Ar kada savo noru pasirinkote taksi važiuoti ne trumpiausiu įmanomu keliu? Galbūt leidote, kad jūsų maršrutą sudėliotų vairuotojas? Ar prisimenate šnekiausią sutiktą taksistą? Ir ar esate susimąstę, kaip jie prisimena mus?
Taksistai mūsų gyvenimuose figūruoja epizodiškai, bet intensyviai. Kelias ar keliolika minučių dalinamės uždara salono erdve, klausomės jų parinktos muzikos, riedame jų pasirinktu greičiu. Bet… Lietuvoje gausėjant invazinių priusų populiacijai jau net automobilio markė nebeidentifikuoja į tą lemtingą pasimatymą, gyvenimo koncertą ar skrydį vežusio Mindaugo, Virgilijaus, Natalijos.
„Tyzenhauzų gatvė, liepos 18 diena. Tai buvo baisu. Kai penktadienį ryte atvažiuoji į Rinktinės gatvę, tai tikiesi, kad kas nors važiuos iš baliuškos. Laukiau dešimt minučių, susinervinau, skambinau. Tada ramus balsas vyriškio – netikėtai ramus ir blaivas – sako: „Tuoj ateisim.“ Ir aš nepasižiūrėjau, kur važiuosim. Kai atėjo, tai pats pamačiau. Ateina su besilaukiančia žmona. Siaubas. Sako: dabar važiuojam į Tyzenhauzų gatvę, į gimdymo namus, skubam, bet lėtai, ir išvengiam duobių. Man tai buvo baisu, jam tai nelabai. Supratau, kad tai antras jo vaikas. Įjungiau Mozartą, iškilmingai davažiavom. Bet kiek buvo skaitliuke, penki eurai, tiek ir paliko, žmotas. Keturios žvaigždės.“
Tai balso žinutė, kurią meniškos sielos vilnietis Laurynas, laisvalaikiu dirbantis pavežėju, paliko sau. Refleksijas apie „įdomesnius variantus“, kuriuos vertina nuo penkių iki net minus penkių žvaigždučių, jis kolekcionuoja jau keletą metų. Su Laurynu vėžinausi ir jo refleksijų popuri klausiausi dar 2022 m. sausį – išlipdama palinkėjau išleisti knygą, sakė pamąstysiąs.
Ką vilnietis pavežėjas veikė Kaune? Tą savaitgalį čia išties buvo visi – vyko „Sukilimas“, atidarėme Europos kultūros sostinės metus. Pamenu, sekmadienio vakarą buvau nuoširdžiai išvargusi, bet negalėjau sau leisti nesudalyvauti dramaturginėje avantiūroje – tuomet dar tik būsimo menų agentūros „Artscape“ spektaklio repeticijoje, kuri vyko kavinėje „Mažasis Paryžius“ (šimtojo žurnalo numerio proga atskleisiu paslaptį – tai geriausias baras galaktikoje).
„Dokumentiniame teatre darbas panašus kaip žurnalisto – reikia kalbinti žmones, susirinkti informaciją, o juk ne visi iškart puola atsiskleisti. Be to, reikia ir sugalvoti, ką su tais pasakojimais daryti, į kokią formą juos įvilkti. Kol kas esu užčiuopęs arterijas, bet dar nesu užčiuopęs pagrindinio nervo, į ką norėtųsi viską pakreipti“, – tuomet parimęs „Mažajame Paryžiuje“ man atviravo dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Iki premjeros buvo likę mažiau nei pusmetis. Šiuo teatriniu eksperimentu, sutalpintu į taksi automobilius, agentūra „Artscape“ siekė užfiksuoti laiką, kai šiandienos kategorijomis familiarokus senuosius taksistus keičia kontakto vengiantys pavežėjai. Taip pat – įveikti atstumą tarp vairuotojų ir keleivių. Taip ir vadinosi projektas – „Bandymai įveikti atstumus“. Rimantas užduoties ėmėsi su režisiere iš vokietijos Kristina Werner ir būriu kūrybinių talkininkų.
