Rašytoja Isabella Tree kartu su savo vyru Charlie’iu Burrell prieš ketvirtį amžiaus sukaupė drąsą nutraukti daugiau nei 400 metų paveldėtame Kneppo dvare tęsiamą žemdirbystės tradiciją. Ten augalininkystė buvo įmanoma tik su didele cheminių trąšų pagalba, dirvožemis buvo merdintis, o kraštovaizdis įspraustas į agro estetikos rėmus. Dabar Kneppas – tai bene garsiausias natūralios gamtos atkūrimo projektas pasaulyje, tačiau iki tol sekė jaudinanti pasipriešinimo visuomenės spaudimui ir institucijoms istorija. Ją lydėjo stiprus tikėjimas gamtos galia atsikurti net ir labiausiai žmogaus paveiktose vietovėse.
Apie tai Isabellos Tree pasauliniu bestseleriu tapęs autobiografinis romanas, ir pagal jį Davido Alleno dokumentinis filmas „Sugrįžimas“ (Wilding), kurį trečiadienį, rugsėjo 10 d. visoje Lietuvoje rodo „Sengirės kinas“. Isabella Tree dalinasi filmo kūrimo ir Kneppo projekto užkulisiais.
Kaip prasidėjo filmo centre esanti Kneppo valdų perversmo istorija?
Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Charlie ir aš iš jo senelių paveldėjome Kneppo dvarą. Tai beveik pusantro tūkstančio hektarų ūkis, kuriame istoriškai buvo vykdoma intensyvi žemdirbystė ir pienininkystė. Kneppas tuo metu jau buvo žlungantis ūkis, verslo požiūriu jis nebuvo pelningas. Tačiau Charlie manė, kad jam pavyks jį atgaivinti, tad 17 metų jis bandė ūkininkauti. 1999 m. pasidarė galutinai aišku, kad turint pusantro milijono svarų skolų toliau tęsti ūkininkavimą yra neperspektyvu. Svarstėme, ką su valdomis galėtume daryti iš esmės kitaip. Norėjome veikti išvien su žeme, bet ne prieš ją.
Kas lėmė sprendimą savo ūkį perkurti pasitelkiant natūralios gamtos atkūrimo (rewilding) idėją?
Didelę įtaką mums padarė tuo metu Europoje startuojantys rewilding projektai ir ypač – nuostabus olandų ekologas Fransas Vera, kuris buvo labai įtakingas keičiant požiūrį į tai, kaip turėtų būti atkuriama biologinė įvairovė ir laukinė gamta. Viena iš jo revoliucinių idėjų – naudoti didelius laisvėje gyvenančius galvijus kaip gamtos sistemų varomąją jėgą. Jis pasiūlė įsivaizduoti visas tas milžiniškas taurų, tarpanų, briedžių, šernų ir bebrų bandas, kurios toliau klestėtų Europoje, jei teritorijos nebūtų uzurpavęs žmogus. Jų elgesys būtų kūręs daug atviresnę, įvairesnę, dinamiškesnę buveinių matricą, kuri laukinei gamtai yra kaip raketinis kuras. Vera sėkmingai įrodė, kad norint susigrąžinti gamtą, vienas iš efektyviausių ir greičiausių būdų tai padaryti – panaudoti šiuos didelius laisvai klajojančius galvijus. O jei jie buvo sumedžioti iki išnykimo – buveinių atkūrimui gali būti pasitelkiami šiuolaikiniai jų pakaitalai – prijaukintų gyvūnų palikuonys. Mums tai atrodė labai įdomus eksperimentas.
Ar eksperimentas buvo sėkmingas?
Manėme, kad jei pavyktų bent trupinėliu padidinti biologinę įvairovę šioje žemėje, kuri šimtmečius buvo skurdinama nepertraukiamo arimo, o pastaruosius aštuonis dešimtmečius mirkyta pramoniniuose žemės ūkio chemikaluose – būtų kažkas tokio. Tačiau rezultatai pranoko visų eksperimentą stebėjusių mokslininkų ir ekologų lūkesčius. Per dvidešimt metų mūsų žemė iš labai nuskurdinto žemės lopinėlio, kuriame buvo sugriautos bet kokios ekosistemos, tapo vienu turtingiausių biologinės įvairovės taškų Didžiojoje Britanijoje, kur dabar gyvena rečiausių rūšių. Tai viltinga istorija.
Ar turėjote įtikinti vyrą nutraukti ūkinę veiklą?
