Adrian Carlo Bibiano šokio performansas „man niekada nepriklausiusi kaltė“, kurio premjera įvyks birželį, tyrinėja kaltę, traumas ir kūno gebėjimą savyje kaupti atmintį. Atsispirdamas nuo asmeninės patirties, šokėjas choreografiją supranta ne kaip fiksuotą formą, o kaip kintančią būseną, kurioje praeitis ir dabartis susitinka realiu laiku. Kūrinys paliečia vyriškumo, perimtų elgesio modelių ir įtampos paleidimo temas, keldamas klausimą, kiek patirties gali išlaikyti kūnas, prieš pradėdamas lūžti. Šiame pokalbyje Adrian Carlo Bibiano dalinasi mintimis apie trauminės patirties perkėlimą į sceną, to riziką ir pastangas išlikti sąžiningam performanso metu.
Tavo šokio performansas nagrinėja kūno atminties, vyriškumo ir trauminių patirčių temas. Apie ką jis tau pačiam?
Man jis apie baimės įveikimą. Kiekvieną kartą pasirodydamas, aš ją patiriu, bet pasirodymui pasibaigus galiu nusimesti streso ir baimės naštą.
Jei kūną laikytume archyvu, ar jauti, kad scenoje jis nuolat „perrašomas“?
Performanso metu tarsi nutiesiu tiltą į praeitį ir parnešu dalelę jos į dabartį – dabartiniu kūnu iš naujo išgyvenu tai, ką patyriau jau seniai. Priklausomai nuo to, kokioje būsenoje esu, sprendžiu, kiek praeities galiu įsileisti ir suvaldyti scenoje realiu laiku. Tačiau reikia būti atsargiam: fiziniai išgyvenimai patiriami pasirodymo metu – hiperventiliacija, įtampa – tampa tikri, juos reikia filtruoti, kad neperspausčiau.
Kokie požymiai rodo, kad pernelyg pasinėrei į išgyvenimą?
Tame slypi tam tikras atvirumas. Kinta kvėpavimas, įsitempia žandikaulis, susiaurėja rega, rankos juda greičiau už protą. Mintys susilieja į vieną ritmą ir, nors trumpam, nustoju girdėti išorinius signalus. Jei apima asmeninio žlugimo, o ne transformacijos, pojūtis – tai ženklas. Kai nepavyksta nusiraminti, net kai mano paties kūnas siunčia švelnius pavojaus signalus, suprantu, kad peržengiau naudingą ribą.
Kaip po tokių intensyvių būsenų fiziškai ir emociškai grįžti į save?
Pats kūrinys savyje turi lėtą, taktilišką ritualą, kuris tarnauja ne tik kūrinio pasakojimui ir žiūrovo kelionei, bet ir man sugrįžtant į save. Įsižeminimas įvyksta per kvėpavimą, jutimus, pamažu sugrįžtant į įprastą laiką per švelnius perėjimus, atjautą ir kantrybę.
Kūrinys tyrinėja labai asmeniškas ir jautrias, visuomenėje vis dar stigmatizuojamas, temas, tokias kaip vyrų patiriamas smurtas. Ar buvo sunku apie tai kalbėti scenoje?
Kalbėti apie tai verbaliai būtų labai lengva. Galėčiau tiesiog išpoškinti žodžius. Bet kai bandau procesą apversti, tampa labai sudėtinga. Tada supratu, kiek daug svarbos skiriu kūnui. Kalbėti apie patirtą traumą žodžiais neprilygsta kūno pojūčiams ir tam, kaip kūnas viską prisimena. Jei kalbame apie fizinį smurtą šeimoje ar seksualinę prievartą, ne žodžiai, o pojūčiai, prisilietimai, konkretus kūniškas kontaktas kelia jausmus. Tai mane ir paskatino kalbėti šia tema kūno kalba.
Ką reiškia sugrįžti prie praeities patirčių, turint jau kitokį kūną nei tas, kuris jas išgyveno?
