„Kaip aš gyvenu? Gerai. Lipu į kalną, bet viršūnės dar tikrai nepasiekiau. Gal tokia dabar mano vidinė emocinė būsena. Ką tik galvojau, kad viskas, važiuoju atostogų, nebenoriu, nusibodo, sunku, per brangu, kolektyvą surinkti sudėtinga… Ir tada gaunu žinutę iš „Kauno pilno kultūros“. Tokie dalykai motyvuoja“, – pjaustydama levandų spalvos tortą ir dėliodama puodelius kavai iš vintažinio servizo ramiai kalba Simona Poškuvienė.
Simona iš tų moterų, į kurią gatvėje norisi atsisukti, – aukšta blondinė, skvarbių akių, dailių bruožų. Visgi prie pat Kiemo galerijos, priešais Kauno valstybinę filharmoniją, esančios savimeilės studijos „Berlin Monroe“ įkūrėja neslepia, kad ne visuomet jaučiasi taip, kaip atrodo. Ir todėl tai nėra dar vienas pokalbis su dar viena kauniete, užsiimančia sėkmingu grožio verslu.
Jaunoji karta siekia Kaune atidaryti tokias vietas, kokių dar nebuvo, trūksta, matė kažkur užsienyje. Bet grožio salonai nėra tai, ko trūkumu galėtume skųstis, nors šis iš tiesų kitoks. Kas tave paskatino nerti į šią veiklą?
Buvo karantinas. Mano brolis Žilvinas, kuris su kolegomis turi klubą „Lizdas“, įkvėpė užsiimti nauja veikla. Visuomet norėjau kartu dirbti, nes jis man yra didelis autoritetas. Jei su juo – aš rami, aš galiu. Be to, visada norėjau saugios, įdomios, iššūkius keliančios darbo vietos, bet daugelį metų jos taip ir neradau, nepritapdavau. Tiek klientūra, tiek kolegės į mane žiūrėdavo kaip į neformalę. Gal net su užuojauta (šypsosi). „Berlin Monroe“ yra kitokia vieta, nes kitokia esu aš. Toje kultūroje, kurioje esu aš, yra daugybė merginų ir vaikinų, kurie nori save puoselėti – ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Todėl pasivadinome savimeilės studija. Pas mus nėra blizgančių mados žurnalų – lankytojus kviečiame iš lentynos pasiimti knygą, galima ir patiems atnešti.
Kodėl žmogui vis reikia save keisti tam, kad sau atrodytų gražus?
Tai visuomenės požiūrio ir vyraujančių normų, kurias šiandien diktuoja socialinės medijos, klausimas. Nors nuomonės formuotojai daug kalba apie vidų, vis tiek skelbia nulaižytas savo nuotraukas. Man atrodo, svarbiausia yra sveikata, nuo jos prasideda grožis. Nors gerai išmanau grožio industriją ir jos poveikį žmogaus psichologijai, pati dirbu su oda ir esu įsitikinusi, kad norint atrodyti puikiai makiažas nėra būtinas.
Kiti sako, kad švyčiu. Tam reikia daug pastangų ir paieškų – ką dar galiu dėl savęs padaryti?
Kosmetologe svajojau būti visą gyvenimą, tik mama anksčiau man aiškindavo, kad neverta. Man jau buvo daugiau nei 20 metų, kai apsisprendžiau, kad visgi man to reikia. Mama galiausiai suprato ir padėjo įgyti profesiją. Beje, turiu ir kirpėjos išsilavinimą. Šiuo metu nekerpu, bet ką gali žinoti? Dabar papildomai domiuosi rinkodaros naujovėmis, nes savo salone užsiimu daugybe darbų, taip pat ir komunikacija. Klientai mus dažniausiai ir atranda per tą pačią socialinę mediją.
Kas tavo kolegės?
Dalis kolektyvo – ukrainietės. Taip sutapo, kad „Berlin Monroe“ atidarymas vyko 2022 m. vasario 26 d., tik prasidėjus karui. Metus ruošėmės, įsirenginėjome, ir tada tie siaubingi įvykiai… Ilgai galvojau – negi rengsime šokius karo akivaizdoje? Gal reikia viską stabdyti? Bet nuoširdžiai pasikalbėjome ir supratome, kad nė vienas nežinome, kas bus po savaitės. Gal karas bus jau pas mus. Taigi darome arba ne. Tuos, kurie neateis, suprasime, o tuos, kurie norės būti kartu, mielai apkabinsime. Iškart languose pasikabinome mėlynai geltonus „Hands on Press“ plakatus, ir taip mus pamatė į Kauną atvykusios ukrainietės. Studijoje įsidarbino tiesiog nuostabi nagų meistrė Ksenia, vėliau ir daugiau jos tėvynainių.
