English
Žurnalų archyvas

Septintasis maršrutas

2 vasario, 2021, Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys | Mėnesio tema, Naujienos

Peržiūrinėjant buvusių kelionių nuotraukas ar stebint, kaip būdų išvykti, skraidyti, pramogauti randa kiti, antrojo karantino gilumoje nesunku pasijusti uždarytam tarp keturių sienų. Ir net ta įprastai nematoma riba tarp miesto ir rajono šiuo metu tikresnė nei Šengeno sienos. Visos gatvelės išvaikščiotos, visi parkai nupėduoti. Ekranai alergizuoja. Kaip pakeisti požiūrio kampą? 

Tiesiogine prasme. Sėdint troleibuse – geriausia galinėje sėdynėje – pro langus tekantį miestą matai iš aukščiau. Telefoną slepi kišenėje, stotelių pavadinimai ima keistis lėčiau, o kaklas tiesiasi tai kairėn, tai dešinėn. Penktadienį, sausio 22-ąją, mūsų tikslas – septintojo maršruto troleibuso trasa. Nuo Kaniūkų iki Partizanų g. ir atgal. Dvi valandos šliaužimo su petnešomis, o jei pasirinksite šen bei ten išlipti, užtruksite ilgiau, bet įveiksite ir rekomenduojamą 10 tūkst. žingsnių dienos normą. Žinoma, galite rinktis ir bet kurį kitą maršrutą ar net žaisti „šleikų“ (turbūt tik Kaune troleibusus taip vadina, ar ne, vilniečiai?) ruletę ir vis keisti jų numerius. Bet septyni – laimingas skaičius. 

Mūsiškis turas prasidėjo Kauno centre 9:50 val., jau po galimo rytinio piko. Nė karto troleibuse nebuvo daugiau nei 5 keleivių, iš jų nė vieno pinokio, taigi atmosfera saugi. Tokių turistų kaip mes irgi nebuvo – visos kitos poros akių koncentravosi į ekranus. Didysis ekranas, pranešantis apie stoteles, vis primindavo, kokių grupių kraujo šiandien trūksta labiausiai. Taip pat atskleidė, kad naujoji Nacionalinio Kauno dramos teatro stotelė Kęstučio gatvėje – pavadinimą miestas teatrui padovanojo gruodį, šimtmečio proga – kol kas egzistuoja tik internete, fiziškai ji vis dar vadinama Simono Daukanto.

Lėtai plaukiant Naujamiesčiu ir Senamiesčiu, kitaip nei žingsniuojant savomis kojomis ar sėdint automobilyje, atsiveria anksčiau nepastebėtos modernistinių ir dar senesnių pastatų detalės, net perspektyvos. Buvęs Elchanano Elkeso, gete žuvusio gydytojo, namas pačiame centre rodosi skaičiuojantis paskutines dienas – nors lauke pliusas, stiklus sukausčiusios ledo gėlės, tinkas skilinėja. Apmaudu, ypač kai kitoje gatvės pusėje namai vėl švyti. O Maironio gimnazijos fasade, jį sutvarkius, atvertas senasis užrašas kirilica. Vis mirkteli virš gyvenamųjų namų išlendantys bažnyčių bokštai, sukant Vilijampolės link grakščiai atsiveria Kauno pilis. 

Galima tyrinėti galinėse sėdynėse markeriais paliktus pėdsakus – kažkodėl keleiviai čia užrašo savo „Snapchat“ profilius.

Kirtus Nerį vaizdų intensyvumas keičiasi. Slabodkėje tiršta istorinių sluoksnių, kurių keli neretai telpa viename name – tiksliau, namelyje. Čia siunčiame linkėjimus Ingai Navickaitei-Drąsutei, rajono savitumą užfiksavusiai projekte „Pusiniai namai“. Gyvenamoji, asmeninė, tvoromis ir žaliuzėmis apkaišyta būtis pinasi su griežtoku industriniu Vilijampolės veidu, skaičiuojančiu ne pirmą šimtą metų. Čia kadaise virė alų, dabar siuva drabužius, gamina pusfabrikačius ir lieja atramas. Jaukiai žiemoja palei Nemuną sutūpę laivai ir ilsisi autobusai. Gal skamba akiplėšiškai, bet Raudondvario plentas įdomiausias būtent tokiu oru, kai regos lauko neriboja ir dėmesio neblaško žaliuojanti gamta. Kai neri į nykią pilkumą, ji pražysta akyse ir tampa mozaika. Net pavyksta pastebėti itin slaptą įėjimą į pasaulyje garsų muziejų „Atominis bunkeris“ ir įsigilinti į „Kauno energijos“ fasadą puošiantį pano. 

Kaniūkuose vairuotojas mus iškrapšto iš šilto troleibuso. „Kiek stovėsite?“ – „Valandą.“ Ir… apgauna! Po penkiolikos minučių su ta pačia „šleika“ sukamės atgal. Beje, įdomu, kad paskutinėje maršruto stotelėje įrengta kirpykla ir… žirgų reikmenų parduotuvė. Apsikirpti vairuotojas per ketvirtį valandos gal ir spėtų, bet ar išsirinktų balną?