Vėliau, 2022 m. birželį, kai buvusios kareivinės Šančiuose virto centriuku, o į tikrąją „Taksų“ premjerą gužėjo ir labai rimti meno pasaulio veidai, per vieną vakarą patyriau keletą tokių dramatiškų reisų. Aleksoto plynėje susitikę pavežėjas ir taksistas repo tekstais galynėjosi, kuris kietesnis, vėliau su Linos meistriškai vairuojamu bolidu po siaurutėles Vilijampolės gatves gainiojomės auksaspalvį BMW ir bandėme išspręsti galvosūkį, kas jį vairuoja ir kur lekia. Galiausiai atsidūriau Panemunėje, įspūdingo kolūkinio baroko stiliaus pastato paunksnėje, kur anksčiau taksi parke dirbusi, bet jau tris dešimtis metų pati taksuojanti Jolanta savo spektaklį baigė pačioje įdomiausioje vietoje.
Anuomet likau nepasisotinusi, bet ši trumpa patirtis įsitvirtino aukštai asmeniniame 2022-ųjų, bene turiningiausių metų mano gyvenime, sąraše. Visiems tai pasakojau – jei praleidot, gailėkitės, nes „Taksai“ buvo kažkas tokio. Tad pamačiusi skelbimą, kad „Taksai“ vyks ir šį rudenį, o po premjeros Kauno menininkų namuose patyrimą bus galima užsisakyti sau patogiu metu, cyptelėjau iš laimės. Jolanta grįžta! Ir jos bus daugiau. Jei tuomet į Šančius grįždavome vos po 20 minučių, dabar esu įspėjama turėti bent pusantros valandos laiko.
Spektaklio-ekskursijos „Taksai“ scena – uždara automobilio erdvė, pagrindinis ir vienintelis aktorius – vairuotojas. Jo išgyvenimai, pasirinkimai, jam ir keleiviams nutikę netikėtumai, tragedijos, komedijos ir detektyvai tampa pjese. Jo gyvenimas diktuoja muzikinį takelį. Garsinis sluoksnis „Taksuose“ ypač svarbus – jis priverčia scenarijui atsiduoti tiek, kad dairydamasis pro automobilio langus imi dvejoti, ar šalikelėje pamiršta sidabrinė audi nėra šio spektaklio rekvizitas. Tarp su „Taksais“ dirbusių kompozitorių – Andrius Šiurys, Dominykas Digimas, Jūra Elena Šedytė. Tai jums ne pagroti šlagerio iškarpą iš „YouTube“, stabtelėjus prie kokio žymesnio Kauno pastato. Nors Jolanta pasidalino ir savo mėgstamu kūriniu – sakė, jau daug metų AC/DC „Hells Bells“ yra jos telefono melodija.
Nesąžiningiausia, ką galėčiau iškrėsti šiuo tekstu, – detaliai aprašyti Jolantos maršruto stoteles ir nupasakoti, ką jose veikėme. Tiesiog žiauru būtų viską išpasakoti ir apie antrąją šio lapkričio kelionę su „Taksais“. Bet jei paminėjau „Hells Bells“, tai turiu pasakyti, kad su buvusiu kelių policininku, dirbusiu ir vėliau sprogusioje „Vilijoje“, nuvažiavę prie jo mokyklos klausėmės „Snap!“ kūrinio „Rhythm Is a Dancer“. Mėgstama muzika ir reakcija į ją padeda identifikuoti ne tik herojų amžių, bet ir sielos spalvas. Juk dažniausiai matai tik taksisto ar pavežėjo pakaušį. Jei pasiseka, žvilgsniai susiduria veidrodėlyje.