Šis projektas – tai Charlie’io kūdikis. Tuo metu rašiau knygą, tad mano mintys buvo visai kitur. Be to, aš niekada nesikišau į kasdienį ūkio valdymą. Retkarčiais mane įtraukdavo į skubius krizinius susirinkimus, kurių į pabaigą vis daugėjo ir reikėjo spręsti ūkio ateitį. Iš tiesų Charlie pats nusprendė nutraukti ūkininkavimą. Manau, kad žvelgdamas atgal, jis sutiktų, kad delsė per ilgai. Kai tikrai esi įsitraukęs į verslą, nori pabandyti padaryti, kad jis veiktų, nepripažįsti, kad vilties jau nebėra. Aplink stebiu tai nuolat, būna ypač sunku paleisti jei tai šeimos verslas.
Turbūt buvo labai sunku priimti sprendimą?
Kai ūkininkavimo kultūra yra tęsiama daugybę kartų, aišku, kad nesinori laužyti tradicijų ir baisu tapti ta karta, kuriai nepasisekė. Be to, Charlie turėjo darbuotojų, už kuriuos jautėsi atsakingas ir nenorėjo jų atleisti. Taigi tai buvo tikrai labai sunkus sprendimas. Pamenu bemieges naktis prieš tuos susitikimus, kai jis vieną po kito atleido mūsų ūkio darbuotojus, kurių daugelį gerai pažinojome, o ūkio vadovą net laikėme savo draugu. Buvo bjauru.
Ką darėte toliau, kai šis sunkus sprendimas buvo priimtas ir įvykdytas?
Tai buvo ir labai išlaisvinantis sprendimas. Tik atsitraukę pamatėme, kaip visus tuos metus klydome ir savo veikla naikinome gamtą. Pagaliau pajutome, kad galime augti savo viduje, nes kai vaizduotė staiga išsilaisvina, užuot tūnojus tunelyje nerimo dėl to, ar išgyvensi kitą savaitę, mėnesį ar metus. Tik išsilaisvinus buvo galima pradėti kūrybiškai mąstyti apie tai, ką kitaip turėtume daryti su savo valdomis, o tiksliau, ką kitaip būtų galėjusios daryti ištisos kartos. Tada, žinoma, prasidėjo kova bandant įtikinti kitus šeimos narius ir aplinkinius ūkininkus, kad mūsų sprendimas nėra neatsakingas, aplaidus elgesys ir paika tinginystė.
Ar įtikinti buvo sunku?
Buvo sunku. Tačiau labai greitai pradėjome pastebėti teigiamo poveikio gamtai ženklų. Nustojus purkšti pesticidus, vabzdžiai beveik iš karto sugrįžo. Atsirado garsas, kurio ūkininkaudami net nepastebėjome, kad trūksta. Stebėjome įdomius procesus, kurie teikė daug malonumo. Tačiau žmonėms iš šalies buvo sunku suprasti, kodėl negaminame maisto. Mano kartos žmonės vis dar gyvena Antrojo pasaulinio karo laikų mąstysena, kai žemdirbystė buvo pergalės sąlyga. Pagal ją kiekvienas žemės lopinėlis turi būti suartas, antraip jis nevertas dėmesio.
Kas buvo lūžio taškas, kai pasikeitė visuomenės nuomonė?
Tik tada, kai pradėjome pastebėti grįžtant mums esmines rūšis – vakarines lakštingalas, paprastuosius purplelius ir kilniąsias vaivas. Tik po penkerių ar šešerių metų, visuomenės nuomonė staiga ėmė keistis į mūsų pusę. Buvo galima pradėti džiaugtis, kad čia vyksta kažkas tikrai įdomaus ir svarbaus. Pirmieji keleri metai buvo sunkiausi dėl aplinkinių požiūrio į mus. Mus skaudino gaunami laiškai, kuriuos pasirašydavo „Nuoširdžiai, Didžiai pasibjaurėjęs“.
Anglijos kultūroje aplinkosaugos tema nėra svetima – Richardo Adamso romanas „Vandenskyros kalva“, vaikų literatūros klasika „Animals of Farthing Wood“, Johno R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, Kennetho Grahame’o „Vėjas gluosniuose“ – visos jos žmonių labai mylimos knygos. Tačiau ar tikrai aplinkosauga yra svarbi kasdieniame britų gyvenime?
Manau, kad mes labai kenčiame nuo tokio mąstymo. Manome, kad esame gyvūnų mylėtojų tauta. Ir vis dėlto esame atsakingi už vieną didžiausių biologinės įvairovės katastrofų planetoje, kurią dabar liudijame. Esame viena iš labiausiai nuskurdintų šalių pasaulyje, vertinant aplinką ir laukinę gamtą, berods esame dvidešimti nuo galo. Tai, kad mylime savo šunis ir triušius vadiname zuikučiais, dar nereiškia, kad kažkiek suprantame gamtą.
Kaip natūralios gamtos atkūrimo koncepcija (angl. rewilding) gali padėti keisti tokį mąstymą?
