„Kadaise kažkas manęs paklausė, su kuo būdamas videomenininkas norėčiau dirbti. Tuomet daug apie Oskarą nežinojau, bet intuicija man sakė, kad tai tas žmogus, kuris man sukurs pačių nepatogiausių meninių patirčių“, – apie pažinties su Oskaru Koršunovu pradžią pasakoja latvių video menininkas Artis Dzerve, pastaruoju metu tapęs nuolatiniu lietuvių režisieriaus bendražygiu. Jo kūrybinėje biografijoje – jau penki spektakliai, kartu su O. Koršunovu sukurti trijose skirtingose šalyse – Lietuvoje, Rusijoje ir Ispanijoje.
Tai Antono Čechovo „Žuvėdra“ Maskvos dailės teatre, Aleksandro Suchovo-Kobylino „Tarelkino mirtis“ „Baltiskij Dom“ teatre Sankt Peterburge, Williamo Shakespeare’o „Otelas“ OKT/Vilniaus miesto teatre, Antono Čechovo „Dėdė Vania“ Barselonos „Lliure“ teatre ir Mariaus Ivaškevičiaus „Miegantys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Jau lapkričio 19–20 d. „Otelą“ galės išvysti Kauno publika – spektaklis bus rodomas Girstučio kultūros ir sporto centre (bilietai čia). Artėjant spektakliams jūsų dėmesiui – pokalbis su „Otelo“ video menininku Arčiu Dzerve.
Gerbiamas Arti, būdamas plataus masto menininkas esate save išbandęs daugybėje šiuolaikinio meno formų. Kaip jums, gimusiam Sovietų Sąjungoje, pavyko susidomėti videomenu?
Sovietų laikais jokių technologijų mano aplinkoje nebuvo – nei kamerų, nei kitokių prietaisų. Namuose, žinoma, buvo televizorius – bet jį dažniau žiūrėjo suaugusieji. Dar buvo radijas, per senus aparatus galėjai paklausyti muzikos. Pirmiausiai atradau fotoaparatą. Jį man padovanojo dėdė ir paaiškino, kaip viskas veikia. Man buvo maždaug devyneri. Tądien visur bėgiojau ir fotografavau. Juostelę atidaviau dėdei, ir jis man kurį laiką nieko nesakė. Po to jis man sakė, kad nenufotografavau nieko įdomaus – kažkokie balti ir pilki taškai. Jis paklausė, ką aš fotografavau. Atsakiau – debesis. Jis to nebuvo numatęs. (Juokiasi) Visą dieną pragulėdavau ant žemės, žiūrėdavau į dangų, pamatydavau daug gražių dalykų ir juos fotografavau. Taip pirmą sykį patyriau, ką reiškia fiksuoti tikrovę.
Devintajame dešimtmetyje esame surengę daug fotografinių performansų. Tai buvo labai intuityvu: nežinojome, kas yra performansas, bet dirbome kartu su puikiais fotomenininkais, rengėme specialias fotosesijas. Taip stengėmės intuityviai atrasti tai, ko dar nepažinome.
Sakydavau Marinai, kad esu blogas piešėjas. Ji sakydavo, kad tai netiesa.
Prieš imdamas kurti videomeną dalyvavau kuriant kiną. Turėjau 16 mm seną videokamerą „Kinor“. Buvo pakankamai lengva gauti senų rusiškų kino juostų, kurias naudojome filmuodami. Tai buvo mėgstamas užsiėmimas. Tarsi vidinio, manyje glūdėjusio menininko bandymas išsiveržti į išorę… O šiaip studijavau maisto technologiją, ir tai buvo visiškai nesusiję su menu.
Posovietiniais laikais visi ėmė manęs klausinėti, kuo žadu būti, ir man tai buvo proga racionaliai pamąstyti, bet kažkaip nesisekė. (Juokiasi)
Studijavote Hamburgo Menų akademijoje, jūsų mokytoja buvo Marina Abramović. Kokį poveikį ji padarė jums kaip menininkui? Ką dar įvardytumėte kaip savo įkvėpėją?
Taip, Marina tame mano gyvenimo etape buvo man svarbiausias žmogus. Buvo dar vienas profesorius Mike’as Hentzas, gilinęsis į konceptualųjį meną. Jie tapo svarbiausiais žmonėmis mano gyvenime. Marina tarsi leido suprasti, kad esama vidinio variklio, kuris varo tave pirmyn. Tas variklis labai iracionalus; imi suvokti, kad tavyje esama konflikto tarp to, kas racionalu ir iracionalu.
Kūrėme daug studentiškų performansų. Daug dirbome norėdami suprasti, priimti ir atsižvelgti į tai, ką turėjome savyje ir tai, ko negalėjome iki galo suprasti. Namuose mums užduodavo piešti. Sakydavau Marinai, kad esu blogas piešėjas. Ji sakydavo, kad tai netiesa, kad, žinoma, esama kanonų, leidžiančių atskirti gerą piešinį nuo blogo, bet tie kanonai egzistuoja racionaliame pasaulyje. Iracionaliame pasaulyje nėra ribų, nėra to, kas bloga ar gera. Jei turi šį vidinį jausmą, bandai save išreikšti naudodamas savo kūną. Šie trys metai su Marina buvo labai įdomi kelionė. Susitikdavome ne tik Hamburge, esame dalyvavę daugybėje dirbtuvių Italijoje (Venecijoje), Danijoje, Amsterdame.
