Ar jausmus galima paaiškinti chemija, o žmogaus vidinę būseną – biologiniais procesais? Šiuos ir kitus klausimus kelia šiuolaikinės britų dramaturgės Lucy Prebble pjesė „Poveikis“, pasakojanti apie klinikinį naujo antidepresanto tyrimą, kurio metu tarp dviejų savanorių užsimezga meilės istorija.
Spalio 16 ir 17 dienomis premjera įvyks Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje. Spektaklį režisuoja Justinas Vinciūnas, savo kūryboje dažnai nagrinėjantis vidinius išgyvenimus ir žmonių tarpusavio santykius.
Kaip atradai šiuolaikinės britų autorės L. Prebble pjesę „Poveikis“? Kas joje labiausiai sudomino ir paskatino imtis šio pastatymo?
„Poveikio“ ašis yra farmacinis tyrimas. Pjesėje pasakojama apie naujų antidepresantų tyrimą, atliekamą su savanoriais, kurie tyrimo metu ima permąstyti tarp jų užsimezgusius meilės jausmus ir kelti klausimą, kiek šiuos jausmus lemia jų pačių pasirinkimai, kiek testuojami vaistai. Pjesę atradau skaitydamas ir ieškodamas medžiagos. Mane ji sudomino ne tik dėl stipraus aktorinio potencialo, bet ir dėl joje keliamų klausimų, kurie man šiandien atrodo svarbūs. Kaip keičiasi požiūris į žmogų technologinės pažangos kontekste? Kas yra žmogus pragmatiško, mokslo ir technologijų formuojamo pasaulio rėmuose? Būtent šie klausimai ir paskatino imtis šio pastatymo.
Galbūt šiandien žmonės pernelyg linkę ieškoti mokslinių jausmų paaiškinimų? Jeigu pjesės herojai, Koni ir Tristanas, būtų susipažinę ne klinikiniame tyrime, o, pavyzdžiui, per pažinčių programėlę, ar jų istorija būtų susiklosčiusi kitaip?
Nesu tikras. Tikriausiai ir tam yra puikių bei išsamių mokslinių paaiškinimų, tačiau intuityviai nepasitikiu perdėtu racionalizavimu, ypač kai kalbame apie meilę ir depresiją. Žinoma, yra jausmų ir patirčių, kuriuos prasminga ir net būtina nagrinėti, analizuoti, dekonstruoti, ir tikiu, kad šiandien tai yra plačiai paplitusios praktikos. Vis dėlto norisi išsaugoti tam tikrus žmogaus patirties slėpinius. Ar Koni ir Tristano istorija būtų susiklosčiusi kitaip, jei jie būtų susipažinę per pažinčių programėlę? Tikriausiai tai jau būtų visai kitas spektaklis, kalbantis apie likimą ir atsitiktinumą. Vis dėlto viliuosi, kad jie nebūtų susitikę per programėlę. Apie jas žinau nedaug, todėl norėčiau tikėti, kad alternatyvus jų susitikimas būtų poetiškesnis – įvykęs netikėtai, per atsitiktinumą ar kokiu nors kitu nenuspėjamu būdu.
Depresija ir kiti psichikos sveikatos sutrikimai tampa vis dažnesne visuomenės patirtimi. Ar statydamas šį spektaklį akcentuoji depresijos temą ir vis dar egzistuojančias su ja susijusias stigmas visuomenėje, ar tau svarbesni kiti klausimai?
Sunku pasakyti, ar dažnėjančios depresijos apraiškos yra kertinė būtent mūsų laikmečio charakteristika. Depresija, anksčiau įvardyta melancholijos terminu, žmoniją lydėjo visais laikais. Galbūt skirtumas tik tas, kad šiandien apie ją kalbama gerokai dažniau, gal dėl didesnio atvirumo kalbant apie psichikos sveikatą, o gal todėl, kad šis terminas pamažu tampa ir tam tikros socialinės tapatybės dalimi. Todėl nėra paprasta atskirti, kiek dažnas šio termino vartojimas atspindi realius pokyčius, o kiek besikeičiančius mūsų visuomenės savivokos būdus. Vienaip ar kitaip, man svarbu pabrėžti, kad spektaklyje ši tema nėra analizuojama per psichikos sveikatos prizmę, ji nėra pagrindinė. Veikiau norisi užčiuopti ne tik pačią depresijos patirtį, bet ir kelti klausimą, ką šis reiškinys liudija apie mus supančią dabartį. Kaip žvelgiame į mus supančią realybę, ką joje matome ir, dar svarbiau, ko joje nepastebime. Iš esmės ši pjesė įdomi savu bandymu kritiškai pažvelgti į vis pragmatiškėjantį požiūrį į žmogų.
