„2006 metų lapkritį Palangos kultūros centre „Ramybė“ įvyko debiutinio „Golden Parazyth“ albumo „Apartment Of Steel“ pristatymo koncertas. Nuo tada atsirado Golden Parazyth, kuris mane pakeitė visiems laikams“, – skaičiuodamas dvidešimtmetį scenoje sako Giedrius Širka.
Žinoma, per šiuos du dešimtmečius pasikeitė viskas – kūrėjo ir jo sekėjų pasaulio suvokimas, skonis, protas ir širdis. Kadaise aktyvus miesto vakarėlių liūtas šiandien kvėpuoja Aukštaitijos gamtos oru, tačiau jo santykis su muzika – vis dar itin artimas. Muzika vis dar skamba!
Tad lapkričio 11 d. grupė „Golden Parazyth“ kviečia į ypatingą akustinį susitikimą Kauno kultūros centre – galbūt su kai kuriais net po 20 metų.
Apie sugrįžimą į miestą, kuriame viskas prasidėjo, kūrybinę brandą, natūralų garso grožį ir santykį su klausytoju – pokalbis su Giedriumi Širka.
– „Golden Parazyth“ kelias prasidėjo Kaune. Koks šiandien tavo santykis su šiuo miestu? Ar tebeturi čia savų vietų ir ritualų, kuriems kaskart randi laiko?
– Kaunui būsiu dėkingas visą gyvenimą. Čia prasidėjo ne tik „Golden Parazyth“, bet ir mano, kaip savarankiško žmogaus, kelias: pirmasis darbas, pažintis su socialiniu, klubiniu ir naktiniu gyvenimu. Įdomus faktas: dar gerokai anksčiau, kokiais 1999 metais, būdamas visiškas paauglys, Šilainiuose, Kuršių gatvėje, su draugu kūriau elektroninę muziką – tuomet vadinomės „SOLO DUO“.
O kalbant apie Kauno vietas – visuomet užsuku į VDU Botanikos sodą, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje tiesiog privalu pasėdėti bent valandą, o vėliau – Vilniaus gatve nupėdinti iki pat Santakos.
– Kaip tavo muzika atsiskleidžia erdvėje – ar renkiesi koncertų vietas pagal dydį, istoriją, o gal lemia žemiškesni dalykai?
– Visada norisi išmėginti naujas erdves. Retai kada atsiranda viena vieta, į kurią kaskart norėtum sugrįžti. Be to, Kaune, kaip ir Vilniuje, nėra labai daug išties gerų erdvių akustiniams koncertams. Šįkart pirmą kartą grosime Kauno kultūros centre, o kitas pasirodymas, matyt, numatytas pavasarį „Dainoje“.
– Ruduo ne visiems džiugus metas, tačiau tau liūdesio jis, rodos, nekelia. O gal kaip tik išmokai liūdesyje justi sielos džiaugsmą, kaip dainavo Andrius Mamontovas?
– Aš kaimietis, neandertalietis. Man patinka visi metų laikai – visi jie saviti, prasmingi ir žavūs. Kaip juoda ir balta, taip ir metų laikai yra labai skirtingi: jie moko ištvermės, kantrybės ir dovanoja nuostabų laukimą – pavyzdžiui, pavasario ir šilumos.
– Kokiame kūrybiniame etape šiandien yra „Golden Parazyth“? Kiek aukso, o kiek parazito telpa programoje, kurią išgirs Kaunas?
– Už nugaros – jau 20 metų kūrybinis bagažas. Nauja ir sena kūryba persipina taip, kad kartais net pačiam sunku suvokti, kiek visko per tą laiką įvyko.
Šįkart grosime dvasingiau, akustiškai, su didele meile skambesiui – kiekviena nata gims tik iš instrumentų ir gyvo balso. Tokio grojimo reikėjo išmokti, bet, regis, išmokau. Labai gera jausti viską aplinkui: nuo klausytojo salėje iki grupės muzikantų, su kuriais kartu grojame jau daugelį metų ir esame artimi bičiuliai tiek scenoje, tiek už jos ribų.
– Kodėl tau asmeniškai reikia klausytojo ir koncertų – ne tik šio, bet apskritai?
– Klausytojas yra tavo patvirtinimas. Kai jo nebelieka – nebelieka ir tavęs.
