė įvietintas teatras? Kokios vietos labiausiai įsiminė kuriant įvairius meninius projektus?

Saulė Norkutė: Mane visada domino tiek teatras, tiek kinas, o būtent įvietintas menas yra tarsi kažkas tarp tų disciplinų. Čia nėra nubrėžtų konkrečių ribų ar formų ir galima jų ieškoti naujai kiekvieną kartą – pasikeitus vietai, pasikeičia ir jos pažinimo, atskleidimo taisyklės. Dėl šios priežasties mūsų su Šarūne projektuose labai svarbų vaidmenį atlieka pati vieta – ne tik fizinė lokacija, bet ir joje gyvenanti ar veikianti bendruomenė su individualiais principais, logika, ten esančių rašytų ir nerašytų dalykų bei istorijų skaitymo ir pasakojimo būdais. Tai tampa atspirties tašku, pati vieta gali tapti ir kūrinių bendraautore, leidžiančia atrasti netikėtus kelius įvairių temų link. Per tokius žmones iš šalies ten gyvenantieji ir veikiantieji gali drauge pažvelgti/ patirti vietą ar reiškinį iš naujų kampų, atkreipti dėmesį į tai, kas buvo neįžodinta ar neįveiksminta. Šios praktikos pagrindas – smalsumas ir stebėjimas.

Bet kokia vieta ilgai bežiūrint ir tyrinėjant tampa ypatinga, nes pradedi pastebėti neakivaizdžius dalykus. Ilgalaikis stebėjimas, bendravimas, buvimas su ten gyvenančiais, veikiančiais žmonėmis, tikrais tos vietos ekspertais, atveria šias vietas. Viena ryškiausių patirčių – projektas Žaliakalnio turguje. Jis leido aiškiai suprasti, kad kaip kuriantysis praktikas tu vis dėlto ateini į kitų žmonių teritoriją. Čia bedirbant mums net supjaustė padangą! (juokiasi) Bet būtent tai pastūmėjo aktyviau imtis kontakto mezgimo su bendruomene. Supratome, kad negalime tiesiog įsiveržti į svetimą erdvę ir dirbti tik su pasirinktais žmonėmis, kitus nustumdami į periferiją. Reikėjo ieškoti kontakto ir ryšio su įvairiomis bendruomenės dalimis. Įsiminė ir darbas memorialiniame Salomėjos Nėries muziejuje Palemone, kuriame dirbantys nuostabūs profesionalai nuolat jį prikelia savo dosniais pasakojimais ir buvimu. Jų pasakotos istorijos, santykis su aplinka visai kita linkme pakreipė patį projektą ir žiūrovams kurtas patirtis. 

Šarūnė Pečiukonytė: Tikrai galiu paantrinti Saulei, kad ši meno praktika leidžia išnaudoti savo smalsumą. Eidama gatve ir žvalgydamasi pastebėdavau langus ir visada būdavo įdomu, kas vyksta už jų, o bestudijuojant scenografiją šis jausmas lydėjo ir teatre – norėjosi pamatyti, kas slepiasi užkulisiuose. Darbas ne klasikinėje scenoje, o konkrečioje vietoje mane išlaisvina, leidžia semtis įkvėpimo iš aplinkinių žmonių ir erdvės detalių. Svarbu suvokti, kad tau palikus šią vietą ji ir toliau gyvuoja. Šiuose projektuose tampame tarsi urbanistinės mitologijos kūrėjais. Mūsų tikslas – ne vien tik atvaizduoti realybę, bet ir ją perkurti, padėti pamatyti kitaip, įsižiūrėti. 

Man ypač įsimintinas projektas „Ten, kur auga plaukai“, kurį įgyvendinome Danijoje. Jis apėmė visą Fjaltringo miestelio teritoriją, o į kūrybinį procesą aktyviai įsitraukė didelė bendruomenės dalis. Įdomiausia buvo tai, kad santykyje su pačiu miesteliu nedidelės garsinės, vaizdinės instaliacijos sužadino žiūrovų vaizduotę ir atgaivino mūsų pasakojamą istoriją. Vienas iš jaunesnių žiūrovų vis bandė save įtikinti, kad visa tai nėra tikra. 

Kaip atrodo jūsų darbas kartu – koks yra šis procesas?

S. N.: Viskas prasideda nuo atėjimo į konkrečią vietą, jos tyrimo kartu bei individualiai. Pirmiausia čia eksperimentuojame, kūrybinių laboratorijų principu bandome skirtingas idėjas. Kai pradeda aiškėti kūrybos kryptis, aš koncentruojuosi į tekstą bei istorijos išdėstymą erdvėje, tačiau negalėčiau teigti, kad tai tik mano darbas, nes visuomet svarbus kolegos žvilgsnis į tavo kuriamą dalį, pastebėjimai ir tiesiog žmogiškas patarimas sustoti.

