Dabartinis pasaulis yra gan keista ir paradoksali vieta – kuo lengviau viską pasiekti, tuo sunkiau viską pasiekti. Informacijos amžius pakeitė viską. Kardinaliai pasikeitė ir muzikos vartojimas, kurio virsmą į skaitmeninę erdvę dar spėjau patirti gimęs Nepriklausomybės aušroje.
Šio mėnesio mano pašnekovas – puikus pavyzdys muzikos eros, kuri praėjo ir nebegrįš, bet atsiminsime su nostalgija, lengvu pavydu ir susižavėjimu.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. gruodžio numeryje „Laiškai“)
Tais laikais, kai aš dar šliaužiojau grindimis, iškart po sovietinės armijos pasitraukimo iš Lietuvos, alternatyviosios muzikos kūrėjai jau mezgė ryšius visame pasaulyje. Apie visa tai – interviu su astrofiziku ir metalo muzikos ideologu Vytautu Stankumi.
Pogrindžio aidai
Nelįsiu gilyn į pasaulio metalo muzikos istoriją ar bendruomenę, kuri išsamiai aprašyta, turi milijonus fanų ir palaiko didelę, iki šiol nesilpstančią industriją. Atsisukime į XX a. 9-ąjį dešimtmetį. Metalas evoliucionuoja, poliarizuojasi į žanrus su savitomis ne tik muzikinėmis, bet ir filosofinėmis idėjomis.
Lietuva tuo metu pamažu atšyla, atsiranda daugiau laisvės. Ne tik pirkti, klausyti įrašus, bet ir turėti ilgus plaukus be perdėtai skausmingų pasekmių. Ir groti skandalingą vakarietišką, dažnai antisisteminę muziką, kuri įkūnija viską, kas nepakeliui okupantams: pasipriešinimą, energiją, originalumą, o dažnai ir tautines idėjas bei tradicijas.
„Būdavo tokios įrašų studijos, Kaune net kelios. Surašai sąrašą, palieki pinigų, tuščių kasečių, o rytoj gauni jau paruoštą. Senamiestyje buvo tokia „Našlaitė“, posūkyje tarp Laisvės al. ir Vilniaus g. Panašus taškas veikė ir prie Karininkų ramovės. Jie daugino viską, ir tuometį popsą. Tik turėjai rinktis iš jų katalogų, o tai reiškė, turėjai žinoti grupę, kad jos muzikos užsisakytum“, – prisimena Vytas.
O sekti ir žinoti buvo ką. Sako, kasmet atsirasdavo po naują (metalo) stilių. Buvo labai dinamiškas ir gyvas, naujas ir įdomus laikas. Atšilimo metu šį bei tą jau galėjai išgirsti ir per radiją. Ar perskaityti metalo albumo recenziją tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“.
Formavimosi etapas
Kaip sako pašnekovas, kuris scenoje jau daugiau nei 30 metų ir taip pat yra žinomas lotynišku slapyvardžiu Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous, jo gimtinėje Palangoje iš pradžių buvo trys metalistai. Vėliau jis liko toks vienas. Tačiau prasidėjo „Roko maršai“, sunkesnė muzika įgavo pagreitį. Į rankas pakliuvo „Sex Pistols“ ir „Motörhead“. Galiausiai viską pakeitė draugo parodytas „Metallica“ įrašas, kuris be perstojo sukosi visą mėnesį.
„Kūryba prasidėjo kaip įprasta – įstojau į universitetą, vasarą padirbau Palangoje kažkokį paprastą darbą, susitaupiau gitarai. Tuomet metalo draugai, bendruomenė, patalpos, repeticijos. Taip atsirado pirma grupė „Nemesis“, kuri gyvavo gal apie metus. 1993 m. ji iširo ir tapo pagrindu „Nahash“ bei „Poccolus“ – ankstyvosioms Lietuvos juodojo metalo grupėms“, – prisiminimais dalijasi Vytas.
„Nahash“ susiformavo įkvėpus pirmosios juodojo metalo bangos grupėms „Bathory“, „Darkthrone“ ir kt. Taip sutapo, kad tais pačiais metais būsimam fizikui pavyko aplankyti ir ryškėjantį juodojo metalo pasaulio centrą – Norvegiją. Atsidarius sienoms, po 4 dienų traukiniu per Rusiją, vyrukai pasiekė Skandinaviją.
„Pasiėmiau užrašų knygutę ir vietinėse metalo įrašų parduotuvėse nuo kompaktų nusirašiau leidybinių kompanijų pašto dėžučių adresus. Tuo metu tai buvo aukso vertės informacija. Grįžę į Kauną, kaip pirmasis juodojo metalo bendruomenės branduolys pradėjome aktyvią komunikaciją su užsieniu“, – dėsto pašnekovas.