Įvardijai, kad spektaklyje keli klausimus, analizuoji. Turbūt ir pats kūrybinis procesas yra lydimas diskusijų su aktoriais bei kūrybine komanda. Kiek šios diskusijos keičia ar papildo tavo paties pjesės matymą ir spektaklio kontekstą?
Šiuo specifiniu atveju nesu tikras, ar diskusijos įgavo ryškų režisūrinį pavidalą, kadangi kartais, norint atpažinti diskusijose kilusius pastebėjimus, pati dramaturginė medžiaga gali nukentėti. Galbūt pasakyčiau taip, kad diskusijos neišvengiamai atsispindi, tačiau šį kartą tas atspindys yra taupus, stengiantis nepamesti dramaturginės pjesės prigimties.
Manau, kad norint iki galo atliepti diskusijose kilusius klausimus, jau nuo pat pradžios reikia formuluoti kitokį požiūrį į būsimą spektaklio kūrimo procesą, kadangi tokia strategija dažniausiai yra nepatogi nei režisieriui, nei aktoriams, kuriems tektų žengti už dramaturginės pjesės, personažų sukūrimo bei jų atlikimo kontūrų.
Justinai, kokios temos šiuo metu tau pačiam atrodo svarbiausios ir aktualiausios teatre?
Šiandien man gana sunku įvardyti aktualiausias ir svarbiausias temas, tikriausiai todėl, kad jų dabar yra begalė. Iš tiesų jau nebežinau, kas yra aktualu. Niekada iki galo nesupratau šios sąvokos, nes ji man asocijuojasi su minčių madomis ir vienadienių žinių tendencijomis. Tikriausiai iš tiesų užčiuopti aktualumą yra labai sudėtinga. Tam reikia stengtis aprėpti bendresnį dabarties vaizdą, o tai nėra lengva, nes tenka kritiškai vertinti savo paties subjektyvumą, kuris tarsi filtras nuspalvina supančią realybę. Galiausiai atsakysiu, kas šiandien svarbu man, vildamasis, kad tai ras atgarsį ir žiūrovų mintyse. Sakyčiau, man šiandien aktualus yra teatras, kuris ieško būdų maištauti prieš vyraujančias tendencijas, primena, kad mintis turi būti lanksti ir ieškanti. Kai spektaklis pataiko tik į tai, ką žiūrovas jau ir taip žino, kas jam yra priimtina, pažįstama ir patogu, jis tikrąja šio žodžio prasme tampa tik pramoga. Viliuosi, kad žiūrovas vis dar tikisi patirti tam tikrą konfrontaciją. Kita vertus, galėčiau ir konkrečiau įvardinti tai, ko, galbūt, dabar labiausiai reikia: nevaizduoti vien nusivylimo pasauliu. Užtrukau suprasti, kad beviltiško, griūvančio pasaulio vaizdavimas yra lengviausias kelias. Negatyvios mintys yra apčiuopiamesnės, todėl sukuria iliuziją, kad jos tarsi tikresnės, svaresnės. Todėl, ko gero, sakyčiau, kad šiandien aktuali yra viltis. Ne jos iliustracija, kurioje viskas gražu ir gera, bet veikiau bandymas atspindėti sudėtingą kovą jos ieškant.
Spektaklio „Poveikis“ scenografiją ir kostiumus kuria Paulina Turauskaitė, muziką – Mantas Mockus, choreografiją – Povilas Jurgaitis, o šviesas – Karolis Zajauskas. Jame vaidina Gabrielė Baubaitė, Povilas Barzdžius, Artūras Sužiedėlis ir Ugnė Žirgulė.
Apie režisierių:
2019–2023 m. studijavo teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Gintaras Varnas). Kuria įvairiuose Lietuvos teatruose. Tarp ryškiausių režisūrinių darbų – „Trukdis“ (Valstybinis jaunimo teatras), „Atidaryk duris“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), „Pranašystė“ (Valstybinis jaunimo teatras), „Dulkės“ pagal Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraštį“ (Valstybinis jaunimo teatras), Jeano Paulo Sartre’o „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras) bei radijo spektaklis „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ (LRT OPUS).
Už kūrybinę veiklą režisierius pelnė Kultūros ministerijos Metų debiuto premiją (2023), buvo nominuotas Jaunojo kūrėjo metų debiuto apdovanojimui festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“, su spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ komanda apdovanotas „Fortūnos“ diplomu (2024), už spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ Jaunojo kūrėjo kategorijoje (2025).