Sekmadienį, gegužės 8 dieną, literatūros mylėtojai ir su „Riešutų duona“ užaugusieji rinkosi Kauno miesto kameriniame teatre – čia vyko vienas iš paskutiniųjų Kauno literatūros savaitės renginių, ypatinga festivalio programos dalis, susitikimas su prozininku, dramaturgu, signataru ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Sauliumi Šalteniu. Dėl festivalio iš Andalūzijos, Ispanijos, atvykusį rašytoją kalbino literatūros istorikė, profesorė Dalia Kuizinienė ir kultūros žurnalistė, radijo laidų vedėja Juta Liutkevičiūtė.
Susitikime su prozininku, dramaturgu Sauliumi Šalteniu nemažai dėmesio skirta naujausiai rašytojo knygai, romanui „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, išleistai prieš dvejus metus. Paklaustas, ar nekeista po dvejų metų grįžti prie šio kūrinio, apie jį galvoti ir kalbėtis, rašytojas neslėpė, kad dabartinių įvykių kontekste knyga jam tebegyva. Profesorė D. Kuizinienė prisiminė ir vieną iš anksčiau išsakytų S. Šaltenio minčių – „reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą“. Rašytojas šią savo mintį Literatūros savaitės renginyje papildė, pabrėžė, kad „gera literatūra, geras menas ir yra metafora. Metafora, kaip rašė ispanas Ortega y Gassetas, yra pincetas, kurį Viešpats paliko žmogaus kūne. Galima rašyti dokumentines knygas, bet man tai neįdomu. Kai gyvenimas yra kaip atominė bomba, kai gali vienu ar keliais sakiniais nusakyti gyvenimą – tai yra menas, tai yra įdomu.“
„Geležiniuose gyvatės kiaušiniuose“, kaip ir kitose Sauliaus Šaltenio knygose, dažnai kalbama apie tikrus istorinius įvykius ar asmenybes, bet, kaip priminė J. Liutkevičiūtė, viename interviu rašytojas yra minėjęs, kad rašyti tikrais vardais ir pavardėmis yra literatūrinė nuodėmė. Į tai S. Šaltenis atsakė, kad vardai ir pavardės romanuose gali būti, bet tai jau kita literatūra, ir tam jis nesutvertas. Tuos dalykus, kaip minėjo rašytojas, reikalinga užfiksuoti, tačiau Šalteniui svarbiau užrašyti gilius žmogaus išgyvenimus istorinių įvykių kontekste.
Magiškasis realizmas ir posovietinė tikrovė
Pokalbyje su prozininku Sauliumi Šalteniu paminėti ir magiškojo realizmo elementai, kurie naujajame rašytojo romane ypač ryškūs. Rašytojas pripažino, kad palieka erdvę, neužkerta kelio magiškajam realizmui ir skaitytojų vaizduotei, bet pabrėžė, kad autentiškos detalės vis dėlto turi būti. „Čia kaip statyti bažnyčią – statai iš autentiškų plytų plytelių, autentiškų pastebėjimų, pokalbių nuotrupų. Rašydamas surenku krūvas knygų, atrodytų, visiškai niekam nereikalingų, ne į temą, manęs net klausia, „kodėl domiesi tuo ir tuo“, bet tos knygos reikalingos, ir didžiulis kalnas jų lieka, ir stori sąsiuviniai, kol parašai visą gyvenimą.“
Susitikime su rašytoju dalyvavę lankytojai turėjo progą išklausyti Sauliaus Šaltenio skaitomos ištraukos iš naujausiojo romano „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Skaitytoje ištraukoje, pirmajame romano skyriuje, kaip pastebėjo viena iš pokalbio moderatorių prof. D. Kuizinienė, užsimezga meilė, jos idėja, taip pat paieškos, disonuojančios su posovietinio gyvenimo tikrove, ir neišsipildžiusi, neįmanoma meilės istorija. Šios temos svarbios visame romane. Literatūros kritikės pastebėjimu, naujoji S. Šaltenio knyga yra vaizdinga, kinematografiška, sudėliota iš vaizdingų, fragmentiškų novelių, išryškinančių vis kitas idėjas.
Kūrybos kibirkštys ir rašant matomi vaizdai
Susitikime su rašytoju Sauliumi Šalteniu paliestos ir kino, teatro temos – juk 1978 metų kino filmas „Riešutų duona“, režisuotas Arūno Žebriūno ir sukurtas pagal S. Šaltenio apysaką, yra tapęs Lietuvos kino klasika, nuolat primenančia apie rašytojo kūrybą. Paklaustas, kiek pats prisidėjo kuriant filmus ar spektaklius pagal savo kūrybą, S. Šaltenis dalijosi prisiminimais apie bendrą jo ir režisieriaus Eimunto Nekrošiaus projektą, spektaklį „Kalės vaikai“, statytą Klaipėdos dramos teatre. Rašytojas prisiminė, kaip E. Nekrošiaus paprašytas „duoti kibirkštį“ rašydavo jam laiškus, dalindavosi vaizdiniais, iš kurių režisieriui likdavo viena ar kita detalė, idėja. „Aš taip sutvertas, labai jaučiu žodį, bet gera literatūra ta, kai skaitant nebelieka žodžių. Kai rašau, aš matau vaizdus“, – teigė S. Šaltenis Kauno literatūros savaitės renginio žiūrovams.
Kaip ir „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, taip ir kiti susitikime paminėti rašytojo S. Šaltenio romanai – „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, „Basas ir laimingas“, atsiremia į istorinę temą. Tai ne istoriniai romanai, bet juose atpažįstami istoriniai prototipai, kontekstai, istorinis laikmetis. Paklaustas, kaip pasirenka tokias temas ir istorinius kontekstus, rašytojas pabrėžė, kad tie istoriniai įvykiai turi būti giliai asmeniški. Tai „lyg mano šeimos istorija, mano šeimos albumas. Atrodytų, kad ir svetimi įvykiai, bet paskui prisimeni senelio pasakojimus… juk turi sušildyti istoriją. Istorija turi būti asmeniška, ji turi jaudinti.“
Žiūrėti į gyvenimą kaip į dovaną
Susitikimui artėjant į pabaigą, žiūrovai dalinosi ir savo prisiminimais, pastebėjimais, nuskambėjo ir klausimas: „Ką jūs darote Ispanijoje?“. Į tai rašytojas S. Šaltenis atsakė: „Gyvenu, ten mano dukros. Pagalvojau, kad su mylimais, artimais žmonėmis reikia daugiau laiko pabūti. Nes kai palaidoji, galvoji, reikėjo daugiau pabūti, kažką pasakyti, kažką dar padaryti. O kas gi svarbiau yra, kaipgi gražus žmonių gyvenimas? Daugiau nieko gi nėra. Jeigu nėra karo, jeigu neištinę iš bado, viskas yra mums duota, ir mes patys sau esam nelaimė, patys sau kryžius, ir patys sau esam džiaugsmas, ir kitiems galime būti džiaugsmas.“
Susitikimą rašytojas, prozininkas Saulius Šaltenis baigė palinkėjimu nebijoti gyventi: „Visą laiką kažkas gražaus atsiveria, svarbu, kokiomis akimis mes žiūrime. Ir kaip gyvenimą priimame. Visi gi patiriame, anksčiau ar vėliau, baisų sielvartą ar negandas, bet jeigu žiūri į gyvenimą kaip į dovaną, tada ir gimsta ta prasmė, kurios mes visi ieškome ir be kurios gyvenimas atrodo nepilnas. Nereikia bijoti, reikia gyventi drąsiai.“
