Ką paukščiai žino apie mus pačius? Apie ilgesį, laisvę, netektis ir viltį, kuri sugrįžta net tamsiausiu metų laiku? Šį rudenį Vytautas V. Landsbergis ir Ramunė Landsbergienė kviečia į muzikinį reginį „Apie paukščius“ – jautrią, netikėtumų ir gyvos kūrybinės bendrystės kupiną kelionę, kurioje susitinka lietuvių liaudies dainos, poezija, pasakojimai, kino fragmentai ir Juliaus Jonušo violončelės skambesys. Čia paukščiai tampa ne tik gamtos gyventojais, bet ir mūsų jausmų, likimų bei vidinių skrydžių palydovais.
Prieš menininkams lapkričio 5 d. atkeliaujant į Kauną, Inga ir Alma Laužonytės su Ramune ir Vytautu šnekučiuojasi apie paukščių kalbą, muzikos galią ir tai, ko kartais taip norisi – išskristi, o gal tiesiog išmokti ramiau sklęsti.
Repetuojant programą „Apie paukščius“ išryškėjo įdomūs aspektai: vieniems klausytojams ji kelia liūdesį, kiti joje atranda ypatingai daug viltingo džiugesio. Regis, šios iš pirmo žvilgsnio priešingos būsenos čia egzistuoja greta viena kitos. Kaip apibūdintumėte šios programos emocinį pasaulį? Galima sakyti, kad muzika gali suteikti ramybę nepaneigdama to, kas pasaulyje skaudu?
Vytautas V.: Liūdesys ir džiugesys, manrods, – sesės dvynės. Juk už sielvarto vartų, kuriuos praeidama mūsų sielelė ir vartosi, ten ir prasideda ramybės pievos. Be šios patirties lieki vaikas. Liaudies dainos padeda saugiai perbrist liūdesio pelkes, netgi pasigrožėti jomis. Visi jausmai gražūs, netgi negražūs. Daina leidžia juos stebėti, atpažinti. O ramybė ir prasideda tada, kai priimi pasaulį, net nelabai tobulą. Kad ir kaip kartais norisi pabėgt, išskrist, būt ne čia. Kaip toje dzūkiškoje dainoje – „ne čia gegulė lizdelį sukrovė, ne čia raiboji kukavo.“
Ramunė: Manau, kad to ir ateina ieškoti klausytojas ir žiūrėtojas. Ir pamato, ir išgirsta tai, kas jame ir taip jau yra. Tik muzika, vaizdas ar žodis iškelia tai labiau į paviršių ir padeda išlaisvinti. O liūdesys ir džiugesys – tik iš pirmo žvilgsnio priešingos būsenos. Šiaip jau abi labai smagiai derančios. Mes tikrai visi labai pasistengsim, kad jos nuvestų į viltį ir lengvumą.
Apie kokius paukščius ir mus kaip žmones pasakoja ir suskamba šis muzikinis reginys? Ar šiame projekte paukščiai yra muzikos herojai, ar jie – mūsų pačių istorijų pasakotojai?
V.V.: Jei dabar papasakosiu, tai klausytojui nebereiks eit į koncertą. Palikim paslapties, nebent su žinia – kad paukščių bus daug. O jų – kaip ir sielų – yra įvairiausių rūšių, įvairiai giedančių. Ir plazdančių nerimo sparnais, ir jau nurimusių. Čiulbančių jazmine ar kur ant palangės, pranešančių žinią iš šiapus, iš anapus.
R.: Jie visgi pasakoja mūsų istorijas. Paukščiai lietuvių liaudies dainose retai būna tik paukščiai. Jie – mūsų jausmų, likimų, ilgesio, meilės, laisvės ir netekties įvaizdžiai. Paukščiai tampa tarpininkais tarp žmogaus ir gamtos, tarp žemės ir dangaus, tarp šiapusybės ir anapusybės. Antra vertus, paukštis nėra vien žmogaus jausmų metafora. Jis turi savo, mums iki galo nepažinų pasaulį. Trečia vertus, sakykim, ištraukos iš Vytauto filmų byloja, kad žmogus-paukštis tikrai yra kiekviename iš mūsų.