Tai tarsi sugrįžti į kambarį, kuris buvo perdažytas – architektūra ta pati, tačiau pasikeitusi šviesa. Kitoks kūnas atsineša naujas įtampas, naujas galimybes, kitokias jutimų ir atminties ribas. Praeitis išlieka tarsi žemėlapis, tačiau dabar galiu jį skaityti kitaip, išryškinti kitus maršrutus, pastebėti detales, kurios anksčiau buvo nematomos.
Ar, kurdamas šį šokio performansą, gilinaisi į kokias nors teorijas ar tyrimus apie kūno atmintį? Kaip tai paveikė tavo požiūrį į darbą?
Taip, domėjausi į traumą orientuotais judesio tyrimais, įkūnyto prisiminimo filosofija ir, kiek netikėtai susijusiais, meksikietiško folkloro padarais. Naudojau struktūras, kviečiančias į empirinį bei somatinį prisiminimą, tačiau paliekančias kūnui erdvės atsisakyti, transformuoti ar neteisingai prisiminti. Darbas tapo pokalbiu tarp teorijos, kūniškai išgyvenamos praktikos ir fantazijos.
Nors kūrinys paremtas tavo asmenine patirtimi, jis perskaitomas labai universaliai. Kodėl, tavo manymu, svarbu kalbėti šiomis temomis?
Yra keli sluoksniai. Vienas jų – vyriškumo suvokimas. Egzistuoja tarsi tylus kodas, kuriame pažeidžiamumo parodymas laikomas silpnumu. Tai kuria atsitraukimą, kuris gali vesti į depresiją ar net savižudybę. Kalbu ne apie kokią nors konkrečią traumos formą. Viskas gali prasidėti nuo fizinio smurto, peraugti į emocinę ar psichologinę traumą, o galiausiai kristalizuotis į tylą. Žmonės toliau gyvena įprastai – dirba, būna užsiėmę – bet nebesprendžia to, kas nusėda giliau. Laikui bėgant tai iškyla į paviršių šeimose, santykiuose. Betyrinėdamas šią temą, sužinojau, kad tokių atvejų yra labai daug ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione.
Kitas sluoksnis – kaip smurtas toleruojamas iš kartos į kartą. Jaunesnė karta šiandien yra emociškai sąmoningesnė, ji nebepriima smurto šeimoje taip lengvai. Aš kilęs iš šeimos, kurioje verbalinis ir fizinis smurtas buvo stiprus ir įprastas.
Man įdomiausia yra pasekmės. Kartais pats įvykis nėra sunkiausia dalis. Kai kas nors nutinka, ne visada esame pakankamai brandūs suprasti, kas tikrai įvyko. Tik vėliau, kai atsiranda daugiau sąmoningumo, pradeda ryškėti „trigeriai“. Supranti, kad tam tikri dalykai tau netinka, bet neturi įrankių su tuo susitvarkyti. Tada tenka mokytis nustatyti ribas, pasakyti „ne“, suprasti iš kur kyla kaltės jausmas. Būtent šis procesas mane domina. Jame vis reikia sau priminti, kad ši kaltė nėra tavo ir, kad yra išeitis.
Kūrinys kalba apie vyriškumą jo griežtai neapibrėždamas. Kuo šis klausimas tau svarbus?
Kalbėti apie vyriškumą yra tas pats kaip kalbėti apie žmogiškumą. Nemanau, kad jam reikia tikslaus apibrėžimo. Bet kartu suprantu, kad reikalingas kažkoks atspirties taškas. Kaip ir kalboje – norint apie ką nors kalbėtis, reikia bendro supratimo.
Bet kai bandai vyriškumą apibrėžti, viskas tampa labai sudėtinga. Žodžiai jo iki galo neperteikia. O jei bandai paaiškinti per daug, prarandi esmę. Nebent viską suvedi į anatomiją, bet tada kalbi tik apie lytinius organus, o ne apie tai, ką reiškia būti „vyru“ ar „moterimi“ platesne prasme.
Mačiau nemažai kūrėjų, kurie vyriškumą nagrinėja per fizinio teatro logiką – per stereotipus, jų išryškinimą ir dekonstravimą. Bet aš norėjau eiti kitu keliu. Vizualumas man svarbus, bet nenorėjau prie to prieiti vien per choreografiją ar atlikimą. Mane labiau domino išgyvenimas, o ne vaidyba.