Žinoma, kolektyvas keičiasi, grožio industrijoje tai normalu, tik mano kolegė ir bičiulė Goda čia dirba nuo pirmos dienos. Turime ir nuostabiąją Laurą, kuri dar dirba teatre grimere. Bet iš kitų salonų žmonių nevilioju. Manau, vos akį užmetus į „Berlin Monroe“ interjerą akivaizdu, kas tai per vieta, – tai irgi padeda atsirinkti.
Kas įkvėpė šį interjerą?
Tai Rūtos Jankauskaitės kūrinys (sutapimas, kad ši sostinės menininkė – ir rugpjūčio žurnalo viršelio autorė, – red. past). Ilgai ją stebėjau, bet nė nepagalvojau, kad kada nors susieisime. Iškart pajutome bendrystę, ir, nors nėra interjerų kūrėja, Rūta ėmėsi šio iššūkio, o mes su broliu įgyvendinome jos nuostabias mintis. Pirmoji studijos salė – tai Berlyno metro interpretacija. Geltonas vagonas ir laukimo erdvė, išklijuota baltomis plytelėmis… Tiesa, kai jau pradėjome dirbti, supratome, kad geltona spalva meta žalią toną ant šviesių kirpėjų klienčių plaukų! Teko kūrybinius sprendimus kiek koreguoti, bet pradinė idėja nepasikeitė. O Berlynas juk užkoduotas pavadinime! Jį sugalvojo kitas mūsų bičiulis, didžėjus, „Kaunas 2022“ anksčiau dirbęs Laurynas Rėčkus. Holivudinis spindesys ir berlynietiška pogrindžio kultūra – jam pasirodė, kad tai tinka man, vakarėlių gyventojai.
Turbūt neišvengiamas studijos santykis ir su to paties „Lizdo“ bendruomene? Juk net festivalyje „Audra“ buvote įrengusios pop-up saloną, kuriame kvietėte visus pasiblizginti veidus.
Taip, o studijoje rengiame ir „Lizdo“ vakarėlių pre-party, juk turime čia ir barą. Klubo įdirbis komunikuojant, buriant bendruomenę mums tikrai padėjo. Turime „Šmutkalynės“ tradiciją – mainomės pabodusiais rūbais, taip jiems suteikiame antrą šansą. Greičiausiai rugsėjį šia proga susitiksime. Dar pradėjome rengti karaokės vakarus, norėtume „Berlin Monroe“ lankytojoms pasiūlyti dancehall užsiėmimus, kad galėtume visos kaip reikiant atsipalaiduoti, o naujausia idėja – meno terapija. Kad suprasčiau, kaip tai veikia, ir galėčiau apie terapiją papasakoti savo klientėms, pati pradėjau lankyti užsiėmimus studijoje Petrašiūnuose. Tikrai labai patinka!
Man atrodo, grožio specialisto santykis su klientu neretai taip pat virsta terapija, ypač jei užsimezga ilgalaikis artimas ryšys. Sutinki su tuo?
Be abejo. Tenka išklausyti, tuomet patarti, o kartais ir nieko nesakyti. Kaip kosmetologė, žmonėms padedu išspręsti ir gana gilias problemas. Neretai matau, kaip klientė grįžta vis labiau pasitikėdama savimi, vis laimingesnių akių.
Pati mėgsti puoštis?
Taip, ir tai man yra vienas terapijos būdų. Gali matyti, kai mano nuotaika tikrai prasta, – tada stengiuosi labiau pasigražinti. Kai negali susitvarkyti su vidumi, imiesi išorės. Maskuojiesi. O kuo geriau jautiesi viduje, tuo mažiau svarbi išvaizda.
Daug dirbi. O kaip pailsi?
Neseniai buvau sodyboje, kurioje nėra elektros. Nuostabios atostogos! Niekada nemaniau, kad man tai galėtų patikti, bet pastaruoju metu stengiuosi kuo atviresnėmis akimis žiūrėti į pasaulį ir mąstyti apie tai, kas vyksta manyje. Tai nėra paprasta, išorinį grožį puoselėti tikrai paprasčiau (juokiasi). Dar pernai jaučiausi tikrai labai blogai, nors jau buvau „Berlin Monroe“ šeimininkė. Tiesiog atrodė, kad niekada nebebūsiu laiminga. Šiandien patinku sau daug labiau. Kiti sako, kad švyčiu. Tam reikia daug pastangų ir paieškų – ką dar galiu dėl savęs padaryti? Noriu ne tik pati to išmokti, bet ir čia, studijoje, pasidalinti su kitais.