Šioje programoje per muziką, vaizdus ir pasakojimus atsiveria seserų, Viliaus Orvido, Juozo Lukšos-Daumanto, M. K. Čiurlionio ir kitų asmenybių likimai. Kaip šalia tokių gyvenimo istorijų atsiranda vietos žaismei, šviesai, net humorui? Ar tai būdas sušvelninti skaudžias patirtis, ar priešingai – dar giliau jas išgyventi?
R.: Norisi priartėti prie šių asmenybių kaip prie gyvų žmonių – su jų trapumu, keistumu, šviesa, kasdienybės mažmožiais, asmeninėm tragedijom. Tuomet ir jų patirtos dramos mus paliečia stipriau. Šviesa ir humoras, tragedijos ir išgyvenimai – viskas visada kaip ir visiems – šalia, kartu, persipynę.
V.V.: Juokas, anot U. Eco, yra žmogaus atsakas į mirties baimę. Kartais nieko kito nelieka, tik juokauti. Ypač sunkiais laikais. Toks „sruogizmas“ gelbsti, kai nebelieka jėgų piktintis ar gailėti savęs. Stengėmės paukščių programoje naudotis šiuo miunhauzenišku įrankiu, padedančiu ištraukti save iš pelkės, su(si)ėmus save už plaukų. Su visu žirgu.
Kai scenoje susitinka du artimi žmonės, klausytojas girdi muziką, tačiau už jos slypi ir bendras gyvenimas, skirtingos patirtys, kasdieniai pokalbiai. Pasidalinkite, ar kurdami ir muzikuodami kartu atrandate vienas kitame tai, ko galbūt nepastebite kasdienybėje? Galbūt yra dalykų, kuriuos lengviau vienas kitam išdainuoti negu pasakyti?
R.: Žinoma! Visada į muzikuojantį kad ir artimiausią žmogų lengviau žiūrėti ir įžiūrėti kažką naujo, nekasdieniško, stebinančio. Muzikuojant tarsi atsiranda ir kitas bendravimo būdas – dar pagarbesnis, atidesnis, empatiškesnis. Aš vis pasigrožiu scenoje – o, kaip mano Vytautas gražiai skaito eilėraščius! Arba – kaip jis talentingai moka pasakot istorijas! Ir jam pasakau visada. Arba dainuojant kažką kartu – kartais taip suskamba, kad pats nustembi ir suklūsti – matai, kaip čia mudviem nutiko; tai ir tepant sumuštinį kitaip kažkaip sviestas gula…
V.V.: Dainuojantys žmonės visad mažiau pykstasi – tai faktas. Būčiau toks diktatorius kaip Putinas ar Trumpas, kaipmat įsakyčiau visiems Lietuvoje dainuoti. O jei rimčiau – tai mes, ratiliokai, net per kovidus nesusipykom, nors buvo ir vakserių, ir antivakserių. Nes dainuodavom liaudies dainas susitikę. Daina perkelia kažkur aukščiau, ant kalnelio. Manau, kad tas metodas gelbsti ir šeimoje. Dainuodamas esi priverstas girdėti kitą, sutarti, neperrėkti – gaila, bet Lietuvoje tai darosi vis mažiau populiaru.
Koncerte „Apie paukščius“ susitinka skirtingi kūrybiniai balsai – tekstai, dainos, gitaros ir violončelės skambesys. Kiekvienas jų turi savo charakterį, tačiau kartu kuria bendrą muzikinį pasakojimą. Kaip kūrybinėje partnerystėje išsaugoti savąjį balsą ir kartu pajusti, kada reikia nutilti, kad suskambėtų kitas?
