„Šiandien iš vyro tikimasi, kad jis bus ir terapeutas, ir karys – lūkesčiai milžiniški“, – sako psichologas, tinklalaidės „Dialogas“ bendraautorius Gediminas Tumėnas. Šių metų dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos filmas „Vyro išpažintis“ atveria dialogą tarp skirtingų vyriškumo sampratų.
Atvirai feministu save vadinantis švedų režisierius Hampus Linder pradeda filmuoti susibūrimus, kuriuose grūdinami „tikri“ vyrai. Pirminis jo skepsis palaipsniui perauga į asmeninę transformaciją ir draugystę su vyrų judėjimo įkūrėju.
Kodėl moderniame pasaulyje atgimsta gentys, ką reiškia būti vyru, kai žmonių požiūriai į lyčių vaidmenis iš esmės skiriasi, ir kur veda dialogas tarp tradicijos bei modernumo? Gediminą Tumėną kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Tradicinėse bendruomenėse virsmas iš berniuko į vyrą būdavo pažymimas iniciacijos ritualu. Mūsų visuomenėje to nebėra, vadinasi, virsmas užsitęsia?
Arba jo nėra. Anksčiau kultūra labai aiškiai apibrėždavo, kada žmogus turi pereiti iš vienos rolės į kitą ir diktavo gyvenimo scenarijų. Tai buvo visiems suprantama tiesa, dėl kurios ginčų nekildavo. Šiandien brandos momentai labiau siejami su išoriniais ženklais: baigiau mokyklą, išėjau iš tėvų namų, gavau universiteto diplomą, pradėjau savarankiškai dirbti, įsigijau būstą, susituokiau, tapau tėvu ar mama. Nors tai ir prisideda prie brandos, visgi tyrimai rodo, kad branda yra psichologinis virsmas. Net sukūręs šeimą žmogus gali jaustis labai jaunas, naivus. Lygiai kaip ir po pasaulį keliaujantis keturiasdešimtmetis, kuris keičia profesijas, hobius, lokacijas. Ką šiandien reiškia suaugystė – klausimas atviras.
Galbūt tas ritualo poreikis nėra dingęs, tik mes jo nebeatpažįstame?
Absoliučiai. Ir mums to tikrai trūksta. Carlas Gustavas Jungas pasakytų, kad žmogaus kaulų čiulpuose yra įdėtas instinktas rasti prasmę, santykį su amžinybe, kažkokį ėjimą Dievop. Dabar, kai nei religija, nei tradicijos nebėra pagrindinės mūsų gairės, ieškome kitų formų: kartais „Žalgirio“ arenoje, kartais „Genčių“ festivalyje, kartais – fronto linijoje.
Kokių vyriškumo aspektų jauni vyrai nebenori perimti iš savo tėčių ir senelių kartų?
Pirmiausia, smurto, kurio anksčiau buvo daug tiek auklėjime, tiek represuotoje, okupuotoje visuomenėje. Taip pat, sakyčiau, vargo mentaliteto – nuostatos, kad gyvenime reikia kentėti ir plušti, tokio vargdieniško galvos nulenkimo, susitaikymo, perdėto kuklumo. Šiuo atžvilgiu iš Vakarų atėjusi saviugdos banga, kuri moko „tapti savimi“, mums iš tiesų padeda.
Kokie būtų jūsų pamąstymai apie vyro vaidmenį šiandien? Kaip kinta vyriškumo samprata?
Vienas iš akivaizdžiausiai pasikeitusių dalykų yra vyrų emocinis raštingumas – gebėjimas kalbėtis apie jausmus ir suprasti kito išgyvenimus. Tai pakankamai naujas modernaus pasaulio išradimas. Mūsų tėvų kartoje šis kriterijus tikrai neegzistavo, bet šiandien renkantis partnerį tai jau būtų daugumos moterų lūkestis. Dabar turime žymiai daugiau intelektualinio darbo bei klientų aptarnavimo, kas iš vyrų taip pat reikalauja stipresnių socialinių bei emocinių kompetencijų.
