English
Žurnalų archyvas

Stimpanko garvežiu – į Garliavos apylinkes

1 sausio, 2021, Kotryna Lingienė | Kaunas 2022, Mėnesio tema, Naujienos

Retrofuturistinis laisvalaikis, antrinio dizaino kryptis, skulptūros žanras, mokslinės fantastikos porūšis ar tiesiog gyvenimo būdas. Stimpankas (angl. steampunk) – tai vadinamoji Viktorijos epocha, tai yra, XIX amžius ir jo pasiekimai, tik šiais laikais. Arba netolimoje ateityje. Alternatyvi realybė, kurioje anų laikų mokslo pasiekimai tarnauja šiandienai. 

„Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

Nuo kiberpanko, prieš šventes vėl suaktualėjusio dėl lenkų išleisto to paties pavadinimo žaidimo, atskilusio stimpanko garvežys užsikūrė prieš keletą dešimtmečių. Nuo vienišų eksperimentatorių, garažuose įsirengusių metalo dirbtuves, iki grandiozinių festivalių, filmų, žaidimų, literatūros. Lietuvoje tradiciškai viskas vyko kiek vėliau. Štai 2013 m. Andrius Tapinas išleido pirmąjį šalyje stimpanko romaną apie garu varomą Vilnių „Vilko valanda“, kuris tapo viena perkamiausių knygų – tai įrodo, kad tuo metu pagrindas subkultūrai pas mus jau egzistavo. Maždaug tada, gal kiek anksčiau, apie šią subkultūrą išgirdo buvęs garliavietis, dabar Švenčionėliuose gyvenantis Arnoldas Samogitas. Viename savo organizuotų renginių jis pamatė dainuojančią merginą, apsirėdžiusią stimpanko apdarais. 

Prieš penkerius metus Arnoldas įniko į stimpanką visa galva – tai nutiko draugui paprašius įrengti būsimo baro interjerą. Deja, šis eksperimentas liko neatidarytas (nors šiaip jau stimpanko baras sostinėje yra ir vadinasi „Variokas“). Bet polėkis iš Arnoldo dūšios niekur nedingo. Jis pasakoja, kad šiuo metu vienija stovyklose vis susitinkančią kelių šimtų žmonių bendruomenę, iš kurių aktyviausi – pusšimtis entuziastų. Jie kasdien bendrauja feisbuko grupėje, kur dalinasi įkvėpimu, patarimais, vertina vieni kitų darbus: metalo skulptūras, interjero akcentus, kostiumus. „Aš pats taip apsirengęs vaikštau kasdien“, – juokiasi Arnoldas, paklaustas, ar daug turi stimpankinių rūbų savo spintoje. 

Kodėl mes kalbamės su Arnoldu? Viskas labai paprasta: rugpjūtį jis savo polėkį ir bendraminčius atsigabens į Garliavos apylinkes (čia, gimęs Klaipėdoje, jis augo – ir tai ne sutapimas), kur rengs stovyklą, dirbtuvių mugę, o gal ir iki Laisvės alėjos visi pasipuošę nužingsniuos. Ir tai nebus visai visai pirmas kartas… Jei praėjusią vasarą buvote Kaune ar Kauno rajone, galbūt dalyvavote ar bent matėte „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ sezono uždarymo renginį. Vienu jo akcentų tapo traukinio kelionė unikaliu maršrutu Kaunas–Garliava–Mauručiai–Kaunas, o traukinyje, drauge su Garliavos apylinkių seniūnijos gyventojais ir svečiais, keliavo ne kas kitas, bet stimpanko entuziastų kompanija. Žinoma, Arnoldas buvo tarp jų. Tai buvo simbolinė kelionė (juk ir „Kaunas 2022“ iš esmės yra kelionė), pristačiusi ligtolinį šiuolaikinį veiksmą istorinėse Kauno apylinkėse. 

Prasidėjo viskas nuo to, kad į Garliavos apylinkes atvyko kolumbietis Hugo Herrera Tobónas, sukūręs jau ne vieną „Subjective Atlas“ – suprask, subjektyvų, ne tik turistams akivaizdžiai patrauklias vietas pristatantį, bet vietos gyventojų lūpomis kalbantį atlasą miestams visame pasaulyje. „Istorija žemiška: mums parašė apie „Subjective Atlas“ sužinojusi ir idėja susidomėjusi „Kaunas 2022“ komandos narė, tuomet ieškojusi įdomių bendruomenes buriančių projektų Kauno rajono seniūnijoms“, – prieš kurį laiką apie tai, kaip atsidūrė Lietuvoje (čia, beje, jis galiausiai nusprendė apsigyventi!), pasakojo menininkas. Apšilęs kojas jis su garliaviečiais – Juragių, Ilgakiemio ir Sąnašos bendruomenių nariais – leidosi į vietovės tyrimus.

