„Aštuonios violončelės skamba labai galingai, o jų skambesys jau primena nedidelį styginių orkestrą“, – šypsosi ansamblio „Cello Club“ muzikantai Arnas Kmieliauskas, Domas Jakštas, Evaldas Petkus ir Rokas Vaitkevičius. Jau netrukus „Cello Club“ leisis į netikėtą patirtį – festivalyje „Iš arti“ pristatys dar 1931 m. pasirodžiusiam nebyliajam filmui „Dracula“ po daugelio metų kompozitoriaus Philipo Glasso kurtą muziką.

Iki okteto išaugęs ansamblis muzikuos kartu su pianiste Indre Baikštyte, o šalia P. Glasso muzikos programoje suskambės lietuvių kompozitorių Justės Janulytės ir Ryčio Mažulio kūriniai – dvi su minimalizmo tradicija susijusios, tačiau skirtingos kompozicijos.

„Cello Club“ vienija violončelininkus. Kuo jus žavi toks ansamblio formatas? Kokių kūrybinių galimybių jis suteikia?

Arnas: Kai 2020 m. Susikūrė „Cello Club“, vienas iš mūsų tikslų kilo iš noro dalytis patirtimis, atlikėjiškomis praktikomis ir muzikinėmis idėjomis. Į Cello Club susibėgome iš skirtingų orkestrų ir kolektyvų, norėdami išreikšti savo individualumą. Per šiuos metus, ansamblis  tapo erdve, kurioje galime ne tik kartu muzikuoti, bet ir mokytis vieni iš kitų. Man atrodo, kad ši idėja išliko svarbi iki šiol.

Rokas: Aštuonios violončelės skamba labai galingai, o jų skambesys jau primena nedidelį styginių orkestrą, tačiau man įdomiausia tai, kas vyksta tarp aštuonių muzikantų. Visi turime savitą grojimo manierą, įpročių, dažnai ir skirtingų nuomonių apie tą pačią muziką. Būtent iš tų skirtumų gimsta įdomiausios diskusijos – tenka ieškoti, kaip visas idėjas sujungti, o kartais, priešingai, leisti joms išlikti skirtingoms. 

Festivalis „Iš arti“  skirtas šiuolaikinei muzikai, kuri neretai turi sudėtingos, intelektualios, ne kiekvienam prieinamos muzikos reputaciją. Kiek, jūsų nuomone, šis įvaizdis pagrįstas? 

Evaldas: Man atrodo, kad šiuolaikinė muzika kartais atrodo sudėtinga vien todėl, kad joje ne visada randame tai, prie ko esame įpratę – aiškią melodiją, harmoniją ar ritmą. Bet juk nebūtina visko suprasti, kad muzika paveiktų. Kartais pats klausausi kūrinio ir negalėčiau paaiškinti, kaip jis sukonstruotas. Bet tai netrukdo juo mėgautis. Gal net įdomiau, kai ne viskas iš karto aišku.

Šiandien kalbame apie trumpėjančią dėmesio trukmę ir nuolatinį informacijos srautą. Kaip jums atrodo, ar tai keičia mūsų gebėjimą įsiklausyti į muziką?

Arnas: Manau, kad daug kas priklauso nuo to, kokiame muzikiniame kontekste atsiduriame. Kasdienėje aplinkoje muzikos vaidmuo mums gali būti labai įvairus. Galime valandų valandas klausytis jos fone, atlikdami kitus darbus, arba pasitelkti mėgstamą dainą tam tikrai emocijai sužadinti.

Tačiau eidami į koncertą turime galimybę sąmoningai skirti laiką ir dėmesį garsui – muzikai – raiškai. Ir vėlgi – nebūtinai turime stengtis ją „perskaityti“ ar suprasti kiekvieną autoriaus ar atlikėjo sprendimą. Kartais muzika padeda sužadinti emocijas, kartais – nuplauti kasdienybės triukšmą ir mintis, o kartais tiesiog leidžia patekti į naują, nepažįstamą aplinką ir ją tyrinėti, taip kaip kiekvienas mokame tai daryti.

Galbūt šiandien problema ne, kad nebesugebame klausytis, o kad vis rečiau sukuriame sau sąlygas iš tikrųjų sustoti ir dėmesingai įsiklausyti.

Ar šiuolaikinės muzikos atlikėjai turėtų ieškoti būdų prisitaikyti prie besikeičiančios auditorijos, ar kaip tik jų užduotis – pasiūlyti kitokią, ne visada patogią klausymosi patirtį?

Rokas: Nemanau, kad turime rinktis vieną iš šių variantų. Žinoma, norisi, kad žmonės ateitų į koncertus, bet tai nereiškia, kad turime groti tik tai, kas jiems jau pažįstama.

Man atrodo, daug svarbiau, kaip pristatome muziką, kokią idėją patys atsinešame ir kaip pakviečiame žmones jos klausytis. Kartais net ir gana sudėtingas kūrinys gali sudominti žmogų, kuris niekada nesiklausė šiuolaikinės muzikos. Ir atvirkščiai – net puiki muzika gali likti neišgirsta, jeigu nesugebame jos įdomiai pristatyti.