Visiškai naujų klausimų vyriškumo temoje iškėlė karo Ukrainoje kontekstas. Bent jau kabinete pradėjau girdėti svarstymą: „Ar aš būčiau pakankamai drąsus stoti į mūšį?“ Mūsų įmygis taikiame demokratiniame pasaulyje baigėsi. Vėl suprantame, kad vyrai turi būti ne tik jautrūs – jiems gali tekti ginti savo šalį.
Visuomenės lūkestis, kad, reikalui esant, vyras bus stiprus ir pasiaukojantis, matyt, niekur ir nebuvo dingęs. Ar tokie prieštaringi reikalavimai trikdo vyrus?
Tai neabejotinai jiems kelia tapatybės klausimų. Posttradiciniame gyvenimo būde nebeturime griežtai apibrėžtų lyčių rolių, nusakančių, koks turėtų būti vyras ir kokia turėtų būti moteris. Kiekvienas individualiai sprendžiame, ką man reiškia būti žmogumi, todėl ir lyties tapatybė tapo asmeniniu projektu, nulemtu savirefleksijos. Kaip psichologas, žinau, kad tai reikalauja didžiulio sąmoningumo. Ne visi žmonės pasižymi tokiu gebėjimu, todėl susidūrus su aukštais reikalavimais darbo ar pasimatymų rinkoje tai tampa rimtu iššūkiu.
Šiais laikais nėra paprasta būti „paklausiam“: vyras privalo uždirbti, būti stipria atrama, saugumu, o kartu išlikti jautrus, suprantantis, atliepiantis. Jis turi būti psichoterapeutas, karys, verslininkas, meilužis ir geriausias tėvas vaikams. Šiuolaikinei moteriai irgi turime lūkesčių: ne tik būti švelnia mama ar gera žmona, bet ir daryti „kietą“ karjerą, būti gražia, sportiška, apkeliauti pusę pasaulio ir dar visapusiškai realizuotis. Visi sau ir kitiems keliame milžiniškus lūkesčius. Tai – šių dienų laiko dvasia. Paprasto gyvenimo, tokio, kuris vaizduojamas Wimo Wenderso filme „Puikios dienos“ (Perfect Days), dažnas šiandien baidosi kaip velnio. Tarsi buvimas kasdienybėje reikštų kažkokį neišsipildymą.
Kaip vyrui savyje suderinti skirtingus polius – empatiją ir agresiją arba stoiškumą ir atvirą jausmų reiškimą?
Tai gali derėti kartu. Iš psichologo perspektyvos galiu pasakyti, kad labai geras savo emocinio pasaulio pažinimas suteikia stoišką, ramų būvį. Vyrai, kurie save pažino (pavyzdžiui, lankė terapiją ar užsiėmė saviugda), desperatiškai nebesiekia atrodyti užtikrinti ir nebėra emociškai neprieinami, šalti. Jie jau susidūrė su savo jausmais, todėl gyvena daug didesnėje ramybėje bei brandoje.
Žinoma, būna ir kraštutinumų. Yra labai jautrių vyrų, kuriems reikia išmokti ryžto, valios ir prisijaukinti savo šešėlį: tamsius, veržlius impulsus, seksualumą, agresiją, asertyvumą – jausmus, kurie žmogui padeda įsitvirtinti šiame pasaulyje. Bet yra ir labai agresyvių vyrų, kuriems vertėtų pasimokyti jautrumo bei empatijos.
Pasaulyje ir Lietuvoje populiarėja vyrų savitarpio pagalbos ratai ir renginiai. Kodėl vyrai buriasi? Ir kaip jūs vertinate šį reiškinį?