Jo teigimu, Audrius Šimkūnas iš grupės „Poccolus“ tuo metu jau susirašinėjo su užsieniu, todėl pasidalino gerąja praktika. Beje, Audrius, vėliau, kaip ir daugelis šios scenos kūrėjų, pasukęs prie eksperimentinės muzikos, vis dar tebėra aktyvus muzikantas. Jis – bene geriausiai žinomas Lietuvos lauko įrašų kūrėjas, apie jį 2023 m. išleistas dokumentinis filmas „Dažnių žvejyba“.
O kokia ta praktika? Adresus turime, o ką ten siųsti? Įrašus pasidaryti studijoje dar kainavo neįmanomus pinigus. Todėl grupės rinkosi „pasidaryk pats“ kelią – platindavo su paprasta magnetola pasidarytą demo įrašą. Tačiau net ir kasetės dar buvo brangios, aklai niekas nesiuntinėjo. Todėl susiformavo visiškai unikali pogrindinė laiškų ekosistema, kurios pagrindu tapo fanzinai ir skrajutės.
Tūkstančiai laiškų
Į susitikimą „Nahash“ studijoje Vytas atkeliavo su dideliu maišu, tikriausiai neatspindinčiu viso korespondencijos masto. Viduje – šimtai laiškų iš viso pasaulio. Ir šiuo atveju tikrai viso pasaulio, nes, pokalbio metu pervertęs didelę dalį, mačiau platų geografinį paveikslą: visos Europos valstybės, Jungtinės Amerikos Valstijos, Peru, Argentina, Čilė ir net Kuba. Gal net ir Pietų Korėja šmėkštelėjo.
„Svarbiausia buvo skrajutės. Įrašai įrašą, padarai su kopijavimo aparatu jo reklaminių skrajučių, prikarpai ir į voką sudedi keliasdešimt vienetų. Tokius laiškus išsiunti, pvz., fanzinų autoriams, kurie tas skrajutes vėliau išplatina kartu su žurnalų užsakymais. Taip tavo skrajutę gauna užsienyje ir, jeigu susidomi, parašo tau laišką su įrašo užsakymu“, – paaiškina man sistemą V. Stankus.
Vyčio Mantrimo nuotr.
Taip užsisuko tikra komunikacijos mašina. Vytas į paštą eidavo kasdien ryte ir stengdavosi visiems atrašyti. Taip paplitus įrašams ir žiniai apie grupę, pradėdavo plaukti interviu prašymai. O tokių būdavo šimtais – zinus su kopijavimo aparatais kepė kiekvienas didesnis Lietuvos miestas, o ką jau kalbėti apie užsienį. Pokalbio metu kaip tik vartome slovakišką 90-inių vidurio interviu su „Nahash“.
Arba susitari dėl recenzijos. Daugumos zinų antrosios pusės būdavo užpildytos naujų albumų aptarimais, kurie padėdavo grupėms reklamuoti savo kūrybą. Žmonės paskaitę autorių emocijas ir išvadas po albumų perklausų galėdavo užsisakyti tavo demūškę. Ar tiesiai iš autorių, jei tai maža grupė, ar iš leidybinės kompanijos.
„Nemažai tokių zinų veikė ir ekonominiais tikslais. Būdavo patogu iš leidėjų gauti įrašų, kurie tuo metu kainavo beprotiškus pinigus. Pvz., vienas CD galėjo kainuoti apie 25 dolerius, kas atrodė panašiai kaip dabar 200 eurų. Tuos kompaktus zinų redaktoriai vėliau parduodavo arba dar nelegaliai padaugindavo ir turėdavo pajamų šaltinį šalia nelabai pelningos žurnalistinės veiklos“, – sako pašnekovas.
Šioje ekosistemoje kiekvienas turėjo savo vaidmenį. Arba groji grupėje, arba esi fanas ir leidi ziną, arba turi įrašų platinimo tinklą, arba esi leidybinė kompanija, arba koncertų organizatorius. Tokių angažuotų ir atsidavusių žmonių pasauliniame voratinklyje pirmiausia pasklisdavo žinios apie naujausias grupes, tuomet tik beužgimstančius žanrus ir t. t.
Nepasiekiami ryšiai
Šio susitikimo mintis gimė prisiminus Vyto pasakojimą kitame interviu apie tai, kad anuomet susirašinėjo su gana žinomomis įrašų kompanijomis. Tuo įsitikinu rankose laikydamas „Misanthropy Records“ įkūrėjos laiškus, skrajutes ir originalius to meto artefaktus su dviejų (bene žymiausių) žanro grupių logotipais – „Burzum“ ir „Mayhem“.
Gaila, „Nahash“ su žymiomis to meto juodojo metalo grupėmis toje pačioje leidykloje neišsileido, tačiau ne tai svarbiausia. Paradoksalu tai, kad naršydami bene pirmosios tokios grupės istoriją matome, jog tuo metu Lietuvos grupės, net kuriančios nišinę muziką, įsiliedavo į pasaulinę subkultūros bendruomenę, užmegzdavo ryšius, platindavo muziką ir ieškodavo leidybinių kontraktų.
