Praėjusią savaitę Kaune prasidėjo šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“. Premjerų, tarpdisciplininių projektų ir naujausių technologijų kupiną programą lapkričio 21 d. užbaigs kompozitoriaus Jurgio Kubiliaus dokumentinė fantazija „Balso žinutės Sofijai“.
„Tai – galimybė prisiliesti prie Čiurlionio kaip prie žmogaus“, – teigia scenoje pasirodysiantys sopranas Emilė Elena Dačinskaitė ir kontratenoras Vaidas Bartušas.
Pasvarstyti, kaip šiandien gyventų Čiurlionis ir ką genijaus fenomenas pasako apie mūsų visuomenę bei mus pačius, kvies dokumentinė medžiaga, interviu fragmentai, elektroninė muzika ir vaizduotės dramaturgija. Apie būsimą pasirodymą, Čiurlionį ir šiuolaikinę muziką pasakoja V. Bartušas ir E. E. Dačinskaitė.
„Iš arti“ – šiuolaikinės muzikos festivalis. Ką šiandien atrandate šiuolaikinėje muzikoje, jos formose?
Emilė: Mano kūrybinėje praktikoje klasikinė ir šiuolaikinė muzika papildo viena kitą. Mano balsas treniruotas klasikinei muzikai, tačiau su dideliu noru ir smalsumu neriu ir į įvairius muzikinius eksperimentus. Nors pripažinsiu, kad anksčiau į juos žvelgiau kiek nedrąsiai.
Mano pirmoji meilė buvo opera, šiuo žanru susižavėjau dar pradinėse klasėse. M. K. Čiurlionio menų mokykloje turėjome galimybę nemokamai lankytis operos spektakliuose. Didelę dalį operų mokėjau atmintinai, į spektaklius eidavau ne po vieną kartą, buvau tiesiog įsimylėjusi šį žanrą. Egzistuoja nuomonė, kad būtų geriau, jei dainininkas specializuotųsi konkrečiame žanre, tačiau aš turiu kiek kitokį požiūrį – manau, kad skirtingi žanrai gali labai praturtinti atlikėjo kūrybinį kelią.
Šiuolaikinė muzika suteikia daug kūrybinės laisvės, kartu reikalauja nuolat ieškoti naujų raiškos būdų. Atlikdama šiuolaikinį repertuarą jaučiuosi drąsesnė eksperimentuoti, nors klasikinė muzika iš tiesų taip pat yra labai įvairi ir spalvinga. Be to, nors tokia galimybė pasitaiko ne visada, man labai svarbus tiesioginis bendravimas su kūrėjais – ypač žavi galimybė kartu ieškoti naujų idėjų, meninių sprendimų. Tai jaučiu ir besirengdama šios dokumentinės fantazijos atlikimui.

Vaidas: Šiuolaikinė muzika siūlo įvairius kontekstus – galima reaguoti į dabarties aktualijas, kalbėti apie tai, kas svarbu šiandienos kartoms. Svarbi ir sinergija tarp šiandienos atlikėjų bei kūrėjų – tam, kad muzika nesustotų augti ir ieškoti naujų formų.
Kiekvienas projektas priverčia mokytis. Muzika yra dabarties menas. Atsistoji ant scenos, net ir šimtąjį kartą, ir pasiduodi dabarties momentui, niekada nežinai, koks bus tavo maksimumas. Reikia iš savęs reikalauti mokytis iš naujo patirti tą jausmą. Juk mūsų kūnas pritaikytas dabarčiai ir man tai atrodo labai svarbu.
Šiuolaikinė akademinė muzika neretai laikoma sudėtinga, reikalaujančia specialaus pasirengimo. Ar, jūsų nuomone, šios muzikos iš tiesų reikia mokytis klausytis?
Vaidas: Sudėtinga šiuolaikinį meną sutalpinti į vieną kategoriją. Muzika turi kelias kryptis – dalį šiuolaikinės muzikos sunku suprasti ir man. Ją tyrinėja muzikos mokslininkai, ieškantys naujų formų. Kita šiuolaikinės muzikos kryptis orientuota į dialogą su visuomene. Todėl tikrai svarbu, kaip kalbiesi su būsimu klausytoju – jei kviesi ateiti, pabūti kartu, atrasti ką nors naujo, tai ir požiūris bus visai kitoks. Svarbu suvokti, kad kartais nebūtina suprasti visko, ką šiuolaikinis menas siūlo. Kartais verta atsigręžti į tai, kokius jausmus kūrinys sužadina.