Gyvename labai vienišoje visuomenėje. Individualistiniame pasaulyje ši problema plinta kaip pandemija – bendruomenės tiesiog nyksta. Tokios iniciatyvos realiai sprendžia vienišumo klausimą. Tą sakau kaip žmogus, į projektą „Gentys“ nukreipęs jau dviženklį skaičių asmenų. Ten atrandama sava grupė, bendruomenė, su kuria galima augti. Tikrai girdžiu, kad šie ryšiai tampa labai brangūs. Manau, kad tai glaudžiai susiję ir su ankstesniu jūsų klausimu apie tapatumą. Kad atsakytume sau į sudėtingą klausimą, kas aš esu kaip žmogus ir kas esu kaip vyras ar moteris, šiandien mums jau reikia kreiptis į paslaugų sferą: psichoterapeutą arba visokius būrelius. Kapitalistiniame pasaulyje rinka tiesiog pakeičia bendruomeniškumą.
Kitas aspektas, dėl kurio iš dalies kilo „Genčių“ judėjimas – daugybė vyrų susiduria su rimtomis psichologinėmis problemomis. Priklausomybių, savižudybių rodikliai kalba patys už save, bet dėl tam tikrų stereotipų vyrai vengia kreiptis psichologinės pagalbos. Dviese kalbėtis apie jausmus dažnai atrodo pernelyg intymu. Nepalyginamai paprasčiau yra ateiti į vyrų grupę, gauti užduotis ir po truputį, iš lėto atsiverti. Šios erdvės užpildo emocinės paramos bei psichologinės pagalbos poreikį. Čia skatinamas ir visiškai priimamas atvirumas, pažeidžiamumas, kalbėjimasis apie sunkumus. Galimybė gauti atvirą grįžtamąjį ryšį apie savo problemas visada nepaprastai praturtina. Šiuo atžvilgiu tokie ratai netgi pralenkia individualią terapiją, nes klientas girdi įžvalgas tik iš vieno specialisto, o čia – penkiolikos skirtingų žmonių patirtys. Psichologinė to nauda yra milžiniška.
„Gentys“ savo internetinėje svetainėje rašo: „Esame įsitikinę, kad nemaža dalis Lietuvos vyrų jaučiasi nesaugiai prie kitų vyrų.“ Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?
Sutikčiau. Su kolega tinklalaidėje „Dialogas“ mėgstame juokauti, kad mūsų tėvų kartos tėčiai yra beveik mitologinė figūra. Dažnas vaikinas užauga neturėjęs šilto, artimo, švelnaus ryšio su tėvu. Tėvo arba nebuvo, arba jis buvo emociškai nutolęs, griežtas, agresyvus ir keliantis tikrą baimę. Dėl šių patirčių vėliau buvimas vyrų grupėje gali sukelti daug nesaugumo. Labai gražiai tą parodo filmas „Vyro išpažintis“. Pagrindiniam herojui irgi trūko šilumos iš tėvo, todėl iš pradžių į vyrų ratą jis žiūri baimingai, nedrąsiai. Bet ties pirmine atmetimo reakcija nesustoja, per ją pereina ir tada viską pamato kitomis akimis. Tokio adekvataus vyrų vaizdavimo kaip tik trūko viešoje erdvėje. Labai džiaugiuosi, kad „Nepatogus kinas“ šį filmą atrado ir rodo.
Daliai visuomenės vyrų sambūriai sukelia nerimą ir skepsį. Lietuvos kultūrinėje spaudoje pasirodė straipsnių, kurių autoriai kritikavo vyrų judėjimus (ir konkrečiai „Gentis“) akcentuodami, kad užsidaryti savo terpėje vyrams yra pavojinga dėl grėsmės radikalizuotis ar pradėti menkinti moteris. Jūs įžvelgiate tokių grėsmių?
Egzistuoja toks fenomenas kaip tribalizmas. Polinkis burtis į uždaras gentis ir netgi radikalizuotis yra tiesiog būdingas žmogiškai prigimčiai. Esminis socialinės psichologijos dėsnis teigia, kad bet kurioje grupėje ilgainiui formuojasi palankumas saviškiams ir „svetimų“ atmetimas. Kitaip tariant, nuostata „mes geresni už kitus“. Ar tai gali pasireikšti vyrų ratuose? Manau, gali. Lygiai taip pat, kaip ir bėgikų, dviratininkų klubuose ar padelio kortuose.
