Jei reikėtų išrinkti vienintelį žmogų, vieną kaunietį, kurį pavadinčiau Kauno – Europos kultūros sostinės, septynerius metus trunkančio (jau beveik „trukusio“) projekto-maratono, simboliu, tai būtų Sandra Karnilavičiūtė. Ši jauna moteris yra tiesiog idealus ryškaus vidinio pokyčio simbolis. Niekas vizualiai lyg ir nepasikeitė, ji ta pati, tokiais pat garbanotais plaukais, vaiskiomis klausiančiomis ir klausančiomis akimis, bet gerokai labiau Sandra.
Pamenu ją nuo tada, kai dalyvavo jaunimo programoje „Kauno iššūkis“, moksleiviams miestą siūlančioje kaip baltą lapą ir dar įduodančioje įvairių meninių bei mokslinių įrankių tą lapą kuo nors paversti. Nuo madų šou iki savilaidos, stalo žaidimų, fotografijos ciklų. Kiek teko patirti, visos idėjos įgyvendintos gerokai aukštesniu lygiu nei tai, ką paprastai vadiname „mokykliniais projektais“.
Nė nepajutau, kaip su Sandra ėmėme susirašinėti darbo reikalais, ir visai mėgstu nusiųsti jai bendramintišką širdutę instagrame, kur dalinasi ne tik darbiniais ar moksliniais pasiekimais, bet ir tuo, ko šie pareikalauja. Dabar ji gyvena, dirba ir mokosi Vilniuje, man dėl to šiek tiek liūdna, bet tik šiek tiek, nes pati po vidurinės irgi moviau į sostinę – tada maniau, kad visam laikui. Bet savaitgaliais Sandra vėl čia, nes ji – „Kauno iššūkio“ mentorė.
Sandra, pradėkim nuo tavo mokyklinių patirčių.
Gerai. Baigiau aš VDU Rasos gimnaziją, o prieš tai lankiau „Žiburio“ vidurinę Aukštuosiuose Šančiuose, ji vėliau tapo pagrindine, o paskui buvo visai uždaryta. Man pasisekė, kad galėjau pajusti dar šiek tiek tos mokyklos dvasios.
Kuo ji buvo ypatinga?
Labiausiai tuo, kad jos nebėra ir kad mes buvom viena paskutinių kartų, kuri spėjo ta mokykla pasidžiaugti. Pati ji nebuvo kuo nors ypatinga, neturėjo ryškios istorijos, tradicijų. Man labiausiai įstrigo auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, kurios daug kas prisibijojo dėl griežto būdo. Bet mūsų klasę ji visada labai mylėjo ir saugojo. Pamenu, dar penktoje klasėje reikėdavo dešimtokų rašinėlius tikrint, o būdami šeštokai geriau kirčiavom už dvyliktokus. Dar ji gerai skaitė veidus. Kai jau mokiausi gimnazijoje, atsinešdavau klasės nuotrauką (buvome kaimynės), kurią pamačiusi ji viską galėdavo pasakyt apie tuos žmones ir jų gyvenimą.
Nepamesk savęs ir toliau drąsiai eik į priekį – apsimoka.
O koks VDU Rasos gimnazijos ryšys su Vytauto Didžiojo universitetu?
Atrodo, mano laikais tai jau tebuvo formalumas. Iš pradžių universitetas gimnazistus kviesdavo į atviras paskaitas, dabar pavadinimas suteikia nebent prestižo. Ai, klasės buvo universitetinės ir neuniversitetinės, aš mokiausi universitetinėje. Man ten patiko, tokie amerikietiški augimo kalneliai. Buvau ir klasės seniūnė, ir prezidentė, ir renginius organizavome, ir pakovoti teko su ne tiek griežta, kiek nusistovėjusia tvarka. Paauglystė praėjo gerai, o su klasės draugais ir dabar palaikome ryšį.
Buvai tarp pirmųjų „Kaunas 2022“ programos moksleiviams „Kauno iššūkis“ dalyvių…
Taip, dar vienuoliktoje klasėje. Kai pradėjau lankyti tą programą, norėdavau pasikviesti bendramokslių, o pavaduotoja sakydavo: nevesk vaikų iš mokyklos (juokiasi).
