„Mamos dėka atgaivintos tos kapinės, nes jos jau buvo uždarytos ir paruoštos iškraustymui, išparceliavimui sklypų ar kažko. Parko padarymui, nežinau. Bet ji penkerius metus vaikščiojo į savivaldybę – vos ne kasdien. Ir turėjo tiek įkyrumo, kad pasidavė tie valdininkai ir sakė: tiek to, tegul būna kapinės atidarytos, kad tik ji čia nesilankytų. Taip kapinės buvo atidarytos, ir pirmieji palaidoti buvo mano dėdė ir mano mamos mama, Stanionis ir Stanionienė“, – apie savo mamos Gražinos Marijos Eglaitės Stanionytės-Zujienės žygius pasakoja šančiškis, garsus kompozitorius Gediminas Zujus.
Šią 2002 m. siekiančią istoriją galite atrasti tik atidžiai pasivaikščioję po virtualų Šančių atminties žemėlapį. Tai vienas iš keturių bendruomenės sudarytų žemėlapių, atskleidžiančių šios Kauno dalies unikalumą. Trumpiausios metų nakties išvakarėse Kauno technologijos universiteto bibliotekoje susirinkę Žemųjų Šančių bendruomenės atstovai, akademikai ir kiti, kuriems įdomu ir svarbu, kaip evoliucionuoja miestas, aptarė trejus metus vykusį projektą „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“. Žemėlapiavimo dirbtuvės – tik viena projekto, kurį kauniečiai vykdė drauge su Norvegijos Budės miesto savivaldybe ir bendruomenių asociacija „Vellenes fellesorganisasjon“, dalių.
Tai dokumentas, kuris už mus nenuveiks darbų; turime ir toliau būti aktyvūs, siekti savo teisių ir jas įgyvendinti kiekvieną dieną.
Tūkstančius dizainu pagrįsto mąstymo ir išlaisvinto kūrybiškumo dėka pažymėtų objektų – gamtos, senosios ir naujosios istorijos, kareivinių ir medinukų, viešųjų erdvių – analizavo KTU mokslininkai. Pasitelkę ir dirbtinį intelektą, ir empiriškai patikrintus užsienio specialistų metodus, jie išgrynino tris galimas urbanistines Šančių vizijas.
Daugiausiai, 18, oficialios Žemųjų Šančių bendruomenės (ją šiuo metu sudaro 31 asmuo) narių balsų surinko vizija nr. 3 – tai nuosaikiausias ir labiausiai vietos dvasią bei papročius saugoti siūlantis planas, ribojantis naujų pastatų aukštingumą ir užstatymo tankumą. Remiantis „urbanistiką sužmoginusio“ architekto Christopherio Alexanderio suformuluota socialinės kontrolės idėja, būtent pastato fasadas ir aukštis (iki 4 aukštų) užtikrina turtingą gatvės gyvenimą, kuris yra viena esminių gyvo ir sveiko miesto dedamųjų. Šioje vizijoje rekomenduojama zonoje prie Nemuno sklypus riboti iki 6 arų, kitoje A. Juozapavičiaus prospekto pusėje – iki 8 arų. Anot specialistų, tai apsaugotų nuo naujų daugiabučių statymo supirkus ir sujungus keletą sklypų. Reikia saugoti ir unikalų gatvių tinklą, lyg pirštai siekiantį Nemuno link. Upės, palei kurią jau penkerius metus nėra gatvės, – šią progą bendruomenė visai neseniai ir paminėjo. Ne tik vietos gyventojų pageidavimai, bet ir mokslinės atvirais duomenimis iš bendrojo plano paremtos įžvalgos įrodo, kad naujos asfalto porcijos šioje pusėje nereikia – tranzitui pakanka minėto prospekto, aplink kurį spiečiasi verslai ir įstaigos.
Koks šių dirbtuvių, tyrimų, vizijos rinkimų tikslas? Įtraukti ją į miesto bendrąjį planą. „Genius loci“ projekto vadovė, bendruomenės narė, menininkė Vita Gelūnienė pasidalino nuostaba, apėmusia besilankant Norvegijoje. Ji Budės vyriausiojo architekto paklausė, kaip miestas vystysis artimiausią dešimtmetį. „Neturiu supratimo ir neįsivaizduoju – taip kaip norės miesto gyventojai“, – atšovė jis. Skamba genialiai – mažiau darbo biurokratams, laimingesni gyventojai. Tiesa, V. Gelūnienė pridūrė, kad pats vizijos išgryninimas dar nereiškia pilietinės visuomenės: „Tai dokumentas, kuris už mus nenuveiks darbų; turime ir toliau būti aktyvūs, siekti savo teisių ir jas įgyvendinti kiekvieną dieną.“ Jai savotiškai pritarė bendruomenės nariai, jau pristatymo metu pastebėję, kad vizijoje reikėtų didesnio žmonių įsipareigojimo saugoti savo aplinką, įskaitant šimtamečius medžius.
Vienas iš projekto partnerių, Budės miesto savivaldybės kultūros paveldo skyriaus vedėjas Vegardas Kaasenas Engenas, neslėpė, kad „Genius loci“ patirtis suteikė galimybę patobulinti Norvegijoje, kur visuomenės įtraukimas į planavimo procesus yra privalomas, naudojamą DIVE metodą. Tai savo prigimtimi gana teorinis procesas, siekiantis identifikuoti ir įvertinti paveldą, kuris neveikia gerai, jei nėra ryšio su vietos bendruomenėmis. Pasinaudojus šančiška patirtimi ir gal net pradėjus naudoti čia išvystytus žemėlapiavimo įrankius, tikisi svečias, ši situacija Norvegijoje gali pasikeisti.