Viskas priklauso nuo organizatorių filosofijos ir ten susirenkančių žmonių. Aš nesu didelis „manosferos“ (angl. manosphere) žinovas, bet jei savo bendruomenę kurtų, pavyzdžiui, Andrew Tate’as, pasakyčiau tiesiai: geriau ten neiti, nes šio žmogaus filosofija yra akivaizdžiai skaldanti, o ne jungianti. Tad esminis klausimas – koks organizacijos vertybinis pamatas ir kiek kompetentingi žmonės už to stovi? „Genčių“ judėjime nėra aiškinimo, koks turi būti vyras, verkšlenimo, kad vyrus nuskriaudė feminizmas ar šiuolaikinis pasaulis. Jų tikslas – tapti geresniais žmonėmis ir rasti sugyvenimą tiek su savo lytimi, tiek tarp lyčių. Žinoma, visur galima tikėtis nukrypimų ar nesusipratimų. Net vedami geriausių norų žmonės kartais tampa pikti kažkieno atžvilgiu.
Įdomu, kad dėl moterų ratų ideologinis susipriešinimas nekyla.
Taiklus pastebėjimas – niekas su nerimu nereaguoja į moterų ratus, stovyklas ar festivalius. Tačiau kai kalba pasisuka apie vyrų saviugdos bendruomenes, iškart kyla įtarumas ir baimė, kad jie tuoj radikalizuosis. Savaime suprantama, tokios baimingos interpretacijos neatsiranda tuščioje vietoje. Vyrų smurto, agresijos ar seksualinių nusikaltimų problemos yra visiškai realios. Todėl natūralu, kad moterims, kurios šimtmečius buvo menkesnėje pozicijoje, šiandieninis vyrų noras įsigalinti sukelia nesaugumo jausmą ir nerimą, jog vėl nutiks kažkas bloga. Man suprantama kairioji feministinė perspektyva – iš jos žiūrint, tai iš tiesų gali atrodyti grėsmingai.
Vis dėlto, pažvelgus į realią patirtį, tokie apibendrinimai neatlaiko kritikos. Kiek man teko susidurti su „Gentimis“, jokių radikalizavimosi užuomazgų nemačiau. Tiesą sakant, netgi priešingai. Pats nevengiau atviros diskusijos su jais apie vyrų ir moterų vaidmenis ir man padarė įspūdį, kaip ramiai buvo priimta kritika ir nepatogus grįžtamasis ryšys. Pamačiau atvirą žvilgsnį bei polinkį bendradarbiauti. Tuo tarpu kritikuojančių iš toli žvilgsnyje man labiausiai trūksta smalsumo. Dažnai tai yra kritika iš savo ideologinio bokšto – šaudant arbaletu ir nenorint prieiti arčiau, pačiam susipažinti su tuo, kas iš tiesų ten vyksta, išgirsti autentiškus liudijimus iš pirmų lūpų. Toks išankstinis nurašymas didelės pagarbos nekelia.
Paminėjote, kad jums suprantama feministinė perspektyva. Man kyla klausimas: o ar patriarchalinį modelį pakeitusi partnerystė santykiuose šiandien kelia vyrams tapatybės iššūkių?
Tai žinoma. Viskas santykiuose tapo derybų klausimu, nieko nėra iš anksto duota. Vadinasi, vyrui reikia būti labai geru derybininku ir diplomatu, o tai nėra lengva. Kaip tik neseniai girdėjau iš vienos ukrainietės: „Kas su jumis, lietuviais, darosi? Kokie dar partneriai? Vyras turi būti vyras, moteris turi būti moteris, o kartu mes turime būti mylimieji. Kitaip čia – verslas, o ne meilė“. Tai buvo išties įdomus kampas, man visai patiko. Heteronormatyvus požiūris, kuriam šiandien klijuojame „stereotipinių“ lyčių vaidmenų etiketę, Ukrainoje vis dar labai gajus. Ir taip yra ne dėl karo, bet susiklostę kultūriškai.