Man atrodo, kad nereikėtų nuvertinti klausytojo ir iš anksto nuspręsti, kas jam bus per sudėtinga ar neįdomu. Jeigu net mums kartais reikia laiko atrasti ryšį su nauja muzika, kodėl turėtume tikėtis, kad klausytojas viską supras iš pirmo karto? Pats kūrinys neprivalo būti „patogus“ ar lengvai suprantamas. Kartais kaip tik įdomiausia susidurti su tuo, ko visai nesitikėjai.

Festivalyje „Iš arti“ pristatysite programą „Drakula“, kurios pagrindas – Philipo Glasso muzika klasikiniam 1931 m. siaubo filmui. Kaip ir kam kilo mintis imtis šio kūrinio?

Arnas: Šį kūrinį atradau prieš dvejus metus, naršydamas violončelių ansambliams skirtą repertuarą. Kaip PLAYGROUND naujosios muzikos koncertų serijos kuratorius, formuodamas programas stengiuosi skirti dėmesio ir svarbiems XX–XXI a. muzikines tradicijas formavusiems kompozitoriams. Šių metų sezone norėjosi daugiau patyrinėti Philipo Glasso kūrybą, tik kiek kitokią, nei esame įpratę girdėti – ne jo fortepijoninę, kvartetinę ar simfoninę muziką.

Nors orginaliai šis kūrinys parašytas kvarteto sudėčiai, tačiau ilgametis P. Glasso bičiulis ir scenos partneris Michael Riesman pritaikė šio kūrinio versiją violončelininkų oktetui su fortepijonu.

Taip galiausiai susijungė dvi idėjos: „Cello Club“ kaip vienos instrumentų šeimos ansamblis ir noras skirti programą Glasso kūrybai. O „Drakula“ pasirodė įdomus būdas prie jos prieiti kiek kitu kampu. 

Šio koncerto programoje susitiks trys kompozitoriai – Philipas Glassas, Justė Janulytė ir Rytis Mažulis. Kas, jūsų akimis, jungia šiuos kūrėjus?

Arnas: Glassas – vienas ryškiausių muzikinio minimalizmo atstovų. Formuodami savo repertuarą stengiamės proporcingai įtraukti ir Lietuvos kompozitorių kūrinius, todėl Justės Janulytės ir Ryčio Mažulio muzika šioje programoje atsirado ne atsitiktinai. Reikėjo atsvaros tokios didelės apimties Glaso kūriniui.

Abu kompozitoriai savaip siejasi su minimalizmo tradicija, nors jų kalba nuo Glasso gerokai skiriasi. Man atrodo, kad įdomiausia šioje programoje yra tai, kaip skirtingai trys kompozitoriai dirba su ritminiu pasikartojimu, laiko pajutimu ir garsinės medžiagos kaita. Vienur girdime aiškų ritminį judėjimą, kitur – subtilius garsų tekstūros pokyčius ar lėtai besikeičiančias hipnotizuojančias harmonijas. Tai trys skirtingi požiūriai į panašius muzikinius principus. 

„Drakula“ dažniausiai siejamas su siaubu, tamsa ir įtampa. Ar tokia yra ir Philipo Glasso muzika? 

Arnas: Asmeniškai man atrodo, kad Glasso muzika ne visada organiškai dera su šia „Drakulos“ versija. Žiūrint nebyliojo kino filmą su vėliau sukurtu garso takeliu, kai kuriose scenose muzika tarsi prasilenkia su ekrane matomais vaizdais ir jų kuriama nuotaika. Nors galbūt būtent toks kontrastas ir buvo kompozitoriaus sumanymas. Kartais pagalvoju, kad emociškai šis garso takelis labiau tiktų „Nosferatu“. Jame man daugiau melancholijos, nerimo ir savotiško romantizmo nei tiesioginio siaubo. Muzika nuolat juda, kartojasi, keičia savo intensyvumą, tačiau ne visada seka paskui tai, kas vyksta ekrane.

Galbūt todėl visai gerai, kad koncerte girdėsime tik muziką; kiekvienas klausytojas galės susikurti savą „Drakulos“ istorijos vaizdinį.

Domas: Man ši muzika kažkuo hipnotizuojanti. Joje daug pasikartojimo, nuolatinio judėjimo, bet kartu ir kažkokio keisto grožio. Ir nors tai „Drakula“, nepasakyčiau, kad muzika labai primena įprastą siaubo filmo garso takelį.

Man atrodo, Glassas čia labiau kuria ne pačią baimę, o nuojautą, kad kažkas tuoj nutiks. Kartais tos pačios frazės kartojasi taip ilgai, kad net nepastebi, kaip po truputį keičiasi muzika ir tavo paties nuotaika.

O kai kurios vietos apskritai gana romantiškos, net švelnios. Man tas kontrastas ir yra vienas įdomiausių dalykų šiame kūrinyje. 

Ką klausytojai išgirs, o gal ir pamatys scenoje? Kokią patirtį norėtumėte jiems sukurti?

Arnas: Nors pavadinimas „Drakula“ gali sudaryti įspūdį, kad koncerte matysime ir filmą ar jo fragmentus, šįkart tai bus grynai muzikinė patirtis. Kiekvienas klausytojas galės į koncertą atsinešti savą „Drakulos“ istoriją, o muzika atliks visa kita.

Pasirodymas „Drakula“ vyks lapkričio 17 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje. Daugiau informacijos ir bilietai: isarti.lt. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.