Dažnokai važinėju iš sostinės į Kauną,
Nors bilietų kol kas tikrai be vargo gaunu,
Mieliau tranzuoju kelyje.
Vytautas Babravičius, „Autostradoje Vilnius–Kaunas“
Vasarai pasibaigus, visi norime aptarti, kur buvome, ką matėme: vieni kaimuose, kiti – Italijos didmiesčiuose. Kad ir kur buvote jūs, esu tikra, pasakojot tik apie kelionės tikslą, o apie tai, kaip keliavote, net negalvojot užsiminti. Ar važiavote automobiliu, sėdote į traukinį ar autobusą, ar žvelgėte į baltus lyg sniegas debesis pro lėktuvo langą? O gal netyčia užmezgėt pokalbį su nepažįstamuoju, kol jus vežė į abiem reikiamą vietą?
Net ir šiais laikais atsiranda nuotykių ieškotojų, keliaujančių autostopu. Kokios neatskleistos istorijos gaubia tranzavimo kultūrą? Ar jau girdi tą variklio burzgimą? Kalbiname Edvardą, žmogų, tranzavusį dar sovietų laikais, ir lyginame jo patirtis su šiuolaikine autostopo kultūra Kaune.
Kokia buvo tavo pirmoji tranzavimo patirtis?
Kai mokiausi devintoje klasėje, su mokytoja važiavome į turistinį žygį.
Kodėl būtent tranzavot?
Žygis buvo pėsčiomis ir tranzuojant. Varėm su kuprinėm, su palapinėm. Grupėj buvo gal dvidešimt žmonių, o anais laikais, dar sovietmečiu, negalėjai paprastai užsisakyt autobuso, užsakomieji autobusai būdavo tik pionierių stovyklose. Jeigu šiaip norėdavai važiuot į ekskursiją, turėdavai arba pėsčias eit, arba tranzuot. Tai mes iškeliaujam, pavyzdžiui, iš Kauno ir susitariam susitikt, pavyzdžiui, prie Panevėžio. Pasiskirstydavom grupelėm po tris, po du. Išeini į plentą ir tranzuoji, sustoja mašina, prašai, kad tave be pinigų nuvežtų. Dažniausiai nuveždavo, žmonės buvo draugiški ir geranoriški, niekas nebijodavo tais laikais tranzuot.
O ne mokykloje esi tranzavęs?
Taip, kai studentas buvau.
Kur keliaudavai?
Tarkim, į Karmėlavą, kartais į kaimą važiuodavau tranzu. Autobusu būdavo brangu ir nepatogu, jie retai važiuodavo, o kai važiuodavo, būdavo perpildyti. Anksčiau buvo tranzuojama dėl to, kad kiti keliavimo būdai nebuvo tokie patogūs, daug kainuodavo, tad daug kas turėjo tik du pasirinkimus – eiti arba tranzuoti. O reikėdavo nukeliauti visur: į Vilnių, Panevėžį, Karmėlavą, kartais net į kitą šalį, tad daug kas rinkdavosi tranzavimą.
Ar esi kada nors vežęs tranzuotoją?
Taip. Juk mane patį paveždavo, man padarydavo gerą darbą, ir aš buvau taip įpratęs. Jei vienas važiuoju, netgi smagiau paimt žmogų, paplepėt, susipažinti.
Kokia buvo įsimintiniausia patirtis tranzuojant?
Įsimintiniausia tai turbūt su greitąja – kai mus, turistus, pavežė. Važiavo ekipažas dviese, kažkur iš iškvietimo jau, laisvi. Gal iš Kauno į Jonavą ar panašiai. Ir dar labai įsimintina, kai su žmona važiavom į Rusiją. Brolis tarnavo Jaroslavlyje, tai mes atvažiavom traukiniu į Jaroslavlį, o iki jo dalinio buvo šeši kilometrai. Galvojam, pėsti nenueisim, nepažįstama vieta ir šalta, gal –20 °C, tai mus toks karininkas pavežė.
Apie ką kalbėdavot su tais žmonėm?
Apie tai, ką dirba, kur važiuoja, kokiu tikslu, kuo užsiima gyvenime. Tranzuodamas niekada nežinai, kas paveš, nebūtinai važiuosi standartinėje mašinoje, tave gali pavežti ir greitoji, ir karininkas, vilkikas, net ir šiukšliavežė. Šis transporto būdas tikriausiai labiau patinka ekstravertams, nes važiuodamas gali susipažinti su nauju žmogumi, įsigyti prisiminimų visam gyvenimui.
Ar turi kokių patarimų, kaip būti pastebimam keliaujant autostopu?
Pirmiausia, tai stovėti ne greitkelyje, o prieš įvažiuojant į greitkelį, kur nors tuoj už miesto, kur tik pradeda greitėti mašinos. Antra, netranzuoti didelėmis grupėmis, mieliau bus paimtas vienas ar du žmonės. Vykstant į tolimesnes keliones, į kitą šalį, patogu iškelti plakatą, kuriame parašyta, kur važiuoji.
Daug kas mano, kad tranzuojant reikia kaip nors ryškiai apsirengti, kad būtum pamatytas, bet iš tikrųjų jus vežantis žmogus turbūt net nepastebės, kuo esat apsirengę. Svarbiausia nestovėti didelio greičio zonose, kur stabdymas gali sukelti avariją.
Ar tranzuodamas greičiau nukeliaudavai į reikiamą vietą?
Vienareikšmiškai, 100 procentų. Pakeli ranką, paklausi, ar paveš iki Kėdainių. Ne, tada vėl pakeli ranką: iki Kėdainių pavešit? Ne, bet po kokio penkto karto: „Jo, gerai, į tą pusę važiuoju.“ Kol tu nuvažiuotum į stotį, kol tu ką, o čia, pfft… 100 procentų greičiau. Ir pigiau, ir greičiau.
Kas, tavo nuomone, sumažino autostopo populiarumą?
Trys faktoriai: pirma, žmonės pradėjo geriau gyvent ir turi daugiau mašinų. Antras, nelaimingi įvykiai, kai pavojinga pasidarė tranzuot, nes dingdavo žmonės, būdavo nuvežami į mišką, išprievartaujami, net nužudomi. Ta informacija išgąsdino daug žmonių. Ir trečias faktorius – atsirado daugiau galimybių važiuot traukiniais, autobusais. Internetu netgi susirašo žmonės. Nebestovi gyvai pakelėse, nebematai tranzuojančių, jie per feisbuką, per instagramą susirašo: važiuosiu į Vilnių, gal gali kas paimt? Vyksta toks tylusis tranzavimas. Taip gal netgi saugiau, geriau žinai, kas tave paveža. Socialiniai tinklų atsiradimas padarė neapsakomai didelę įtaką tranzavimo kultūrai. Pirmiausia, juose skleidžiamos siaubingos istorijos apie nelaimingus atsitikimus, pavojingus pavežėjus. Žmonės paskaitę iš karto atmeta tokį keliavimo būdą, verčiau renkasi važiuoti traukiniais, autobusais, boltu.
Tranzavimas ne visiems, tai nėra tobuliausia keliavimo forma, tačiau, jei esi ne vienas ir žinai, kaip elgtis, kad saugiau keliautum, tavo kelionė gali tapti įdomiausia gyvenime. Nors tranzavimo kultūra pastaraisiais metais labai pasikeitė, bet vis dar gyvuoja.
Puikiausią turim autostradą,
Mašinos lekia rieda veža,
O man į Kauną verkiant reikia.