Š. P.: Smagiausia mūsų darbo kartu patirtis yra ta, kad atėjus į naują vietą dalykus matome ir stebime skirtingai, bet nesmerkiame kito pastebėjimų, atradimų, keisčiausių kilusių minčių. Dirbi su kitu žmogumi, kuris mato kitaip, bet vystyti dialogą tai netrukdo. Mainymasis patyrimais ir mintimis leidžia atrasti naujų idėjų. Kaip Saulė sakė apie tekstą, taip pat yra ir su scenografija – detales aš kuriu pati, tačiau bendras vaizdas gimsta kartu.

Kipro Štreimikio nuotr.

Kaip gimė idėja Kauno menininkų namų „Bendrakūrybos“ projektui?

S. N.: Kai buvo paskelbtas šio projekto kvietimas, kaip tik dalyvavome mokymuose Nacionaliniame Kauno dramos teatre su Lietuvos kurčiųjų draugija, kuriuos vedė LKD prezidentas Kęstutis Vaišnora. Daug dėmesio buvo skirta vizualiems trukdžiams, apsunkinantiems bendravimą ir darbą su šia bendruomene – tai gali būti margas fonas, raštuotas rūbas, papuošalai. Pasitelkdamas paprastas situacijas jis bandė padėti geriau suprasti šią kultūrą. Įsiminė paprasta buitinė situacija – triukšmu gali tapti ir kito žmogaus nuolat ir intensyviai judinama koja. Būtent šis, mums neįprastas, žvilgsnis į triukšmą, sudomino ir pradėjome ieškoti, kaip galėtume jį tyrinėti.

Norėjome tyrinėti šį reiškinį su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene, tos kitos triukšmo pusės ekspertais. Stengiamės praplėsti šią sąvoką ir parodyti, kad ji priklauso ne tik girdintiesiems. Vienas svarbiausių projekto akcentų – idėja, kad triukšmas gali būti ne tik garsinis, bet ir vaizdinis, pojūtinis. Kartu bandome atrasti, kas yra triukšmas, kas yra ramybė ir kas yra tarp. Pavyzdžiui, ar susimąstome, kodėl po poros valandų prekybos centre ar kitoje vietoje, kur visko vienu metu vyksta itin daug, jaučiamės pavargę? Manau, aktualu kalbėti apie mus supančią stimulų gausą, jų keliamą nuovargį, nuolatinį stimuliavimą ir tai, kaip kiekvienas iš mūsų su tuo tvarkosi. 

Dirbant su šia bendruomene įdomi ir kitokio kontakto patirtis – bendravimas turi vykti akis į akį, tu turi sukoncentruoti dėmesį į vieną žmogų.

Kaip šiuo metu vyksta projekto darbai? Koks kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų bendruomenės vaidmuo šiame projekte?

S. N.: Pradėjome nuo erdvių tyrinėjimo kartu su bendruomenės nariais. Jie fiksavo savo aplinką per Šarūnės paruoštus rėmelius, aplink reabilitacijos centrą stebėdami vietas, kurios asocijavosi su vizualiniu-pojūtiniu triukšmu. Vėliau tokį aplinkos stebėjimą ir fotografavimą dalyviai tęsė savo namuose. Mes žmonėms siūlome ir kartu atrandame skirtingus įrankius bei formas šio reiškinio tyrinėjimui, taip drauge ieškodami atsakymų į klausimą, kas yra triukšmas. 

Š. P.: Rėmeliai buvo pasitelkti todėl, kad dirbdamos kartu pastebėjome, jog aplinkos fiksavimas per siauresnį matymo tarpelį leidžia aiškiau pastebėti ir nustatyti konkrečius elementus, kurie gali būti sutapatinami su triukšmu arba ramybe. Kadangi mūsų periferinis matymo kampas yra pakankamai platus, sunkiau sukoncentruoti dėmesį į detales. Taip pat ir su užfiksuotomis nuotraukomis – be rėmelio reikėtų atskirai paaiškinti, kuris tiksliai dalykas kelia tam tikras asociacijas. 

