English
Žurnalų archyvas

Sumanioji choreografija su Jacob Bray

20 sausio, 2023, Tautė Bernotaitė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Jacobas Bray’us yra šiuolaikinio šokio teatro kūrėjas ir choreografas iš Jungtinės Karalystės. Jo kūryboje pinasi šokio, teatro, komedijos ir žodžio meno elementai. Jis domisi moterų įgalinimu, naktiniu gyvenimu, pasaulio aktualijomis, lygybe ir tikrumu. 2018-aisiais Jacobas dalyvavo Kauno bienalėje kaip kylantis menininkas su savo darbu „Skalbiniai“. Tai buvo pirmasis Kauno bienalės tarptautinės jaunųjų menininkų rezidencijų platformos „Magic Carpets“ („Stebuklingi kilimai“) darbas. Šiandien Jacobą kalbinu jau ir kaip kylantį šios platformos kuratorių. Kalbamės apie šokio sceną, jautrias temas ir prisiminimus, susijusius su „Skalbiniais“. Taip pat – kaip padaryti šokį prieinamą.

Bertos Tilmantaitės (NARA) nuotr.

Prie ko dabar dirbi?

Dirbu su žmonėmis iš „Folkestone Fringe“. Tai meno organizacija Folkstone, Anglijoje, dirbame ir su „Magic Carpets“ platforma. Taip pat esu pradedantis kuratorius. Darau ir daugybę kitų dalykų. Kaip choreografas ir režisierius šiuo metu dėlioju kitą savo kūrinį. Tai daugiausia bus filmas, bet su šiek tiek šokio. Tikiuosi įtraukti daug bendruomenės narių čia, Folkstone.

Kalbėdamas apie savo šokio studijų pradžią, rašei: „Choreografija man leido išsirėkti.“ Ar dabar jautiesi taip pat?

Prisimenu, kad taip jaučiausi, nes paauglystėj buvau drovus. Daugely situacijų negalėdavau pasakyti to, ką jaučiu ar galvoju. Bet choreografijoje galėjau. Būtent dėl to pradžioje ji taip mane uždegė. Dabar labiau pasitikiu savimi, pasikeitė ir mano meniniai polinkiai. Aš vis dar rėkiu savo choreografijoje, bet daugiau ne apie tai, ką jaučiu ar ką noriu pasakyti. Labiau apie politines problemas, apie tai, kaip kiti jaučiasi, kaip galiu juos įgalinti.

Vadinasi, pasikeitė dalykai, apie kuriuos rėki, bet ne pats rėkimas?

Taip. Be to, prisimenu, taip rašiau todėl, kad mano choreografija buvo šiek tiek įžūli. Stipri ir triukšminga. Dabar, praėjus dešimčiai metų, savo kūryboje pastebiu daugiau jautrumo. Nes pats jaučiuosi kitaip.

Kam dabar esi jautriausias?

Tikriausiai savo šeimai, draugams ir santykiams su žmonėmis. Šie dalykai man svarbūs, ir, manau, svarbu apie juos kalbėti kūryboje, nes jie visiems aktualūs. Kas dar? Pinigų klausimai. Ypač dabar. Žinai, tokie dalykai kaip sąskaitų apmokėjimas, skambučiai mamai – visiems įprasti dalykai. Viskas, kas vyksta pasaulyje. Taip, deja, vyksta daug baisių dalykų. Mano smegenys aktyviai seka pasaulio naujienas. Šios temos mano kūryboje kažkaip visada iškyla. Svarbu jas nušviesti.

Ir Lietuvoje turime choreografijos, artėjančios prie aktyvizmo. Ką tu pastebi šokio scenoje? Kokios temos ten dabar aktualios? 

Manau, choreografams dabar sunkiau dirbti vien su šokiu. Taip yra dėl finansavimo. Senosios didelės organizacijos vis dar gali tai sau leisti, nes turi ilgą tradiciją. Tačiau jaunesni choreografai ar kompanijos turi būti sumanūs ir galvoti, kas tai finansuos ir kodėl.

Tai reiškia, kad daug daugiau žmonių dirba su bendruomenėmis. Gimsta daugiau bendrų projektų. Taigi negaliu įvardyti konkrečių temų, bet žinau, kad pasikeitė procesai. 

Pavyzdžiui, jei turi idėją šokio darbui ir nori gauti finansavimą, turi apgalvoti daugybę veiksnių. Kaip tai paveiks bendruomenę, kokiems žmonėms leis tobulėti ir panašiai. Tai keičia visą kūrybinį procesą. Manau, dabar sunkiau gauti finansavimo menams, reikia būti sumaniam.