Emilė: Suprantu, kad kai kurių šiuolaikinių kūrinių skambesys gali būti netikėtas ar neįprastas, tačiau nemanau, kad norint mėgautis šia muzika reikia specialaus išsilavinimo. Svarbiausia – noras atsiverti patirčiai, išankstinių nuostatų neturėjimas, klausymasis „smalsiomis“ ausimis. Manau, kad svarbus ir kūrinio pristatymas: jei supranti jo kontekstą, arba žinai sukūrimo istoriją, gali būti lengviau suprasti ir turinį.
Kūrinys „Balso žinutės Sofijai“ pristatomas kaip dokumentinė fantazija. Ką apibūdina šis žanras ir kuo jis išsiskiria?
Vaidas: Dokumentinė fantazija – kompozitoriaus Jurgio Kubiliaus idėja. Svarstėme apie kūrinį, kuriame skambėtų vargonai, sopranas ir kontratenoras, kurį būtų galima rodyti ir atokiuose Lietuvos kampeliuose. Artėjo Čiurlionio jubiliejus, supratome, kad būtų smagu įšokti į šį traukinį.
Galiausiai priėjome tašką, kai mums įdomus tapo ne pats genijus, o su juo gyvenanti visuomenė. Komanda rinko didžiulius archyvus, ieškojo unikalios medžiagos, korespondencijos. Važinėjome po Lietuvą, ypač po miestus, susijusius su Čiurlioniu, klausinėjome žmonių, ką jie apie jį mano.
Taip atsirado dvi plotmės – dokumentinė, paremta šaltiniais, ir fantazija: o kas, jei Čiurlionis būtų išgyvenęs plaučių uždegimą? Kokia ta realybė būtų dabar?

Emilė: Tai tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuriame persipina ir alternatyvi realybė, suteikianti klausytojui galimybę pasvarstyti, kas būtų, jei Čiurlionis gyventų kitu laiku. Kaip jis reaguotų į savo plačiai naudojamą atvaizdą, kaip vertintų prekes, ant kurių vaizduojami jo paveikslai? O jeigu jam būtų buvusi prieinama šiuolaikinė psichoterapija? Žiūrovą šis kūrinys supažindina su Čiurlioniu ne tik kaip su istorine figūra, bet ir kaip su žmogumi.
Ką patys atradote, išmokote ar pajutote ruošdamiesi šiam pasirodymui?
Emilė: Su Čiurlionio vardu, muzika, daile buvau pažįstama nuo ankstyvos vaikystės, tačiau Čiurlionį kaip žmogų labiausiai pažinau skaitydama jo korespondenciją. Sužavėjo Čiurlionio įvairialypė asmenybė, jautrumas supusiai aplinkai, gilus ryšys su gamta. Skaitydama laiškus supratau, kiek daug jo viduje buvo išgyvenimų: ilgesio, meilės, netgi užslėpto pykčio. Galimybė prisiliesti prie Čiurlionio vidinio pasaulio – vienas gražiausių atradimų.
Vaidas: Man atrodo, kad Čiurlionis gimė per anksti. Dabartinei visuomenei jis būtų nerealiai tikęs, tik galbūt jo idėjos nebūtų suskambėjusios taip garsiai – šiandien gyvename pertekliuje.
Koks vaidmuo kūrinyje teks jums?
Vaidas: Scenoje dirbsime labai kompleksiškai – atlikdami kūrinį leisime tiek fantazinius, tiek tikrus įrašus, dainuosime, bus epizodų, kuriuose įgarsinsime tikrus įvykius. Būsime labiau komentatoriai, aktyviai dalyvausiantys veiksme.
Kaip šis kūrinys įsipina į bendrą šiuolaikinės muzikos lauką? Koks jis yra šiandien?
Vaidas: Projektų formatai įvairėja. Tai ne tik scenos menų, bet ir erdvės projektai. Kūrėjai laužo ketvirtąją sieną tarp scenos ir žiūrovų, atsigręžia į auditoriją, kuri neretai tampa ir kūrinio dalimi. Menininkai kuria kūrinius, skirtus ir pajausti, o ne tik suprasti. Galbūt tai ir mano žinutė auditorijai – kultūra padaro savo, jei žmogus reflektuoja.
Festivalis „Iš arti“ vyks iki lapkričio 21 d. Daugiau informacijos: isarti.lt.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projekto pagrindinis partneris – Kauno valstybinė filharmonija. Partneriai: Ąžuolyno biblioteka, Kauno miesto kamerinis teatras, Vokalinio meno tinklas, „Kosmos theatre“, Lietuvos kompozitorių sąjunga. Informacinis partneris: LRT Klasika.




