Gegužės 24-oji Kaune buvo be liūčių, kaitrų ar vėjų, užtai su daug kūrybos, atradimų ir lėto buvimo ant bei prie vandens. Šventė „Švęskime upę!“ dar kartą įrodė – kai miestą veda upės srovė ir kūrybingų žmonių energija, nuotaiką kuria spontaniškas buvimas kartu. Nuo Panemunės iki Santakos nusidriekė gyvas Kauno menininkų namų ir iniciatyvos „Švęskime upę!“ organizuojamas kultūrinis maršrutas, kuriame dalyvavo šimtai miestiečių ir svečių – vieni irklavo, kiti mynė dviračiais ar tiesiog leidosi pažinti miestą neskubėdami, stebėdami, klausydami ir įsitraukdami.
„Koks gėris plaukti Nemunu, žvalgytis į Kauno veidą iš upės vidurio ir sutikti tiek daug mielų žmonių, kviečiančių ir įtraukiančių į pačias įvairiausias veiklas ant kranto. „Švęskime upę!“ renginys stebina kiekvieną kartą“, – dalijosi įspūdžiais viena iš dalyvių Jolanta Skrebūnienė.
Iš viso plaukiančiųjų ir keliaujančių sausuma laukė 7 veiklų stotelės – visos skirtingos, bet visos įtraukiančios ir viso renginio metu pulsavusios gyvybe: ar starto vietoje vykę žaidimai, kaleidoskopų dirbtuvės ir tautiniai šokiai su „Nemuno“ ansambliu, ar šių metų naujovė – įveiklinta Dambos salos stotelė, kurioje mokslo edukacijas upės ir jos gyventojų temomis vykdė net trijų universitetų jaunųjų mokslininkų, Lietuvos zoologijos sodo ir Kauno marių regioninio parko komandos.
Beje, šventės betarpišku dalyviu tapo ne tik upė Nemunas, šokių ansamblis „Nemunas“, bet ir čia debiutavęs kultūros žurnalas „Nemunas“, kuris organizavo atviro mikrofono erdvę. Dalyvių aktyvumas, susidomėjimas ir originalumas pranoko geriausius lūkesčius: daug kas pasinaudojo proga kalbėti, skaityti, dalintis kūryba. O „Nemuno“ redakcija įamžino šias patirtis ir ketina jas pristatyti šventei dedikuotame vaizdo turinyje.
Kūrė tai, kas išliks
Ypač daug dėmesio sulaukė menininko Dariaus Petrulio portretinė fotosesija, naudojant monochrominę analoginę fotografiją ar dvigubą ekspoziciją: renginio metu sukurta per 100 portretų, o nuotraukos tapo savotišku šventės atminimo ženklu ir virtualios galerijos dalimi.
Tai ne vienintelis išlikęs renginio metu gimęs kūrinys: po geležinkelio tiltu atviroje gatvės meno sienoje kartu su menininku šventės dalyviai kūrė bendrą sienos piešinį, prie kurio prisidėjo visi – dviratininkai, pėstieji, pavieniai praeiviai, draugų būriai ir šeimos.
Toliau gyvuos bei kartu su gamta keisis ir Upės ir Žemės meno plenero metu sukurti 4 kūriniai: šventės metu jų autoriai pakvietė į savotišką pristatymą – atidarymą, ne tik skatindami žmones prisijungti ir išbandyti įvairias veiklas, bet ir patys gyvai bendraudami su žiūrovais, praeiviais, semdamiesi emocijų iš užsimezgusio ryšio.
Latvijos menininko Kristaps Priede instaliacija „Tėkmė“ – iš nendrių supintas labirintas, pakvietė lankytojus kiekvienam savitai pajusti šį kūrinį – kol vieni darėsi asmenukes, vaikai bėgiojo tarp nendrinių tvorelių. O ukrainietė Viktoriia Teletien, nuaudusi iš gamtinių medžiagų rubiko kubą, pasiūlė kiekvienam norinčiam pačiam išbandyti tokio audimo iš žolių techniką. Lietuvės menininkės Lina Jonikė kvietė pasimatuoti Nemunui sukurtą „Karūną“, o Veronika Žvirblė – spalvingus sparnus „Į saulę“. Šiuos žemės meno kūrinius bus galima aplankyti ir renginiui pasibaigus.
Beje, į pabuvimą su šių metų Upės ir Žemės meno plenero autoriais atvyko ir praeitų metų plenero kūrėjai – tad parodos atidarymas virto tikru susibūrimu, kur dalintasi patirtimis, mintimis ir įspūdžiais.
Kartu su upe
Žinoma, viena smagiausių atrakcijų kasmet tampa plaukimas Nemunu – baidarėmis, irklentėmis, plaustais. Nors kai kuriems teko kiek pavargti – įveikti akmenis po tiltais, tačiau nuotaika nuo to tik kilo.
„Visą laiką rodėme, kaip geriau praplaukti po tiltu. Ne visi, aišku, klausė,“ – dienos įspūdžiais nuo krantinės ties Nemuno sala dalijasi eksperimentinio skambesio atlikėja Ramunė Balčiūnienė.
„Plaukė ir plaukė, tad visą laiką giedojome, net pertraukos nedarėme!“ – šypsosi „Stubos“ sutartinių giedotojų narė Daiva Vaišnorienė.
Beje, Nemuno saloje buvo galima išvysti renginio dienai menininkų kurtas instaliacijas.
Kai kurie minantys dviračius pasuko ir toliau nei planuota, iki pat Zapyškio, tačiau visų trijų grupių maršrutai finišavo Santakoje, ties pirtimi ir kubilu, kurie tapo bene labiausiai laukiama paskutinio sustojimo atrakcija. „Mano svajonė išsipildė – jau nuo pernai norėjau į kubilą!“ – džiūgavo „lėtosios“ dviračių grupės vedlė Solveiga Dambrauskaitė-Bakutienė.
„Šeštadienis buvo dovana – ir plaukimas, ir sutartinės, ir žvėreliai, ir sausainių piešimas valgomais dažais“, – vardijo patikusias veiklas kita „Švęskime upę!“ šventės lankytoja.
Tądien viskas susijungė: draugiška atmosfera, laisvas ritmas, šimtai smulkių, bet svarbių sąveikų, kurios kūrė šventės dvasią.
Skirtingose pakrantėse kuriančius menininkus aplankiusi Greta Kardi-Kardišiūtė dalijosi emocijomis: „Buvo labai gera sutikti savo gentį – pripildytus meno žmones. Susipažinome, dalijomės, atradome jungčių ir pažįstamų net Latvijoje ar Ukrainoje.“
Ši šventė – tai ne tik diena kultūrai ar bendruomenei. Tai kvietimas matyti miestą iš upės, iš lėto, iš netikėto kampo, o gal net – pamatyti iš naujo pačius save.
Projekte dalyvavo per šimtas kūrėjų: menininkai, edukatoriai, mokslininkai, bendruomenių aktyvistai. Renginio organizatoriai – Kauno menininkų namai, „Švęskime upę!“ iniciatyva, „Fluxus Labas“ programa ir tarptautinė platforma „CreArt“.