Čia gera proga dar pabrėžti „Genius loci“ tarptautiškumą ir regimumą platesniu mastu, už miesto ar šalies ribų. Projekto pristatymo dieną Kaune viešėjo Faro konvencijos tinklo nariai, čia surengę savo susitikimą. Dar 2005 m. Europos Taryba Faro mieste Portugalijoje pakvietė valstybes nares pasirašyti Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei konvenciją, kuria siekė stiprinti egzistuojančias Europos Tarybos priemones, skirtas savitiems kultūros paveldo aspektams. Konvencija, skirta globalizacijos paveikto paveldo naudojimo ir vystymo etikai bei principams, įsigaliojo 2011 metais. Lietuva kol kas jos nėra pasirašiusi. Birželį Kaune viešėjęs ir renginyje dalyvavęs Europos Tarybos kultūros ir paveldo departamento atstovas Francescas Pla paaiškino, kaip „Genius loci“ atitinka Faro konvencijos principus. Visų pirma, tai Šančių gyventojų ir akademinio pasaulio atstovų bendradarbiavimas, į techninius sprendimus įtraukiantis visus balsus. Be to, šiame projekte puikiai dera istorija ir dabartis.
Maža to, praėjusiais metais projekto dalis „Skaitmeninis žemėlapių kūrimo įrankis“ įvertinta Naujojo europinio bauhauzo premijų konkurse. Šis įrankis, kaip skatinantis piliečių įsitraukimą ir dalyvavimą kuriant Šančių rajono urbanistinę viziją, gavo prizą kategorijoje „Bendrystės jausmo atgaivinimas“ („Regaining a sense of belonging“). Tai ne tik laureato diplomas, bet ir 20 tūkst. eurų. Visus trejus metus „Genius loci“ finansuotas Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų.
KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius Kęstutis Zaleckis, su kolegėmis pristatydamas projekto dalies „Skaitmeninis žemėlapių kūrimo įrankis“ rezultatus, minėjo, kad mokslinius skaičiavimus visuomet prasminga išnešti į realybę – juos sujungus su gyventojų teiginiais ir liudijimais išryškėja daug realesnis vaizdas. Įdomu, kad emociniam šančiškių sudarytų žemėlapių vertinimui „pasikviestas“ dirbtinis intelektas, tačiau vis tiek reikėjo žmogiškojo įsikišimo. Mat kai kurie aprašymai per lakoniški, kad DI suprastų, kame čia šuo pakastas.
Gausiai į KTU bibliotekos auditoriją susirinkę šančiškiai (ar jiems artimi) domėjosi, kokia buvo projekto imtis, kiek dalyvių įtraukta. Skaičiai įspūdingi – 28-iose akademikų vestose dirbtuvėse dalyvavo per tūkstantį vietos gyventojų (Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose gyvena apie 20 tūkst.). Tai ir vaikai, jaunimas, senjorai, žmonės su negalia. Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė, trečios kartos šančiškė Elena Vanagaitė man sakė, kad būtent karantino ribojimai leido sutelkti ir tuos, kurie įprastai galbūt nerastų laiko ar neturėtų entuziazmo.
Iš trijų pusių Nemuno juosiami Šančiai savo formomis stebėtinai primena širdį. Arba… kumpį. Gal jūs įžvelgsite dar ką nors? Neteisingo atsakymo šioje Rorschacho testo variacijoje nėra. Apskritai Šančiai gali būti Žemieji arba Aukštieji, ir tai svarbus dėmuo mąstant apie bendruomenės dydį. Grįžtant prie Christopherio Alexanderio, išgryninusio 253 laiko patikrintus architektūrinius modelius, skatinančius socialinį gyvenimą, vietos gerovės jausmą ir organišką urbanistinių struktūrų vystymąsi, optimali yra 7000 žmonių bendruomenė, kurioje kiekvienas yra netoli žaliųjų erdvių, viešųjų paslaugų, atminties vietų ir kt. Tad sąmoningiausia – būti miestiečiu ir drauge tokio dydžio socialinio vieneto nariu.
Kaip taikliai pastebėjo architektas Linas Tuleikis, nuoširdžiai besidomintis šia Kauno dalimi, šančiškiai jau dabar gyvena aukščiausio gyvenimo standarto struktūroje. Ant žemės, bet šalia centro. Šalia upės, kai gali pabusti nuo paukščių čiulbėjimo, o žengęs du žingsnius išsirauti svogūną. Skamba utopiškai, bet egzistuoja. Šančių vizija nr. 3 būtent tai ir siekia išsaugoti.
Straipsnio įžangoje pacituotas Gedimino Zujaus pasakojimas – tik menka dalelė lobių, kuriuos galite aptikti keturiuose „Genius loci“ žemėlapiuose. Gyventojams asmeniškai svarbūs objektai toli gražu ne visada yra oficialiuose paveldo sąrašuose, ir tai labai simptomiška. Ir žemėlapius, ir siūlomą viziją (visus tris jos variantus) išstudijuoti prireiks laiko. Net jei gyvenate toli nuo Šančių, tai daryti prasminga ir dėl idėjų ateities kelionėms, ir dėl gimstančių minčių apie savo kaimynystę, kvartalą, gatvę.