Tai mus moko didesnės pagarbos gamtai ir ekosistemoms bei to, kad holistinis požiūris į gamtą negali išlikti tik mažyčiuose, izoliuotuose gamtos rezervatuose. Pastarąjį šimtmetį stebėjome, kad tokia praktika pasmerkta žlugimui. Turime galvoti apie viso kraštovaizdžio ekosistemas ir gyvas upes. Mūsų upių kokybė kasmet vis prastėja. Maždaug prieš trisdešimt metų, kai įstojome į Europos Sąjungą, buvome viena užterščiausių šalių Europoje, dabar esame dar labiau užteršti.
Toks jausmas, kad visai nesuprantame gamtos, nors manome, kad ją pažįstame, esame gyvūnų mylėtojai ir žemės tarnai. Atgal mus stipriai stumia žemės ūkio sektorius, kuriame gajus požiūris, kad turime ir toliau naudoti pesticidus, be pertraukų arti dirvą ir teršti upes srutomis bei nutekėjimais. Tačiau justi, kad ši banga slopsta ir atsiranda regeneracinių žemės ūkių ir kitaip mąstančių ūkininkų, nes ne visi patiria agrochemijos verslų įtaką. Tikiu, kad dalis stambiųjų ūkininkų, maisto ir žemės ūkio pramonė pradeda suprasti, kad veikti išvien su gamta yra tvaresnis būdas išgauti sveikesnį maistą intensyviai neariant ir nenaudojant cheminių medžiagų. Reikės daug išmokti, bet tai jau vyksta.
Jūsų istoriją pasakojantis filmas „Sugrįžimas“ padeda skleisti šias idėjas. Kaip atsirado šis projektas?
Į mus kreipėsi virš septyniasdešimt nepriklausomų prodiuserių ir režisierių, norinčių sukurti filmą pagal mano knygą. Buvo įvairių pasiūlymų – kurti tiek stebimąją „musės ant sienos“ dokumentiką, tiek vaidybinį kiną. Su keliais buvome pradėję rimčiau vystyti, tačiau galiausiai pajutome, kad arba požiūris buvo neteisingas, arba režisierius iš tiesų nesuprato, ką mes darome ir apie ką viskas. Norėjome filmo apie stebuklingą gamtos galią atsikurti, jei tik turime drąsos jai tai leisti.
Charlie’is prieš kelis metus buvo susipažinęs su Davidu Allenu, mes labai vertinome jo kūrybą, ir tuo pačiu jį, kaip labai išmintingą žmogų su plačiu požiūriu ir giliu susidomėjimu gamta bei žmonėmis. Tačiau žinojome, kad jam svarbus ir istorijos vystymas, dramaturgija. Nutarėme su juo susiskambinti, paklausti patarimo, ką jis mano apie visus į mus plaukiančius pasiūlymus. Tada jis pasakė: „Kodėl man to nepadarius?“
Kaip vyko filmavimas?
Filmuoti pradėjome karantino metu. Iš tikrųjų tai buvo tiesiog tobulas metas. Su Dave’u labai gera dirbti, jis atsipalaidavęs ir ramus, jį supa stipri nuostabių žmonių komanda. Gerai leidome laiką kartu. Esu turėjus keletą filmavimų, tad žinau, kad tai gali virsti košmaru, tačiau mums kartu visada buvo smagu. Pasitikėjome, kad jis viską padarys teisingai, tai buvo svarbu, bet taip pat dėkingas buvo ir laikas, kurio per pandemiją visi turėjo daugiau. Jei būtų tekę suspėti per trisdešimt filmavimo dienų, būtume nuvargę ir išsiblaškę, bet mums labai pasisekė, procesas buvo džiugus.
Ar nekėlė nerimo atkuriamosios dokumentikos sprendimas, kai jus vaidino aktoriai, o siužetas šiek tiek supaprastino realius gyvenimo įvykius?
Tai sudėtinga, bet mes buvome jau pripratę perteikiant Kneppo idėjas, kalbėti aiškiai ir glaustai, nes to reikalauja vieši renginiai, tačiau tai nėra lengva. Tikiuosi, mums pavyko. Dave’as daug padėjo suteikdamas mums pakankamai saviraiškos laisvės, bet tuo pačiu ir mus režisuodamas.
Tačiau buvo keista matyti save jaunesnystėje, įkūnijamus šių puikių jaunų aktorių, vaikštinėjančių su aštunto dešimtmečio drabužiais. Šiek tiek siurrealus jausmas. Bet karantinas buvo savaime siurrealus, taigi atrodė, kad tiesiog prisidėjo dar viena surealumo dimensija. Matėme ne viską, pavyzdžiui, nematėme tų aktorių-kiaulių, kurios iškniso mūsų veją, arba nusiaubė renginio palapines, tad per filmo peržiūrą buvo, kas nustebino.
