Rugsėjo 20-osios vėlyvą vakarą, Kaune siautėjant „Audrai“, miestą ir visą materialųjį pasaulį neįspėjęs paliko arkitektas Audrys Karalius. Jo mylimame Žoliakalnyje, Prisikėlimo bazilikos areale, iškart atsivėrė prasminė skylė, ir jokie žodžiai jos neužtaisys.
Apmaudu, kad, nors žurnalo puslapiuose esame aptarę gatvės muziką, taip ir nespėjome Audrio paklausti, ką reiškė būti Kauno vyriausiuoju architektu 1990–1991 metais. Įdomybių jo biografijoje būta ir daugiau, būtų puiku, jei kas nors užsiimtų jos užrašymu ir leidyba. Gal ir kokiu prasminiu akcentu Kaune? Tokie, lyg tyčia, kuriami ilgiausiai. Pavyzdžiui, vis dar neturime atminimo ženklo prieš devynerius metus išėjusiam Leonidui Donskiui, nors bendras jo ir A. Karaliaus bičiulis Linas Tuleikis per knygos „Donskis yra Donskis“ pristatymą išsidavė, kad planas įamžinimui paruoštas – tai simbolinis kėdžių ratas ant Kęstučio g. pastato, kurio palėpėje burdavosi santariečiai, portalo.
Šį, savo tema netikėtai artimą Audrio Karaliaus veiklos barams, numerį, kuriame aptariame herbus, iškabas, logotipus, urbanistines vizijas ir akcentus, dedikuojame jam – miesto sąžinei. Turbūt ne su visomis herojų išsakytomis mintimis jis sutiktų. Ir tai yra visų svarbiausia.
Naujo žurnalo ieškokite visur Kaune ir kai kur Vilniuje. Viršelio autorius – Morfai.