Prieš keletą metų Kauno bienalėje kūrei projektą „Skalbiniai“. Kaip atsigręžęs viską prisimeni? 

Tada jau buvau užmezgęs ryšius su organizacija „Folkestone Fringe“. Buvau ką tik baigęs universitetą ir tiesiog palaikėm gražų ryšį. Tikriausiai jiems patiko mano darbai. Tada atsirado „Magic Carpets“. Anuomet kuratoriai turėjo visiems pasiūlyti po dešimt menininkų. Kuratorė Neringa išrinko mane, kad atvykčiau kurti į Kauną.

Buvau pirmasis šios platformos menininkas Kaune. O ir man tai buvo pirmasis darbas svečioje šalyje. Todėl buvo labai įdomu, bet ir daug baimės. Šis projektas subrandino mane kaip menininką. Ir leido užmegzti neįtikėtinų draugysčių Kaune. Man tai vertybė.

„Skalbiniai“. Bertos Tilmantaitės (NARA) nuotr.

Koks buvo procesas?

Tuo metu viduje jaučiau šiokį tokį nusivylimą dėl šokio industrijos. Ir nebuvau patenkintas tuo, kaip dirbu. Atrodė, nueinu į studiją, sukuriu darbą ir jis gražiai atrodo. Žiūrovams malonu jį žiūrėti, bet tai ir viskas. Tada daug kalbėjau apie pasirodymo šlovę, bet iš tiesų tiesiog negalėjau patikėti, kad tokia visada ir bus mano kūryba. 

Man tikrai rūpi žmonės ir bendruomenė, todėl žinojau, kad turi būti būdas suderinti savo darbą su šia aistra.

Tiesiog jaučiu, kad Kaunui netrūksta varomosios jėgos. Tai dėl aistringų vietos žmonių.

Taigi nuvažiavęs į Kauną pamaniau: „Gerai. Neįsivaizduoju, kaip čia dirbsiu. Tiesiog bandysiu imtis visiškai kitokio proceso nei iki šiol.“ Tiesą sakant, buvo tikrai sunku. Dirbau su grupe moterų atlikėjų, jos visos buvo iš skirtingų meninių sričių. Pavyzdžiui, tapytoja, kuri anksčiau nebuvo kūrusi scenai. Bet ją tai domino. Kita vertus, abejojo, ar šioje srityje jai gali pasisekti.

Taigi sutikau šias moteris su jų istorijomis ir pagalvojau: „Tvarka, su tuo ir dirbsiu.“ Dirbau su visom individualiai. Galiausiai, kad ir ką buvom nuveikę atskirai, sujungiau. Manau, toks procesas mane lydi iki šiol. Ir dabar man patinka rasti įdomių žmonių, o tada dirbti su jų patirtimi. Manau, taip darbai tampa prasmingesni ir tikresni. O žmonės labiau tapatinasi, nes kalbam apie tikrus dalykus. Tikras emocijas ir tiesą.

Kokios temos jungė atskiras tų moterų istorijas?

Istorijos buvo apie naujas patirtis, augimą ir drąsą įveikti slenksčius. Norėjau suteikti kitiems žmonėms balsą ir galimybę vesti. Aš daviau kryptį, bet „Skalbiniai“ buvo apie tai, ką norėjo papasakoti spektaklio herojės, jų jausmus. Nesiknaisiojau per daug asmeniškai. Tai nebuvo terapija. Nors pats procesas vis dėlto išėjo gana terapiškas. Man tai tikrai. 

English artist Jacob Bray working on his project „Laundry“ in Kaunas, Lithuania. Jacob’s residence in the island is a part of a 4 year-long Creative Europe platform titled “Magic Carpets” which involves 13 cultural organisations from EU and candidate countries.http://magiccarpets.eu/©Berta Tilmantaite

Šiame projekte dirbusi menininkė Amy viename interviu sakė, kad tau buvo svarbu leisti moterims išreikšti savo balsą. Ar tau ir dabar tai svarbu?

Tada buvau labai nusivylęs, nes šokių industrijoje vyrai, kurių yra mažiau, turi daugiau galimybių nei moterys. Ši industrija labai seksistiška. Tai savo kely patyriau nuolat. Man buvo suteiktos geresnės galimybės už tikrai pajėgesnes šokėjas. Ir tuo metu aš tikrai dėl viso to pykau. Todėl „Skalbiniuose“ dirbau išskirtinai su moterimis. Aišku, dabar dirbu ir su vyrais, bet lygybė man tikrai rūpi. Jei tik turiu aktyvizmo galimybę, jos imuosi.