S. N.: Iš šių nuotraukų sudėliojome žemėlapį, kuris leido pastebėti, kad ramybę visi fiksavo skirtingose vietose, o triukšmas turėjo aiškesnius taškus. Vizualus triukšmo fiksavimas vėliau pavirto į reiškinių žodinį įvardijimą. Pavyzdžiui, su triukšmu asocijavosi tokie žodžiai kaip „šiukšlynas“, „ryški šviesa“, „paslaptis“, „atspindys“, „virtuvė“, „nesėkmė“ ir kiti, o su ramybe – „knygos“, „miškas“, „fotoaparatas“, „mokymasis“, „kitas pasaulis“… Su moksleiviais kūrėme triukšmo ir ramybės skalę-koliažą, kuris leido fiksuoti, kaip skirtingai kiekvienas suprantame ir patiriame šiuos reiškinius. Taip pat tyrėme jų mokyklos erdves, skatinome stebėti ir lipniaisiais lapeliais pažymėti vietas, kurios asocijavosi su trikdžiais, triukšmu, ramybės drumstimu. Taip pastebėjome, kad dažnai būdavo pažymimi neturintys aiškios vietos ar dažnai ją keičiantys objektai, nelygiai sudėlioti arba ryškūs elementai, atsiminimus nuolat stimuliuojančios detalės. Atkreipėme dėmesį, kad triukšmo pajutimas dažnai turi bendrų sąsajų, jis – tarsi įkyri mintis, kuri tavo dėmesį vis nukreipia į triukšmaujantį dalyką, o ramybę kiekvienas supranta labai skirtingai. 

Kipro Štreimikio nuotr.

Ar planuojate ne tik tirti triukšmą, bet ir ieškoti jo sprendimo būdų – ar tai yra pagrindinis šio projekto tikslas?

Š. P.: Esame suplanavę veiklą, kurios metu ieškosime būdų anksčiau užfiksuotus trikdžius pašalinti arba pakeisti, tačiau tai nėra galutinis tikslas, o tik dar viena tyrimo dalis. 

S. N.: Triukšmas ne visada negatyvus dalykas. Yra tokių triukšmingų situacijų ir aplinkų, kuriose būti smagu. Tad stengiamės neįsikabinti išankstinių prielaidų, jog triukšmas būtinai slegiantis ir nemalonus. Šiuo metu dar esame tyrimo stadijoje, tad negaliu tiksliai pasakyti, į ką tai pavirs. Galvojame apie ekskursiją tirtoje erdvėje, tačiau norime galutinę formą atrasti kartu su bendruomenės nariais. 

Projekto metu dirbdama mokykloje atradau vieną savo ramybės tašką po didžiule gėle.

Ar šis projektas jau leido jums pačioms atrasti ką nors naujo?

S. N.: Vienas maloniausių atradimų – tai, kad susitikus su projekte kartu tyrinėjančia bendruomenės dalimi būna tiesiog labai smagu. Žmonės, kurie dalyvauja projekte, labai smalsūs ir aktyvūs. Tai įkvepia. Prasminga ir įdomu matyti, kaip kitas pažvelgia į mūsų kūrybinius procesus, juos išbando. Jie į šią kūrybinę ekspediciją žengia drąsiai, o tai drąsos suteikia ir mums. 

Š. P.: Dirbant su šia bendruomene įdomi ir kitokio kontakto patirtis – bendravimas turi vykti akis į akį, tu turi sukoncentruoti dėmesį į vieną žmogų, būti šiame momente. Kadangi negalime kalbėtis nusisukę ar prabėgomis. Man tai yra gera ir jauku. 

S. N.: Mes nemokame gestų kalbos, todėl bendrauti padeda ir vertėjos. Tačiau pažadėjome, kad kiekvienam susitikimui išmoksime gestų kalba pasakyti ką nors naujo.

Kipro Štreimikio nuotr.

O ką jums asmeniškai reiškia ramybė ir kaip jos ieškote?

S. N.: Man ramybė yra tarsi pasikrovimas, tarpinė būsena, kurią pasiekti padeda sugrįžimas į savo kūną, dėmesio nukreipimas iš aplinkos į save arba fizinis vietos pakeitimas. Paradoksas, kad ramybę pasiekti padeda aktyvus veiksmas – kokia nors transformacija. Žinoma, ramybė siejasi ir su saugumu. Pavyzdžiui, momentas, kai žiūrėdama net ir įdomiausią filmą su artimais žmonėmis gali visiškai atsipalaiduoti ir užmigti.

Š. P.: Būdama pavargus ir ieškodama ramybės išeinu iš mane dirginančios aplinkos, o tik turėdama energijos galiu bandyti keisti mane supančią erdvę, kad ji mažiau mane veiktų. Projekto metu dirbdama mokykloje atradau vieną savo ramybės tašką po didžiule gėle. Iš esmės buvimas gamtoje mane ramina, o čia užteko lapų mirgėjimo saulėje. Taip pat ramybė man yra galimybė leisti sau pilnai pabūti momente ir konkrečiame procese, nebėgant kitų tikslų link.

This error message is only visible to WordPress admins
There has been a problem with your Instagram Feed.