Kodėl tau reikėjo tokios programos? Šeštadieniais visai smagu ir nieko neveikti.
Į šį klausimą gali atsakyti mano bendramokslių memas – vieni apie kitus juos kurdavom. Tai prie mano nuotraukos buvo citata: „Dalyvausiu.“ Šį žodį nuolat kartodavau arba, pavyzdžiui, jei niekas per pamoką nekeldavo rankos, aš pakeldavau. Jei reikia ką nors suorganizuoti, padaryti – aš mielai. Dabar gal ne 100 procentų tokia esu, bet turiu tokį bruožą. Taigi ir „Kauno iššūkio“ man ne kažkaip ypatingai reikėjo, tiesiog draugė iš kitos mokyklos papasakojo apie mokytojos užrodytą programą, kurioje galima užsiregistruoti. Nieko nelaukdama taip ir padariau, dar tiksliai nežinodama, kas tai. Pagal dabartinius standartus gal net nebūčiau į programą patekusi. Tai buvo bandomoji „Kauno iššūkio“ versija, dar iki Kaunui iškovojant Europos kultūros sostinės titulą.
Man atrodo, kad mokytojai, lektoriai tokius dalyvius kaip tu labai mėgsta – mažiau pastangų reikia įdėti motyvuojant, sudominant.
Man mokytis visada labai patiko ir su mokytojais paprastai gerai sutardavau. Jei ko nesuprasdavau, nebijodavau klausti. Turiu penkeriais metais jaunesnę sesę, ji dabar vienuoliktokė. Pamenu, vasarą nuo 8 valandos ryto žaisdavau mokyklą, mokydavau ją skaityti ir skaičiuoti. Bet gimnazijoje nusprendžiau, kad man tai nebepatinka, kad, va, visi čia pažymiais didžiuojasi, savo gerumą suvokia tik per gerą pažymį. Buvo fazė, kai norėjau įrodyti, kad nesimokydama iš fizikos galiu gaut 7, o kažkas žiauriai mokysis ir gaus 8. Tiesiog mėgau tikrinti ribas.
O dėl mokytojų požiūrio… Pamenu, artėjo atestatų įteikimas. Lietuvių kalbos mokytoja, kuri mane mėgo, paklausė, ką veiksiu toliau. Sakiau, kad dar tiksliai nežinau, bet jau gavau darbą. Tada kaip tik buvau sulaukusi kvietimo prisijungti prie „Kaunas 2022“. Ji labai skeptiškai priėmė mano pasakymą ir pasakė, maždaug, tu labai naivi, juk visada atsiras geresnė, gražesnė ir protingesnė ir tave pakeis, visa tai, ką tu dabar turi, – tik iliuzija. Nusiminiau, aišku, nesupratau jos pozicijos. Maniau, kad ji nemato to, ką matau aš, kad manęs neįvertina. Pasiėmiau atestatą ir išėjau. Susimąsčiau, kiek čia tos iliuzijos, bet nusprendžiau, kad jei ji kol kas mane įkvepia, tai dar pabūsiu. Šita iliuzija tapo 4 metų kelione Europos kultūros sostinės komandoje.
Žinai, pirma asociacija pagalvojus apie dabartinius abiturientus man yra sąmyšis ir nusivylimas dėl egzaminų. Čia kaip su Palangos verslininkais ir prasta vasara. Dabar galvoju, kad mano karta dėl pažymių taip smarkiai nesijaudindavo. Kaip manai, iš kur tas sąmyšis ir baimė, – ar jie egzistuoja, ar tai tėra antraštės?
Iš tikrųjų yra to. Turėjau draugų klasėje, kurie vadovėliams skirdavo daugiau laiko nei pavalgymui ir tiesiog kažko paveikimui. Jiems labai skaudėdavo, kai negaudavo geriausio įvertinimo. Jeigu tai ne maksimumas, vadinasi, nepakankamai gerai. Aišku, tai įkvepia stengtis, rodo, kad tie žmonės yra užsispyrę ir nori padaryti viską labai gerai. Bet į to priežastis nesigilinau.