Ar prisimeni pirmuosius įspūdžius apie Kauną ir jo meninę dvasią?

Man patiko Kaunas. Jis vis dar viena mano mėgstamiausių vietų. Prisimenu, kad miestas buvo labai žvalus ir gyvybingas, su daug energijos. Tą juntu ir dabar ten nuvykęs. Tiesiog jaučiu, kad jam netrūksta varomosios jėgos. Tai dėl aistringų vietos žmonių. Kaunas daro įspūdį miesto, kuriame viskas vyksta.

Kokie dabar tavo santykiai su „Magic Carpets“?

Mano rezidencija Kaune buvo vienintelis kartas, kai dirbau su „Magic Carpets“ kaip menininkas. Tačiau „Folkestone Fringe“ priimdavo menininkus mano gimtajame mieste, todėl kartais dalyvaudavau kai kuriuose jų projektuose. Tai nuostabi platforma – jos veikimo būdas labai apgalvotas. Ji nepamainoma ryšių mezgimui. Susitikti su žmonėmis ir įtraukti vietos bendruomenę tikrai svarbu. Todėl, mūsų senajai kuratorei išsikrausčius, užėmiau jos vietą.

Kaip sekasi naujasis kuratoriaus vaidmuo?

Man tai tikrai naujas vaidmuo, bet labai patinka mokytis. Ypač sėdint tarp tokių fantastiškų žmonių. Kiekvieną kartą, kai kalbuosi su kuo nors iš komandos, mano smegenys tampa kempine ir stengiaosi sugerti kuo daugiau. Įdomus santykis tarp manęs kaip menininko ir manęs kaip kuratoriaus. Ypač dėl proceso panašumų. Vis dar mokausi išjungti menininką ir pereiti į kuratoriaus vaidmenį. Bet jaučiuosi gerai.

Tavo pirminis įrankis – kūnas. Bet domiesi ir žodžio menu, integruoji į kūrybą. Naujausiam darbe „Pass the Phone“, kurį galima pažiūrėti tavo interneto puslapyje, žodinė dalis labai išreikšta. Kodėl derini, atrodytų, priešingas priemones – verbalinę ir neverbalinę?

Žodiškumas, mano akimis, pagauna esmę. Jame užfiksuotos emocijos, socialiniai klausimai, santykiai ir politiniai aspektai. Ištartas žodis mano naujam darbe yra kone svarbiausias. Ypač pagauti kasdieniai žmonių pokalbiai ar telefono skambučiai. Nes visi juk skambinasi. Tai darbui suteikia atpažįstamumo, prieinamumo. O judesys veikia kaip teptuko potėpis, paryškina. Jaučiu, kad šios dvi priemonės emociškai labai susijusios.

Skaičiau, kad domiesi naktiniu gyvenimu ir klubų kultūra. Kas tave, kaip menininką, ten traukia?

Laisvė ir saviraiška. Taip pat jausmas, kad priklausai bendruomenei ir esi saugus su žmonėmis. Dabar nuo to vis labiau tolstu. Bet ten tikrai yra magijos. Ypač dėl muzikos, įvairių žanrų. Tai visada liks su manimi.

Kai žmonės ateina pažiūrėti mano darbų, noriu, kad jaustųsi lyg vakarėlyje. Kur publika gali ateiti, pagurkšnoti, pasikalbėti ir susipažinti su naujais žmonėmis. Groja muzika, tada jie pažiūri kūrinį, tada groja dar daugiau muzikos.

Kai kuriu, galvoju apie savo tėvus: kur jie jaustųsi patogiai? Arba apie savo draugus, kurie nėra menininkai. Kas paskatintų juos ateiti žiūrėti mano darbų? Jiems turi būti smagu. Manau, tai svarbu. Kūrinys iškelia daug emocijų, liūdesio taip pat. Bet visi vis tiek gerai praleidžia vakarą. Tai daro šokio meną prieinamesnį.

„Magic Carpets“ yra ES programos „Kūrybiška Europa“ projektas, jungiantis šešiolika kultūros organizacijų Europoje bei sukuriantis sąlygas kylantiems menininkams ir kuratoriams keliauti į nepažintus miestus ir juose kartu su vietos menininkais ir bendruomenėmis sukurti naujus kūrinius. Projektą remia Europos Sąjunga ir Lietuvos kultūros taryba.

magiccarpets.eu