Po studijų pradėjote karjerą komerciniame ir nekomerciniame mene – ne tik teatre, kine ir animacijoje, bet ir reklamoje. Ar lengva atiduoti savo gyvenimą tokiai gausybei meno formų, o gal ieškote visų šių formų sintezės?
Nuo pat vaikystės man buvo sunku suvokti, kad viską reikia dėlioti į dėžutes, kad kiekvienas daiktas turi atsirasti savoje dėžutėje – taip mus mokė suaugusieji. Kai kalbame apie meną, taip pat viską dažnai bandome sudėlioti į dėžutes – štai filmo dėžutė, o ten – reklamos. Suprantu, kad tai reikalinga norint komunikuoti – žmonės turi suvokti, apie ką kalbama – bet aš vis dar negaliu pripažinti, kad viską reikia sudėlioti į dėžutes. Jei esi kūrybingas žmogus, neskirstai, tiesiog dirbi kūrybinį darbą. Žinoma, kiekviename lauke esama savų taisyklių. Turi išmokti tas taisykles: tai tas pats, kaip išmokti naudotis instrumentu. Vaizdo kūrimo įrankiais naudotis išmokstama taip, kaip mokomasi groti smuiku. To reikia mokytis kasdien, bet bent jau aš nedėlioju visko į dėžutes – gal taip elgiasi kiti. Man patinka nekreipti dėmesio į dėžutes.
Būdamas pasaulio menininkas, keliaujate po visą Europą. Perfrazuodami Šekspyrą galėtume pasakyti, kad visas pasaulis yra jūsų scena. Ar jūsų kūrinius veikia skirtumai tarp šalių ir visuomenių?
Mėgstu keliauti, o keliaudamas renku informaciją – vizualinę informaciją, istorijas. Visa tai kaupiasi mintyse, ši veikla vyksta tarsi pogrindyje. Žinoma, kad tai veikia mano kūrybą. Negaliu įsivaizduoti, kaip būtų galima nuvažiuoti į kitą šalį ir sėdėti tarp keturių sienų norint išlikti nepaliestu išorės (Juokiasi) Manau, tai neįmanoma. Gerbdamas tos šalies, į kurią atvykau, kultūrą, turiu kai ką suvokti prieš ruošdamas savo vizualinius kūrinius. Vienose šalyse tam tikri dalykai nereiškia nieko, bet kitose šalyse kelia istorinių asociacijų, o tai labai svarbu. Turiu atsižvelgti į simbolius, jų transliaciją daugelyje kultūrų.
Ar jus įkvepia įvairiose visuomenėse kilusios nepatogios situacijos ar akimirkos, kai jums pavyksta prisiliesti prie kažko nepatogaus?
Papasakosiu kai ką juokingo. Jei kurdamas jaučiuosi patogiai, kažkas negerai. Paprastai man kūryba labai siejasi su nekomfortabilia būkle. Todėl į šį klausimą man sudėtinga atsakyti nuoširdžiai. Kai dirbame užsienyje, intuityviai tarsi ieškau komforto, bet žinau, kad tai neįmanoma. Manau, kad mano menas gimsta tik nepatogiose situacijose.
Ar nomadiškumas išlaisvina? Ar toks gyvenimo būdas šiek tiek neišvargina?
Jei šio klausimo būtum paklausęs prieš dešimt metų, būčiau atsakęs visiškai priešingai nei dabar. Su amžiumi imu ieškoti vietos savo sielai. Per pandemiją iš studijos mieste persikrausčiau į kaimą. Labai mėgavausi vėl grįžęs į gamtą. Jaučiu vidinius signalus, kad taip nomadiškai keliaujant ir gyvenant galbūt reikia didesnių pertraukų, Tuomet mėgaujuosi buvimu namie su mylimais žmonėmis, šunimis, su savimi…
Esu atsidūręs tokiose situacijose, kai man sakydavo, kad tai, ką darau, yra gražu, bet komerciška.
Kaip, būdamas latvis, jaučiatės grįžęs namo, į Tėvynę? Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinius vizualinius menus Latvijoje? Ar skirtingos Lietuvos ir Latvijos vizualinio meno scenos?
Kai stebiu visą to meno sceną, ji man atrodo visiškai kitokia nei Lietuvoje. Manau, tai labai susiję su šių šalių visuomenių mentalitetu. Man Lietuvos scenos menininkai atrodo labai ekspresyvūs, jų vaidybos amplitudė žymiai platesnė nei Latvijos teatre. Bet, žinoma, kiekviena šalis turi genijų, ir tie genijai viską mato žymiai plačiau. Deja, net šiais laikais tokie genijai yra vieniši, ir jie iki galo nejaučia viso to, kas vyksta mene. O apskritai ta meninė scena gana vidutiniška. Ne visi mėgina mąstyti plačiau. Tarkime, prie taurės vyno vakarais susitinka mažos poetų grupelės. Joms nepavyksta išeiti iš savęs. Laikas bėga, galbūt jie kalba apie galingus judėjimus kažkur kitur. Tokie tie menininkai.