Kodėl diskusijos apie lyčių vaidmenis kelia tiek stiprių emocijų ir susipriešinimo? Ir kodėl apskritai dalis visuomenės baiminasi bazinės nuostatos, kad vyrai yra vyrai, o moterys yra moterys?
Man irgi kyla klausimas, o kodėl mes baiminamės šito? Nežinau. Jeigu pabendrautume, pavyzdžiui, su filipiniečiais, japonais ar iraniečiais, juk būtų labai aiškūs, ryškūs kultūriniai skirtumai. Pasaulėžiūra yra kultūrinis dalykas. O mes iš tokių liberalių pozicijų, atrodo, automatiškai galvojame, kad kalbėti apie skirtumus reiškia kalbėti apie nelygybę ir galios disbalansą. Bet aš kelčiau klausimą, ar tikrai kalbėjimas apie skirtumus iškart įveda hierarchiją? Gal ne visuomet čia slypi pavojus? Kartais tas pavojus yra tikras, bet tokiu atveju svarbu remtis konkrečiais argumentais ir aiškiais pavyzdžiais.
Vienas pagrindinių filmo „Vyro išpažintis“ herojų, vyrų judėjimo „Path of Manliness“ Danijoje įkūrėjas Paulas Lloydas Robsonas, po premjeros sakė: „Kalbėjimas su žurnalistais neretai man atrodo kaip laiko švaistymas, nes jie iš anksto žino, kokią istoriją nori papasakoti: arba apie blogus „manosferos“ vyrus, arba apie jautrius vyrus, kuriems leidžiama verkti. Nematau, kad kuris nors iš šių kraštutinumų būtų naudingas šiandienos pokalbiui apie vyrus“. Ko, jūsų nuomone, trūksta viešoje diskusijoje apie vyriškumą ar lyčių roles, kad ji būtų iš tiesų prasminga?
Reikėtų atidaus, neskubaus, smalsaus, tyrinėjančio požiūrio. Vos išgirdęs klausimą, pirmiausia pagalvojau, kad šiandien viešoje erdvėje labai trūksta Leonido Donskio. Bet, deja, neturime jo ir niekas neužėmė jo vietos. Visuose šituose karuose tokiam autoritetui tarus žodį mes apsiramintume. Trūksta išsilavinusių asmenybių, kurios būtų diplomatiškos ir be pykčio stovėtų už toleranciją. Trūksta Irenos Veisaitės. Daug ko trūksta.
O žvelgiant plačiau, ar pasaulyje matote lyderių, kurie galėtų būti sektinais pavyzdžiais berniukams ir jauniems vyrams?
Galvoju, kokią tėvišką figūrą dabar leisčiau sau įvardinti, kurio jaunimas galėtų drąsiai klausyti ir tikrai eitų geru keliu… Nežinau. Dalai Lama?
Aš taip pat apie jį pagalvojau. Bet Dalai Lama, ko gero, pernelyg nežemiška figūra.
Sutinku. Tiesą sakant, aš apskritai manau, kad jei norėsime rasti kažkokį autoritetą, kuris neturėtų trūkumų, tai galime užtrukti per ilgai. Ir turbūt mes jo nerasime.
Spalio 23 ir 24 d. filmo „Vyro išpažintis“ seansus Kaune ir Vilniuje lydės diskusijos apie tai, ką iš tikrųjų reiškia vyrui palaikyti lygybę – ne kaip madingą žodį, o kaip kasdienį pasirinkimą: ar tai reiškia kažko atsisakyti, ar atrasti? Festivalis „Nepatogus kinas“ iki spalio 25 d. vyksta Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Alytaus kino teatruose, šimtuose bibliotekų ir internete.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, kuriame filmų ir renginių programa kuria erdvę skleistis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, rengiami patyriminiai seansai, pokalbiai su filmų kūrėjais, herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa „LT Partnerships“.