V.V.: Šioje programoje daugiau dainuos Ramunė, jos fantastiškas balsas, ji moka daugybę mažiau girdėtų dainų – iš dalies šią programą režisavau būtent dėl jos, norėdamas padėkoti už mūsų bendrystę, vaikus, anūkus, knygas, daug ką. Būsiu labiau šnekėtojo ir asistento vaidmeny. Man vis labiau ima patikt klausytis kaip kiti dainuoja ar griežia violončele. Be to, vietoj manęs nemažai kalbės mano filmų personažai.
R.: Mes visi gan aiškiai apsibrėžę savo funkcijas šioje programoje, o kita vertus – labai organiškai jaučiame vienas kitą. Taip sukrito kortos nuostabiai, kad galime intuityviai ir paimprovizuoti bet kuriuo metu. Tiesiog mums patinka kartu muzikuoti ir mėgautis.
Papasakokite, kaip Judviejų muzikinį pokalbį papildo Juliaus Jonušo violončelė. Kaip trečiasis muzikantas pakeičia Jūsų kūrybinį santykį? Ar Juliaus atsiradimas leido pačioje programoje išgirsti ką nors, ko anksčiau nebuvote girdėję?
V.V.: Visad norisi kažko naujo. Violončelė jau skambėjo mūsų koncertuose, kažkada pagrodavom su Vytuku Leistrumu, iš Solo. Tad esu patyręs, kiek saulėvaizdžio tas instrumentas įneša. O Julių Jonušą – genialų muzikantą, baigusį mokslus Britanijoje – aptikau griežiantį klasiką, ligoninėse, sunkiems ligoniams, nemokamai. Tas jo tykus muzikinis misionieriškumas stipriai sujaudino, atsirado noras nuveikti ką nors sykiu. Juolab, jis ir dainuoja puikiai, griežia violančele ir dainuoja. Bet čia jau vėl perdaug paslapčių išduodu.
R.: Kaip ir sakiau – mums labai pasisekė, kad prisijungė tokio lygio jaunas muzikantas. Jis ne tik nuostabiai pritiko prie mūsų muzikavimo stilistikos, bet įnešė ir naujo atspalvio, naujų sąskambių ir nuotaikų, o ir mus privertė pasitempti. Žinoma, jo stipriausiąją pusę – klasikinės muzikos atlikimą – programoje išnaudojame ir tikiu, kad klausytojai tuo mėgausis kaip ir mudu su Vytautu.
Jei jūsų kūrybinė trio būtų paukščių būrys, kas nustatytų skrydžio kryptį, kas nuolat nukryptų nuo maršruto, o kas visus sugrąžintų namo? Kaip suskamba Jūsų visų trijų pasauliai? Ar šiame projekte yra vietos improvizacijai, netikėtumui ir tam, ko neįmanoma suplanuoti?
R.: Koks geras klausimas! Kryptį, žinoma, nustatytų Vytautas. Jauniausias, matyt, vis nukryptų šviežio vandens, o aš tikriausiai vėl ir vėl grąžinčiau namo ir kaisčiau arbatą. Tikrai improvizacijoms vietos čia yra, tikrai nė viena repeticija nepraėjo vienodai, neprailgo. Mes ir patys dar vis ieškome.
V.V.: Kiek repetuojame, matau, kad kiekviena repeticija vis kitokia, vis kitoks paukštelis pasiūlo savos giesmelės dominantę ir nuneša. Manau, kad ir koncertuose bus panašios nežinios, kur link nuskrisime. Nors maršrutas aiškus – namo, į rojų, į gojų, ant kalnelio. O kur daugiau.
Kita vertus, klausytojas visad yra lygiavertis kūrėjas, jis irgi dalyvauja kuriant bendravaizdį. Juk būdamas scenoje jauti, kurlink skrendame. Negali skrist, jei kitiems norisi dar patupėt, pačirškėt, tad vietos improvizacijai čia irgi bus palikta.