Kaip kūrei choreografiją?
Bandžiau įvairius metodus, bet jie neatrodė sąžiningi. Atrodė, lyg sekčiau kažkieno instrukcijomis. Todėl pradėjau tai matyti kaip būsenų žemėlapį, kurį turiu pereiti. Kuo giliau įeinu į išgyvenimą, tuo labiau atsisakau formos. Choreografija vietomis grubi, techniškai nešvari, tačiau labiau žmogiška.
Koks garso vaidmuo kūrinyje?
Garsas labai asmeniškas. Esu iš Meksikos ir ilgą laiką turėjau sudėtingą santykį su meksikietiška muzika, nes ji man asocijavosi su tėvu. Jos klausymas keldavo nejaukių jausmų. Tik iš pradžių nesupratau kodėl taip yra. Kai šiek tiek atsiribojau nuo nemalonių patirčių, pradėjau vėl įsileisti šią savo kultūros dalį.
Performanse norėjau subtiliai įtraukti meksikietišką muziką. Jei ji dominuotų, keistų nuotaiką ir perkeltų mane į būseną, kuriose esu dabar, o ne ten kur buvau praeityje. Todėl ji turi būti girdima tik fone.
Taip pat performanse girdėti skaičiavimas. Daugelį žmonių jis ramina. Man jis buvo susijęs su bausme. Todėl jis įgauna kitą prasmę – lieka dviprasmiškas.
Bendradarbiavai su psichologe Agniete Kairyte. Kodėl tai buvo svarbu?
Tai buvo svarbu abiem pusėms – ir man, ir žiūrovui. Agnietė padėjo man geriau suprasti, ką pats išgyvenu, bet taip pat reflektavo, kaip tai gali būti priimta žiūrovo. Ji galvojo apie žmones, kurie yra patyrę traumą – apie žmones su PTSD. Tam tikri elementai – šviesa, garsas, stiprūs vaizdai – gali veikti kaip „trigeriai“. Tai, kas vienam atrodo lengva, kitam gali būti labai intensyvu.
Kokią atsakomybę menininkas prisiima dirbdamas su trauma?
Rūpestį dalyviais, auditorija ir pačiu savimi – tai reiškia pasiruošimą, įspėjimus ir paramos priemonių užtikrinimą. Svarbu aiškiai apibrėžti ketinimus ir ribas. Taip pat reikia sudaryti galimybę pasitraukti tiems žiūrovams, kuriems reikia išlaikyti atstumą. Galiausiai tai ir etinė atsakomybė – trauma neturėtų būti naudojama vien šokiravimui, be konteksto ar vėlesnio rūpesčio.
Ką tikiesi, kad žiūrovai išsineš su savimi po pasirodymo?
Man itin sunku atsakyti į šį klausimą. Tačiau tikiuosi, kad jie išeis su tam tiktu vaizdiniu ar fiziniu pojūčiu, kuris kitą dieną toliau sluoksniuosis jų viduje, kviesdamas susimąstyti apie tai, kaip kūnai nešiojasi tai, kas iš pradžių jiems nepriklausė.
*
Premjera:
Birželio 17 d., Galerija „Arka“, Vilnius
Birželio 18 d., Kauno Ąžuolyno biblioteka
Kūrybinė komanda
Idėja: Adrian Carlo Bibiano, Karolina Latvytė-Bibiano
Choreografas ir atlikėjas: Adrian Carlo Bibiano
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Mentorius: Mantas Stabačinskas
Šviesų dailininkas: Renaldas Bartulis
Kostiumo dailininkė: Morta Nakaitė-Digimė
Konsultantė psichikos sveikatos klausimais: Agnietė Kairytė
Grafinis dizainas: Miglė Ceinorytė
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Organizatorius: IRGI projektai
Projekto partneriai: Ąžuolyno biblioteka, Galerija Arka
Informaciniai partneriai: 370
Bilietus platina: bilietai.lt