Ar aktoriai-kiaulės buvo tiksliai parinkti?
Taip, nebūčiau galėjus atskirti.
Davidui Allenui ir jo komandai tikrai pavyko perteikti jūsų valdose vykusių stebuklų pojutį – nuo paprastųjų purplelių sugrįžimo iki nardančių kiaulių ir gandrų ant kamino. Ar galėtumėte išskirti filmo sceną, kuri jums geriausiai iliustruoja tai, ką pavyko pasiekti įgyvendinant šį projektą?
Dieve, nežinau. Jos visos nuostabios. Jie galėjo ilgai filmuoti laukinę gamtą, tad pavyko išgauti nepaprastų kadrų su gyvūnais. Kai pamatai, kaip kiaulė ruošia savo kelių dienų amžiaus mažyliams guolį, nasrais nešdama lapus ir sąmanas jiems užkloti, kad nesušaltų šaltą pavasario naktį – man tai stebuklinga. Jiems pavyko užfiksuoti ir momentą, kai į laisvę paleidžiame bebrus. Ši scena mane pravirkdė, nes joje palieka narvą pirmasis laisvas bebras Sasekse per daugiau nei 400 metų. Tai buvo reikšmingas įvykis. Tačiau filmo komandai pavyko pagauti daugybę nuostabių momentų. Nors jį žiūrėjau daug kartų, mane kaskart sujaudina, kai pamatau ir prisimenu pirmąjį baltojo gandro skrydį šalyje, kurioje jų nebuvo daugiau nei 600 metų.
Laimei turite tuos nuostabius gyvūnus, kurie žavi žmones, bet jūsų istorijos esmė yra biologinės įvairovės po žeme atkūrimas. Tačiau ir čia komandai pavyko dramatizuoti net tai, kas plika akimi nematoma ir nenufilmuojama.
Tai genialu. Jiems puikiai pavyko perteikti tas po žeme vykstančias grandinines reakcijas. Derinti vaidybinio, dokumentinio ir animacinio kino elementus viename filme – nėra lengva. Tačiau jiems puikiai pavyko tai suvaldyti ir atrodo, kad jie gerai jaučia mikorizės grybų siunčiamą informaciją tarp augalų. Tai įspūdingi vaizdai, perteikiantys visatą po mūsų pėdomis, kurios nematome.
Atrodo, kad vienas iš didžiausių gamtosaugos iššūkių yra tai, kad žmonės mieliau duoda pinigų tigrams, nei vabzdžiams, nes labiausiai nori apsaugoti tik tai, kas atrodo miela.
Tiesa. Štai kodėl tokios charizmatiškos rūšys, kaip baltieji gandrai, yra tokios svarbios. Jose yra kažkas keisto ir antropocentriško, jos mums pažįstamos, todėl labiau jaudina. Ir vis dėlto daugelis mielų padarų minta vabzdžiais arba vabzdžiais mintančiais ropliais, paukščiais ar žinduoliais. Taigi, pradėjus remti juos, automatiškai remsite ir jų mitybos bazės apsaugą. Jei kokio laumžirgio ar mėšlavabalio apsaugai surinkti pinigų yra sunkiau, remiant skėtines rūšis, tokias kaip tigrai ar gandrai, yra apsaugoma platesnė, jų išgyvenimui būtina ekosistema su daugybe juos palaikančių rūšių.
Manau, kad Davidas tai puikiai perteikė, kaip veikia šios trofinės kaskados. Kaip viena rūšis veikia kitą – kiaulė knisanti šaknis sukuria dirvos struktūrą, kurioje išdygsta nauji augalai, vėliau tampantys maistu retam drugeliui. Nė viena rūšis neegzistuoja izoliuotai, įskaitant ir mūsų rūšį. Visi mes esame susiję. Tas mikorizinis tinklas po žeme iš tikrųjų yra visos šios planetos gamtos metafora. Jei pradėsite jį ardyti, mes visi pradėsime disfunkcionuoti. Manau, kad šio filmo stiprybė yra tai, kad jis leidžia geriau suvokti, kaip atsiranda tarprūšiniai gyvybės ir informacijos ryšiai. Po žeme Ir kaip greitai jie sugrįžta, jei tik leidžiame jiems sugrįžti.
Filmą „Sugrįžimas“ rugsėjo 10 d. galima pamatyti daugiau nei 80-yje ekranų visoje Lietuvoje. Filmą Kaune galėsite pamatyti Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje, A. Mapu g. 18, ir Ąžuolyno bibliotekoje, Radastų g. 2.
Daugiau informacijos www.sengireskinas.lt. Projektą „Sengirės kinas“ iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir VšĮ „Virtuoliai“.