Kaip ir prieš buvo minėjote, šiame koncerte susitinka ne vien muzika – jame vietos atranda poezija, pokalbiai, kino fragmentai. Kiekviena meno kalba turi savitą santykį su laiku: daina leidžia jį išgyventi, kinas išsaugo vaizdą, žodis gali sugrąžinti prisiminimą. Kaip gimė tokia programos forma?
R.: Seniai jau su Vytautu kalbėjome apie tokį programos formatą. Štai ir nutiko. Čia – jis didžiausias kaltininkas. Kad tiek visko daro. Tai taip ir nutinka.
V.V.: Kai atsirado paukščių tema, ji tarsi pati ėmė reikalauti ne tik dainų, bei ir vaizdų ar net poezijos. Daug tekstų atsirado būtent kuriant šią programą, supaukštėjus. Mėgstu „įjungti durnių“ ir klausytis kur link vėjas neša. Arba tėkšies į sieną, arba nusklęsi gojun, abi patirtys savaip įdomios.
Sugrįžkime prie koncerto raktinio žodžio paukštis. Ne paslaptis, kad paukštis gali būti daugelio dalykų simbolis – laisvės, kelionės, sugrįžimo, ilgesio, trapumo. Tačiau jis kartu yra ir labai konkretus gamtos pasaulio gyventojas, turintis savo balsą ir gyvenimo ritmą. Kaip paukščiai tapo visos programos ašimi? Ar prisimenate momentus, kai supratote, kad būtent šis motyvas gali sujungti tokias skirtingas istorijas, muziką ir žmonių likimus?
V.V.: Viskas nutinka savaime – karo ar pafrontės laikuos noris kažkur išskrist, kur ramiau. Ir čia ėmėsi dainuotis liaudies dainos apie paukščius. Tiesiog sau, kad ramiau. O pagrindinis motyvas buvo viena zen poezijos eilutė – „Kiekvienoje audroje yra vieta, kurioje žuvėdra gali sklęst ramybėje“. Ir leidomės į kelionę ieškoti tos viesulo akies, kur galima sklęst.
R.: Mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame miške. Tarp begalės paukščių. Geriam kavą ryte, o kukutis po kiemą vaikštinėja, antys tvenkiny su šeimyna plauko. Čiurliai kasmet susisuka lizdą už mano kambario lango – visąlaik esi tame jų gyvenime. O gervės! Šalia pelkėje kasmet įsikuria ir klykia, klykia!.. Genys – vėlgi savo varo be perstojo. Tai to momento konkretaus gal ir nebuvo. Bet kad paukštis yra jungiantis motyvas – tai jau sena tiesa. Jis jungia žemę ir dangų, žmogų ir gamtą, šiapusybę ir anapusybę. Ne veltui tiek daug paukščių mūsų liaudies dainose, mitologijoje, pasakose. Mes net ir P. Dundulienės “Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene” pasikartojom!
Kokią paukščių pasaulio pamoką norėtumėte perduoti jaunesnei kartai? Ar skirtingais gyvenimo etapais mes girdime skirtingus paukščius?
V.V.: Paukštis – be galo stiprus mitologinis simbolis, ženklas, padedąs susivokti, kad esi gimęs paukštuku, be šarvo, be visąžinystės ir teisuoliškumo kiauto. Tik vėliau jį užsiaugini, kad apsiginkluotum sava tiesa ir atsilaikytum, kai daužys. Bet paskui pavargsti tupėti tame saugiame lukšte, kur ankšta, ieškai properšų, įskilimų ir (jei pasiseka) galų gale randi būdą išsilukštenti net nelaukdamas mirties. Toks mito finalas – išskrist nežinojimo sparnais, pasitikint, kad vėjas žino kur neša ir kodėl, o žvaigždės parodys kelią, jei pasiklysi. Kaip gera kitąsyk pasiklysti.
R.: Jaunesnė karta lai pati atranda savo paukščius!
Ką paukščiai žino apie pasaulį, ko mes, žmonės, esame pamiršę? Ar muzika gali padėti žmogui iš naujo užmegzti ryšį su gamta?