„Į atlaso rengimą įtraukėme žmones – jie pasakojo savo istorijas, dalinosi prisiminimais, o mūsų iššūkis buvo atrasti, kokios vertybės vienija Garliavos apylinkių gyventojus – juk tai didelė seniūnija. Juragiai, Ilgakiemis, III fortas – visur yra įdomybių. Susisteminę atradimus atskleidėme, kad žmonės čia itin nagingi ir jaučia stiprų ryšį su gamta; tai ir padiktavo galimą tolesnių meninių veiklų kryptį – stimpanką, juk šis žanras reikalauja daug nagingumo“, – dar vieną priešistorę dėlioja Evelina Šuscickytė, „Kaunas 2022“ Jaunimo programos kuratorė, koordinuojanti „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą Garliavos apylinkių seniūnijoje.

„Subjektyvus atlasas“ pristatytas minėtos kelionės traukiniu metu, o pirmieji stimpanko bandymai vyko visą praėjusią vasarą. „Mes jau tyrimų metu atradome puikių vietos gyventojų, kurie konstruoja, modeliuoja, kuria savadarbius įrenginius ar tiesiog dekoratyvinius objektus – pavyzdžiui, sparnuotą konstrukciją iš metalinės krosnies, kurioje anksčiau buvo verdamas viralas gyvuliams, – žinoma, tai vadovėline prasme ne stimpankas, bet atrasti naujas prasmes, prikelti daiktus naujam gyvenimui – vienas jo siekių“, – pasakoja Evelina. 

Pirmasis stimpankeris, įkėlęs kojas į šiuos kraštus, buvo žaliakalnietis Gintautas Velykis, tai padaręs su kūrybine komanda: Edmundu Janušaičiu, Sigitu Straigiu ir Rolandu Karaliumi. Jie iš gyventojų karantino metu atrastų nebereikalingų rakandų kūrė naujus dalykus. Pavyzdžiui, G. Velykio skulptūrą „Žirgas“ galite apžiūrėti III forte. Ir fortas čia minimas visai neatsitiktinai. Jo prikėlimu, atvėrimu bendruomenei ir naujoms kūrybinėms idėjoms jau daug metų rūpinasi visuomenininkas, istorikas Ovidijus Jurkša. O jis – mūsų jau pažįstamo Arnoldo grupės draugas. Taip paprastai Arnoldas ir sutiko imtis veiklų Garliavos apylinkėse šią vasarą. Grįžkime dar šiek tiek į jo valdas Švenčionėliuose ir pasidomėkime, kuo stimpankas gali būti naudingas kasdieniame gyvenime. 

Paklaustas, kuo jį stimpankas žavi labiausiai – vizualumu, epochų samplaika, o gal rankų darbu, A. Samogitas atsako, kad viskuo: „Net mano namai jau verčiami į stimpanko būstinę – nuo vartelių iki miegamojo. O gaminti kūrinius man patinka todėl, kad visa tai darau iš antrinių žaliavų. Būna, draugai atveža nebereikalingo, iškasto, surūdijusio metalo, būna, nusiperku ką įdomesnio. Vienas bičiulis turi metalo laužą, nuvažiuoju ten, prisirenku visko, kas netinka – vežu atgal“, – juokiasi mūsų naujasis pažįstamas ir priduria, kad žmonės išmeta daug fantastiškų dalykų. O štai plastikinius – perka ir perka. Viena iš stovyklos Garliavos apylinkėse misijų ir bus žmonėms parodyti, ką jie savo rankomis gali nuveikti, kokią įtaką tokie darbai turi žmogui, kad jis nebūtų tiesiog vartotojas, o seną daiktą, kuris sugedo ar sulūžo, atrastų iš naujo, suteiktų jam naują reikšmę. „Pastymintų, kitaip tariant“, – vėl juokiasi A. Samogitas. 

Paties Arnoldo kūriniai – ir dekoratyviniai, ir praktiškai pritaikomi. Gali sukurti skulptūrą, gali – baldą, toršerą ar bra. „Manęs žmonės klausia: kaip tu padarai tokią skulptūrą? Sakau, paprastai – surenku metalo gabalus, suvirinu, ko nereikia, nupjaunu, apšlifuoju, ir viskas – skulptūra. Net sudaužytas servizas, kurio detalės įdomiai suklijuojamos, gali tapti nauju daiktu“, – porina menininkas, įsitikinęs, kad išmokti „styminti“ gali bet kas, svarbu tik meninė gyslelė. Ar noras ją savyje atrasti. Nors labai norisi tikėti, kad vasarą jau kvėpuosime plačiau ir bendrausime artimiau, karantino periodu naujas hobis – visuomet į naudą. Tad gal dirstelėkite į balkoną ar sandėliuką? Jei ne dabar, tai vasarą, po pažinties Garliavos apylinkėse su šarminguoju Arnoldu ir jo kompanija. 

visikaipvienas.eu/siuolaikines-seniunijos 

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.