Septintasis maršrutas, ypač centrinė jo dalis, tikrai galėtų tapti turistų mylimiausiu. Nespėsite skaičiuoti tarpukario perlų, pravažiuosite pro neįžengiamą Mačiūno aikštę, aptarsite gatvės meno tendencijas ir – ne karantino metu – išsirinksite stotelę pietums ar pavakariams. Mes balsuojame už netikėčiausio pavadinimo savininkę – įstaigą „Kavinė-Rabas“, esančią prie pat Kauno valstybinės filharmonijos ir visuomet atviros Kiemo galerijos. 

Ties Kauno tvirtovės VI fortu tenka prisiminti telefonus ir rodyti aktyvius „Žiogus“ kontrolieriams. Taip, šiuolaikiniame viešajame transporte esi arba zuikis, arba žiogas. Mūsų turas, beje, atsiėjo keturis bilieto pažymėjimus kiekvienam, taigi po 2,8 Eur. Jei veiktų muziejai ir kitos įstaigos, būtume išleidę daugiau. Dabar keletą naujosios Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijos objektų forto prieigose apžiūrėjome tik per atstumą. Spiginant saulei, baltame fone – lyg meno galerijoje. Aptikome ir kitų vaikštūnų pėdsakų – jie savo kūnų įspaudus paliko forto šlaitus apdengusioje sniego paklotėje. Linkėjimai.

Kitą sudominusią maršruto atkarpą pasiekėme pėsčiomis. Pamenate bandymus gatvės maisto kultūrą skleisti Steigiamojo Seimo aikštėje, Nemuno saloje? Visgi būtent čia, „Girstučio“ kvartale, besivejantys aromatai ir skoniai, sklindantys iš geros saujos aplink Chemijos prospekto atkarpą susigūžusių įstaigėlių, kuria šią atmosferą be jokių garsesnių reklaminių kampanijų. Tikėtina, kad skonių tik daugės, nes visai greta iš esmės baigti statyti Kauno ledo rūmai. Tyrinėdami buvusio plyno lauko vietoje išdygusį, bet bendros nuotaikos savo estetika negriaunantį pastatą, sutikome jo kaimyną, pasiskundusį, kad statybų metu aplinkiniai namai gerokai padrebėjo. Gal bent ledo ritulio sirgaliai bus ramesni už sunkiasvorę techniką.

Į antrąją galutinę maršruto stotelę palydi Bermudų trikampis – vienas brutaliausių gyvenamųjų kvartalų, kurio betonas slepia galybę bendruomenės istorijų, tuomet apkabina stilingas Algimanto Kančo kūrinys – Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia, – ir kiek egzotiškesnė Naujoji apaštalų bažnyčia. Servisų servisiukų apsuptyje neužtrunkame ir sukamės dar kartą. Paskutine išvykos stotele tampa netikėtai tarp medžių išniręs Gandis. Mohandas Karamčandas Gandis, teisininkas, Indijos nacionalinio kongreso vadovas, Indijos tautinis ir dvasinis lyderis. Ką jis veikia Kaune? 

Pradėti verta nuo to, kad tai jau antrasis Gandis Lietuvoje. Prieš penkerius metus Rusnės saloje atidengta jo ir čia gimusio bičiulio architekto Hermano Kalenbacho skulptūra. Vyrai susipažino Pietų Afrikoje – tai buvo populiari litvakų emigracijos kryptis. Pats Gandis Lietuvoje niekuomet nesilankė. Ir visgi pačioje 2020 m. pabaigoje jo biustas radosi Draugystės parke Kaune. Tai Indijos konsulato dovana, ir ji nėra tokia atsitiktinė, kaip galėtumėte pagalvoti. Kaune prieš porą metų viešėjęs Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu atkreipė dėmesį į tuomet artėjusį Baltijos kelio 30-metį, o Gandžio asmenybė juk ir įkūnija nesmurtinio, taikaus pilietinio pasipriešinimo idėją. Kalbama, kad Draugystės parke galėtų atsirasti ir kitų tarptautinius Kauno ryšius simbolizuojančių akcentų. 

Septintasis maršrutas gali būti patiriamas įvairiais būdais. Prilipus prie lango galima skaičiuoti transporto žiedus (visiška olimpiada!), parkus, bibliotekų filialus, picerijas, sienų piešinius, vertinti iškabų dizainą, fasadų sprendimus, šuniukų veisles. Galima aplankyti nebeegzistuojančias kapines. Galima tingiai klausytis audioknygos ir nė karto neišlipti, nebent vairuotojui paliepus. Galima tyrinėti galinėse sėdynėse markeriais paliktus pėdsakus – kažkodėl keleiviai čia užrašo savo „Snapchat“ profilius. Arba galima jį visą nueiti pėsčiomis – tiesa, požiūrio kampas bus jau kitas.

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.