Ir dabar dar nežinau, ar tai tiesiog noras pasiekti tikslą, įstoti kažkokį labai gerą universitetą, ar tiesiog baimė, kad tėvai supyks. Manau, labai daug dėmesio skiriame tam, kaip aplinka mus mato ir ką pagalvos kiti, dėl to ir pažymys ar įvertinimas tokie svarbūs. Bet pirmą ir labai gerą darbą gavau ten, kur mano pažymiai niekam nebuvo įdomūs.
Ir dar universitetą spėjai baigti?
Taip, baigiau bakalaurą. Tiesa, dirbau puse etato, nors dar turėjau visokių projektų, o ir padavėja padirbėdavau. Kauno technologijos universitete studijavau komunikaciją ir informacijos valdymo technologijas – tai pirmoji studijų programa, kuri trunka trejus metus. Tada metus pailsėjau, o dabar magistrantūroje studijuoju ryšius su visuomene. Ir dar papildomai vis ką nors pasižiūriu, pasidomiu.
Kuo tiksliai dirbai „Kaunas 2022“?
Pirmoji pozicija nepasikeitė – „Kauno iššūkio“ koordinatorė arba vadybininkė. Dabar dar ir mentorė. Jau į bakalauro pabaigą užsimaniau kažko labiau pagal specialybę, tad prisijungiau prie komunikacijos komandos kaip projektų vadybininkė – naujienlaiškius rašiau, svetaines tvarkiau, prie renginių prisidėjau. Studijos, beje, buvo gana praktiškos ir man pravertė.
Universitete netgi „Kaunas pilnas kultūros“ buvo viena iš užduočių.
Kodėl prieš magistrą panorai pertraukos?
Tai buvo spontaniškas sprendimas – norėjau pažiūrėti, kokios mintys ateis, jei, kaip normalus žmogus, tiesiog dirbsiu. Atėjo mintis, kad žiauriai noriu studijuoti. Norėjau akademinės bendruomenės, susipažinti su kitais žmonėmis. Man atrodo, vis dar turiu to neužgesinto jaunatviško maksimalizmo – tikiuosi, kad bent šiek tiek galiu prisidėti prie pasaulio keitimo. Žinau, kad jo nepakeisiu, bet mokslas man yra vienas iš kelių to link.
Pakalbam dar apie „Kauno iššūkį“, programą, kurios finaliniu akcentu šiemet tapo festivalis, kokio mieste dar nebuvo, – „Audra“. Ką programa tau davė?
Pažinčių, žinoma. Visada įdomu, kaip programos alumnams sekasi, nes iš tikrųjų tie žmonės, kurie dalyvavo iššūkyje, visi ką nors gero veikia ir toliau. O kur dar visi gauti kontaktai… Juk bendradarbiavome su teatrais, muziejais. Tai buvo unikalios galimybės dar visiškiems vaikams. Pavyzdžiui, mus, random vienuoliktokus, dvyliktokus, įsileido į „Pienocentro“ rūmus, nes ten sugalvojome renginį. Tai suteikė pasitikėjimo savimi ir dar, sakyčiau, streso valdymo, tolerancijos nesėkmei. Dabar, studijose ar projektuose, pastebiu, kad žmonės, pirmą kartą ką nors organizuojantys, yra kupini nerimo. Bijo, kad nepasiseks. O aš jau kitaip – nebijau bandyti, nes kas čia tokio, jei nepasiseks. Išmoksiu pamoką ateičiai. Nebijau pasirodyti kvaila – jei man reikia konkrečios informacijos, aš ją gausiu.
Kodėl to nemoko mokykloje?
Pirma į galvą šovusi mintis – gal mokytojai patys tai ne visada išmano? Be to, dažnas orientuojasi į labai specifinį dalyką, o ne į visumą, ne į minkštąją galią. Galbūt kai kuriems baisu prarasti autoritetą. Ne visi pagalvoja, kad mokytojas irgi yra žmogus, – ši profesija labai nuasmeninta. Mokykloje apskritai neturim laiko arba bijom pasigilinti, kas mums yra. O kai ateini konkrečią programą, kur susirenka žmonės su tikslu tą ir daryti, gauti įgūdžių, – viskas kitaip. Visgi tikiu, kad ateities mokykla turės būti orientuota į minkštuosius įgūdžius. Atsakomybę, lyderystę, kūrybiškumą ir panašius.