V.V.: Ką žino/nežino paukščiai – reikėtų jų ir paklausti. Tai įdomus užsiėmimas – klausytis paukščių. Praktikuoju tai, kol jie neišskrenda. Baisiausia turbūt būtų, jei po karų nebeliktų paukščių. Jei kurčiau siaubo filmą apie ateitį, gal naudočiau šį motyvą. Ir baigtųsi jis zylutės ciksėjimu, kuris pasaulyje vėl atsiranda po daugybės metų tylos, kaip ženklas, kad ne viskas pasibaigė. Kad prasideda pavasaris. Tuoj tirps ir sniegai, ledynai.
R.: Mes tiek daug pamiršę… Kažkas jau gimstame tą ryšį turėdami, kažkas jį neigiame, o vėliau tik suprantame, kad esame gamtos dalis (gal net nelabai kokia…), kažkas jo taip niekada ir nesurandame… Nežinau, nežinau, kiek čia muzika gali padėti….
Jūsų programoje minima ,,balta varna”? Ar varnų pasaulyje egzistuoja avangardas?
R.: Varnų pasauly egzistuoja viskas, kas egzistuoja ir žmonių pasauly. Ir avangardas, ir fluxus, ir siurrealizmas, ir dadaizmas. Ir – ko tik ten nėra! O nuo baltos varnos viskas ir prasideda. Visi judėjimai ir meno srovės.
V.V.: Varna – vienas gudriausių paukščių, atmintis jos fenomenali. Mano dukra Palangoj kartą pabaidė pulką tokių, tai iki šiol persekioja, kai tik pasirodo toje pačioje vietoje. O avangardas yra pats išsiilukštenimo fenomenas, kaip apaštalas Paulius – „būdamas silpnas, esu stiprus.“ Tada esi su dievais. Šiame dieviškame paradokse gal ir paslėpta tikrosios paukštiškos stiprybės apibrėžtis. Juk jie trapūs, netgi grifai.
Kokį paukščio mitą turėtume prisiminti? Kaip susikurti savo mitologinį paukštį?
R.: Čia – labai asmeniška. Kiekvienam – savi reikalai, savi būdai.
V.V.: Visi šiaip ar taip turime savo mėgstamą paukštį – čia ir prasideda mito dalis, kodėl būtent jis. Man gervė. Jos klyksmas kažką pažadina kolektyvinėj atminty, archetipuose, jei ne dar giliau. Kai parskrenda pavasarį į pelkę prie mūsų kaimelio, kai užklykia, jau žinau – gyvensiu.
Paukščiai mūsų gyvenime dažnai pasirodo trumpam: nutupia, sugieda ir išskrenda. Tačiau kartais po tokio susitikimo lieka sunkiai nusakomas jausmas. Jeigu po Jūsų koncerto žmogus išeitų ne su konkrečia mintimi, o su viena nauja vidine būsena – kokios būsenos jam labiausiai linkėtumėte?
R.: Galbūt transcendentinės. Kaip paukščio giesmė, kurios jau nebegirdi, bet ji vis dar yra.
V.V.: Palinkėjimas labai paprastas – dainuoti kartu ir džiaugtis gyvenimu, kol jį dar turime, kol galime susitikit, padainuoti, pasikalbėti. Tai didžiausia laimė. Liūdesys ir viltis, ruduo ir pavasario nuojauta – tie poliai visad esti šalia. Didžiausioj Vėlinių tamsoj kaip tik daugiausia laukimo ir tikėjimo, kad gebėsim ištvert, sulaukt. Muzika, ypač liaudies dainos, geba priimti pasaulį visais metų laikais, visais taikos ar karo potvyniais, atoslūgiais.
Renginį organizuoja 8 EILĖ, renginių datos:
Spalio 28 d. Klaipėdos kultūros fabrikas, Klaipėda
Spalio 30 d. Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius
Lapkričio 5 d. Kauno valstybinis lėlių teatras, Kaunas