„Vairuotojai yra tie žmonės į kuriuos paprastai nekreipiame daug dėmesio, – gal ir pasišneki kelionės metu, bet uždarai automobilio duris, ir viskas. Norim atkreipti į juos dėmesį ir pakviesti pamatyti save juose“, – 2022 m. sausį man sakė Rimantas. Nežinau, kokiais metodais dirba visų Tinka vadinama režisierė Kristina, bet jie tikrai veikia. Jei sugebi į pareigūnų pensiją jau išėjusį penkiasdešimtmetį įtikinti šokti ir užsakinėti degtinę, o mersedeso karalienę – vėl ir vėl eiti ant tos pačios Kauno garsenybės kapo, keleiviams burti kortomis ir dalintis magiškais patarimais – tu kažką darai itin gerai.
Prabėgus beveik dvejiems metams nuo susitikimo „Mažajame Paryžiuje“, galiu drąsiai konstatuoti: Rimantui ir Tinkai tą anksčiau minėtą nervą pavyko užčiuopti. Jei ekskursija gimtame mieste jums atrodo net įdomiau nei nepažįstamame, jei žinote, kad kuo siauresnė tema, kuo mažesnė grupė žmonių, kuo vėlyvesnis paros metas, kuo ilgiau užtrunkate trumpoje atkarpoje – tuo geriau, jei nutuokiate, kad tikroji autentika ir laiko ženklai slypi ne turistiniuose pėsčiųjų bulvaruose, tuomet „Taksai“ – jums. „Kauno šnabždesiai“ su Jolanta – mistiški ir išties intymūs, „Laukinis Kaunas“ su Rimvydu – nutrūktgalviškas, vietomis primenantis „Farus“ ar Dailiaus Dargio knygas. Jolanta neduos jums rinktis, pati neklausinės, bet įvilios į apmąstymus apie gyvenimo trapumą. Rimvydas smalsesnis (gal kiek labiau jaudinosi), tuo pačiu ir šelmiškesnis. Pala, dar yra ir Egidijus, siūlantis pasivažinėti po „Kvėpuojantį Kauną“ ir prisiminti ryšį su gamta. Šią išvyką pataupysiu. Visas tris rasite užsukę į visit.kaunas.lt, čia pat ir užsisakysite, kaip bet kurią kitą ekskursiją, – puiku, kad spektaklio kūrėjai ir aktoriai rado visiems patogų būdą idėją palaikyti, o už miesto įvaizdį turistų akyse atsakinga „Kaunas IN“ komanda gerai supranta, kas iš tiesų žavi nuotykių ieškotojus.
Norėčiau, kad „Taksai“ niekada nesibaigtų. Tikiu, kad šnabždančių, alsuojančių, pašėlusių kaunų skaičius nėra baigtinis. Ar galėtų kiekviena kelionė priusu tapti mažu spektakliu? Gal man visai nereikia kaskart važiuoti trumpiausiu keliu? Negi ištarus kodinį žodį bet kuris pavežėjas taps potyrių dirigentu? Gal turiu tik įsiklausyti ir pasitikėti? Argi galėčiau nepasitikėti žmogumi, kuris nešioja „Žalgirio“ kepuraitę ir yra pasirengęs man parodyti vaizdingiausią Kauno panoramą?
Galiausiai – geros žinios Rimanto Ribačiausko talento gerbėjams. Jis ir režisierius Mantas Jančiauskas jau žinomi dėl jaudinančios garsinės patirties Vilniaus gete – „Glaistas“. Tarp naujausių tandemo darbų – šiemet „Sirenų“ programoje pristatytas teatrinis eksperimentas „Vedami“, vykstantis Pravieniškių kalėjime. Čia lankytojai patiria gluminančias, o gal ir turtinančias akistatas su nuteistaisiais. Toliau – Kaunas. 2024 m. birželį Nacionaliniame Kauno dramos teatre planuojama premjera „Pelkė“. Žadama, kad šis spektaklis vyks už scenos ribų ir bus įtraukus. Vasarai baigiantis vykusioje spaudos konferencijoje režisierius minėjo: „Ši idėja gimė atsitiktinai, vartant straipsnius internete ir pastebėjus tekstą apie šnipus, jų padaugėjimą Baltijos šalyse – pasirodė kaip įdomi, nes plačiai neaptarinėjama tema.“ Visiškai pritariu ir į premjerą važiuosiu taksi.