Manau, svarbu tai, kaip tau plačiai pavyksta matyti, atverti horizontą, matyti ne vien tik Latviją, bet visą pasaulį. Žinoma, tokius ryšius užmegzti nėra lengva. Bet man nuolat iškyla klausimas, kaip plačiai žmogus gali mąstyti. Dirbdamas dramos ar operos scenose sužinai, kad užkulisiai beveik nesiskiria, bet skirtumai kuriant spektaklį didžiuliai. Matydamas operos sceną žinai, kad tai opera, nes esama tam tikros scenografijos. Gali užsiimti daugybe gerų dalykų, bet jei neturi plačios vizijos, ji tiesiog siaura, nieko nepadarysi.
Net šiais laikais kartais esame linkę matyti konfliktą santykyje tarp komercinio ir nekomercinio meno. Ar šį konfliktą esate pajutęs kurdamas savo darbus?
Man šis konfliktas pažįstamas. Žmonėms įsitikinimai tampa kovos instrumentu. Dvyliką metų dirbau reklamoje. Žinau, kad norėdamas patekti į reklamos festivalius, siekti geresnių rezultatų turi smarkiai atitolti nuo komercinio meno, rinktis nekomercinę kryptį. Man kalbos apie nekomercinį meną vėlgi primena tai, kaip bandoma viską krauti į dėžutes. Esu atsidūręs tokiose situacijose, kai man sakydavo, kad tai, ką darau, yra gražu, bet komerciška. Tada pažvelgiu į savo kūrinį ir pagalvoju: gal tas žmogus teisus, bet man tai nieko nereiškia, nes dariau tai, ką daryti man liepė mano vidinis variklis. Kodėl turėčiau dėl to atsiprašinėti? Man tas procesas patiko.
Kai kalbėjomės su Oskaru, jis keletą kartų man sakė, kad turime mėgautis tuo, ką darome. Turime mėgautis šiuo spektaklio kūrimo procesu. Kai viską supranti iš šitos pusės, tampa sunku atskirti komercinį nuo nekomercinio meno. Taip tiesiog susigadintume kūrybinį malonumą. Turbūt ne tai iš manęs norėtum išgirsti? (Juokiasi)
„Otelas“ buvo ketvirtas jūsų darbas kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Atrodo, atradote bendrą kalbą. Kas Oskaro teatre yra tokio išskirtinio, kad norite su juo bendradarbiauti?
Kadaise kažkas manęs paklausė, su kuo būdamas videomenininkas norėčiau dirbti. Tuomet daug apie Oskarą nežinojau, bet intuicija man sakė, kad tai tas žmogus, kuris man sukurs pačių nepatogiausių meninių patirčių. Į šį klausimą atsakyti gana sunku, nes kuo esi vyresnis, tuo iracionalesniais dalykais užsiimi. Kuo daugiau gauni klausimų, tuo mažiau žinai atsakymų. Stulbina Oskaro nenuspėjamumas, iracionalumas. Bet Oskaras yra ir labai visuomeniškas, jis seka politinį gyvenimą, dalyvauja diskusijose socialiniuose tinkluose. Visa tai stebint kyla įspūdis, kad jis racionalus žmogus, bet taip nėra. Kartu su juo būti nelengva, bet kaip menininkas aš iš tiesų mėgaujuosi tuo iracionalumu. Man pabunda tie jausmai, kuriuos patyriau studijuodamas pas Mariną Abramović Hamburge. Iš jo galima labai daug išmokti. Dažnai jaučiuosi kaip jo mokinys. Būdamas tokio amžiaus dar daug ko mokausi.
Kas jums labiausiai įsiminė kuriant „Otelą“?
Vykstant repeticijoms scenografija keitėsi, tapo labiau asketiška ir švaresnė. Taigi, tokiems pokyčiams turėjome pritaikyti ir vizualinę dalį. Turėjau rasti būdų teisingai sudėlioti akcentus, tam panaudodamas paprastas geometrines formas ir spalvas. Sunkiausia buvo rasti balansą tarp atominės energijos, kuria pasižymėjo jauni aktoriai, ir beveik nepastebimo vizualikos judesio.
Kažkur skaičiau, kad esate dalyvavęs Latvijos televizijos realybės šou. Ar tokio šou dalyvis – ne postmodernus Vitruvijaus žmogus?
Pats mano gyvenimas kai kada tapdavo ilgesniu ar trumpesniu performansu. Būdamas Hamburge ir dirbdamas kartu su Marina tapau grynu performanso menininku. Daugybę dalykų savo gyvenime stebiu iš šios perspektyvos. Televiziniai realybės šou yra dalis mano performanso meno. Tai man buvo labai įdomi patirtis. Jų metu supratau daug ką apie save.
Galbūt sukūręs meno kūrinį tarsi norite atsidurti jo – tos formos – viduje?
Taip, tai labai susiję su mūsų savikūra.
–