Dabar ne tik įrašyti muziką, bet ir rasti kontaktus yra lengviau nei bet kada anksčiau. Tačiau esu beveik tikras, kad ryšių, ambicijų ir svarbiausio dėmens – tinklaveikos, turime mažiau. Net didžiosios roko grupės kaip „ba.“ iš esmės veikia lietuviškame burbule.
„Atsidarai laišką, o ten parašyta „Dear Vytas“, tavo vardas. Rašo iš tuo metu vienos garsiausių mūsų žanro leidyklų pasaulyje. Kvėpavimas sutankėja, pulsas padažnėja, širdis nusirita į kulnus. Tai būdavo stipru“, – prisimena V. Stankus. Ir visa tai vyksta praėjus porai metų po rusų karių išėjimo iš Lietuvos. O Kauną jie paliko paskutinį. Skamba neįtikėtinai.
Tie laikai praėjo
XX a. pabaiga – neįtikėtinų pasaulinių pokyčių metas, o svarbiausias to dėmuo – prasidėjusi masinė kompiuterizacija. Natūralu, kad atsiradę kompiuteriai, internetas, lengvai pasiekiama informacija sunaikino laiškų siuntimo kultūrą, prižadėdami technologinį proveržį, ranka pasiekiamą pasaulį ir greitesnę komunikaciją. Lietuvoje toks laikotarpis prasidėjo prieš tūkstantmečių virsmą.
„Kiekvieną rytą gaudavau iki 5 laiškų, ant kurių būdavo mano vardas ir pavardė. Kasdien kaip nuotykis – nežinai, ką gausi ir iš kur. Daug meilės, viskas buvo rašoma ranka, klijuojami pašto ženklai, o ir siuntimas juk kainuodavo. Pradedi megzti santykį, prasideda bendravimas, asmeniškumas. Tai turėdavo didelį poveikį, jautėm stiprią bendrystę ir bendruomeniškumą“, – prisimena Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous.
Iškilmingumo lygis tikrai buvo kitas. Dabar įprasta, kad organizuodamas koncertus pats dažniausiai tiesiog parašau greitą žinutę per „Messenger“ su užklausimu. Po valandos dažniausiai turiu atsakymą. O pokalbio metu mano rankose – dailyraščiu rašyti gerai žinomo organizatoriaus Ugniaus Liogės laiškai su kvietimais koncertuoti ar įrašyti kūrinį naujam leidiniui.
Buvo tokių, kurie į laiškus žiūrėjo taip, kaip dabar žiūrėtum į produkto pakuotės dizainą. Įvaizdžiui kurti kai kurie laiškai būdavo ypatingai apipavidalinti, pvz., parašyti plunksna ir užklijuoti vaško spaudu. Vytas pasakoja ir apie kolegą metalo faną, kuris pokštaudamas ir norėdamas pagąsdinti laišką surašė krauju. Sako, kad išsigando pats, kai gavo savo laišką atgal, nors nebuvo nurodęs siuntėjo. Buvo išaiškintas pagal braižą.
„Su skaitmena pasikeitė viskas. Pirmiausia dėl prastos kokybės ir brangumo dingo kasetės. Jas pakeitė piratiniai kompaktiniai diskai. Man interesas atslūgo greičiau, kiti iš inercijos tokį bendravimą palaikė dar kelerius metus. Tai sutapo ir su scenos pokyčiais: juodasis metalas skystėjo, daugėjo grupių, žanras smarkiai komercializavosi. Tų laiškų gal net padaugėjo, bet jų kokybė ir turinys – nebepalyginamai suprastėjo.“
Taip atrašinėjimas nutrūko. Kaip sako Vytas, iš pradžių dar laiškus kaupė, kad atrašytų vėliau, bet ūpas mažėjo. Tai buvo 1996 m., jau turėjo ir pirmąjį kompiuterį, ir internetą per modemo ryšį. O tai sunaikino ir vieną pamatinių visos šios ekosistemos dėmenų – zinus. Kurie veikė ir kaip sklaidos, ir kaip reklaminė, ir kaip ekonominė subkultūros priemonė.
Nuo to laiko muzikos industrija pasikeitė neatpažįstamai. Ir pačiam dar teko matyti, kaip piratinius kompaktinius diskus pakeičia piratiniai MP3 įrašai iš „eMule“ ir „Soulseek“. Anksčiau, kai draugas pasakydavo „paklausyk to albumo“, juk laukdavome, kol grįšime namo ir galėsime jį atsisiųsti. Galiausiai piratavimą pakeitė „Spotify“, „Youtube Music“ ir „Soundcloud“. Vartoti ir pasiekti muziką niekad nebuvo taip paprasta. Tačiau ar išsirinkti, atrasti ir įsiminti nuo to lengviau?
Bet laikai keičiasi ir nėra čia ko verkt. Svarbiausia, kad tokie artefaktai kaip Vyto kada nors pasiektų muziejų.