Dabar esi mentorė – ar į „Kauno iššūkio“ dalyvius žiūri kaip į jaunąją kartą?
Sunku pasakyti, nes kiekviena programos karta vis kitokia. Vieni – keistų idėjų kupini pramuštgalviai, kiti dvejus metus prasėdėję „Zoome“, treti plepūs ir keliantys klausimus. Taip, metų skirtumas jau yra, bet nežinau, ar galiu dabar objektyviai palyginti save ir juos. Ši programa traukia vieną tipą žmonių! Bet galiu pasidalinti vienu įdomiu dalyku. Iššūkio dalyviai patys kuria taisykles, kaip jie čia leis laiką. Ir šiemet pirmą kartą įvesta taisyklė – „Kauno iššūkis“ yra zona be telefonų. Nežinau, kaip seksis tai įgyvendinti, bet mintis gera.
Kaip manai, ko pati mokai jaunesnius?
Sąmoningai ar ne – apie pasitikėjimo savimi svarbą. Dar – kaip elgiamės mes būdamos mentorėmis. Su kita alumne Vaiva Marija Bružaite, „Audros“ organizatore, esame toks tandemas, kuris naktimis dalinasi idėjomis. Mūsų pavyzdys rodo, kaip ir kodėl svarbu dirbti komandoje. Be to, suteikiame atsakomybę ir paskutinį žodį programos dalyviams. Jie turi suprasti, kad užduotį rengia ne man, tai nėra dar vieni namų darbai. Žinoma, tenka paspausti, ypač kai iš pradžių nepavyksta taip gerai arba kai bijo pradėti, – vis tiek raginame bent pasibandyti, kad pamatytų, kas veikia, kas neveikia, kas patinka ar nepatinka. Visa tai jie daro saugioje erdvėje, o palaikančioje bendruomenėje ir pirmo blyno prisvilimas nėra toks baisus. Tada jau sužino, ką daryti, kad tai nepasikartotų! Taip bandomės pirmą iššūkio pusmetį, o tada jie jau patys generuoja idėjas, o mes neatstojam su klausimais, kokia pagrindinė mintis, koks tikslas, ar tai aktualu…
O koks esminis skirtumas tarp mokytojo ir mentoriaus?
Man atrodo, mentorius – labiau navigatorius, mediatorius tarp mokinio ir siekiamo rezultato. Jis – lyderis ir kartu terapeutas. Mokytojas dėsto savo dalyką, mokinys sprendžia užduotis, ir belieka tai įvertinti. Aišku, viskas priklauso nuo žmogaus, mokytojas irgi gali būti mentoriumi, jei nestokoja idėjų ir įrankių, kuriais nori dalintis su mokiniu.
Kuris „Kauno iššūkio“ projektas, galutinis jo rezultatas tave labiausiai pritrenkė?
„Komoda“ – platforma jauniems mados kūrėjams, per madą kalbanti apie kultūrą. Man atrodo, komanda iš pat pradžių neturėjo aiškios idėjos, ar tai bus paroda, ar renginys. Pernai festivalio „Per_kūnija“ metu šou vyko prie M. Žilinsko dailės galerijos, o per „Audrą“, stebėdama renginį Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, pagavau save fotkinančią ir besidalinančią viskuo, kas vyksta. Tokio dydžio renginys, tiek žmonių pritraukė ir buvo žiauriai kokybiškas! Nepagalvočiau, kad jį organizavo ką tik abitūros egzaminus išlaikę žmonės.
Ko palinkėtum dešimtokei Sandrai?
Turbūt dešimtokė aš geriau palinkėtų dabartinei man, ji mane kartais labiau įkvepia: „Nepamesk savęs ir toliau drąsiai eik į priekį – apsimoka.“
O jei visgi dabarties aš dešimtokei sau: „Darydama išmoksi. Viską, ko nori, išmoksi. Tik užduočių sąraše visada turėk ir save.“
