„Čekijoje buvo tiriama, kiek vaikų mokyklose sužino apie 1960-ųjų okupaciją arba Aksominę revoliuciją. Paaiškėjo, kad pagrindinėse mokyklose du trečdaliai mokytojų nespėja aptarti medžiagos apie XX amžių, o kadangi 60-ųjų metinės būna atostogų metu, tai galima įsivaizduoti, kad dauguma vaikų mokyklose apie okupaciją ir neišgirsta“, – teigia Brno Masaryko universiteto (Čekija) Kalbotyros ir baltistikos instituto dėstytoja doc. dr. Halina Beresnevičiūtė-Nosalova.
Alergija istorinėms temoms
Apie Čekijos istorinę atmintį docentė kalbėjo ketvirtajame Sąjūdžio istorinės atminties ir paveldo išsaugojimo seminare, kurį gruodžio 5 d. organizavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Seminare buvo diskutuojama apie Atgimimo laikotarpio atminties įprasminimo klausimus kaimyninėse šalyse, apimant Estiją, Latviją, Lenkiją, Slovakiją, Čekiją ir rytinę Vokietijos dalį.
„Iš čekų jaunimo perspektyvos, kadangi pasikalbu su studentais, matau, kad jauni žmonės yra labai jautrūs tokių paauksuotų paminklų statymui. Jie ypač kritiškai nusiteikę čekų kinematografijos atžvilgiu, kur piešiama tokia istorinė arkadija, kur beveik nėra neigiamų herojų, visi susitaiko, visi myli. Juos tokie konjunktūriniai filmai labai siutina, labai pykina ir taip sukuriama alergija tokioms temoms“, – sako mokslininkė, tikindama, kad jaunimui apie šį istorinį laikotarpį reikia kalbėti moderniai.
„Aišku, tie vaikai, kurie laiko abitūros egzaminus, daugiau su istorija susipažįsta, bet masei žmonių, kurie eina į profesines mokyklas, šita istorijos dalis yra nebeįdomi ir nebereikalinga“, – pažymi H. Beresnevičiūtė-Nosalova. Anot docentės, kultūrinė patirtis turėtų būti perteikiama įvairiais būdais, nes ši tema nėra išsprendžiama vienu sakiniu ar būdu.
Nesuprantamas Rytų kontekstas
Diskusijoje dalyvavę mokslininkai dalinosi pavyzdžiais, kaip kaimyninėse šalyse įvairiais edukaciniais ir meniniais projektais yra bandoma išsaugoti ir įprasminti šio laikotarpio atmintį, tačiau visi sutarė, kad tai sudėtinga užduotis – nenukrypstant į radikalų nacionalizmą paaiškinti žmonėms, kurie arba dar buvo per jauni dalyvauti judėjimuose savo šalyse, arba buvo kitoje barikadų pusėje – Vakaruose.
„Manau, Vakarų Europai visi šie aspektai nėra tokie suprantami, kaip mūsų regionui. Mes pasakojame sau tą pačią vieną istoriją, kurią gerai suprantame, bet kai atsisėdame prie vieno stalo su žmonėmis, kurie turi visai kitokią istorinę perspektyvą ir patirtį, mūsų idėjos ir pasiūlymai jiems būna sunkiau suprantami. Tai iššūkis, kuris, manau, liks dar ilgam“, – pasakoja Estijos ambasados Misijos vadovo pavaduotoja Irma Kaljulaid.
Anot diplomatės, Estijoje ryškiausiai atmintis apie Atgimimo įvykius yra išsisaugojusi dainose, kurios skamba dainų švenčių metu. „1988 metais vyko Dainų šventė, kurią mes vadiname Naktine, į ją suvažiavo 250 tūkstančių žmonių. Ten pirmą kartą pasirodė ir trispalvė Estijos vėliava. Tad iki dabar žmonės, išgirdę tas dainas arba žiūrėdami įrašus, jaučia ir prisimena tą atmosferą“, – sako ji, pridurdama, kad Estijoje organizuojamos įvairiausios atminties iniciatyvos, parodos ir projektai, minimos datos, tarp kurių – ir Sausio 13-oji.
„Atrodo nerealu, kiek tuomet buvo įdėta darbo ir pastangų, kad nueitume ten, kur esame. Žiūrint į šių dienų įvykius, tai suteikia daug jėgos ir pasitikėjimo savimi bei visuomene. Reikia tikėti, kad mes esame dar išlaikę tvirtumą siekti užsibrėžtų tikslų“, – teigia I. Kaljulaid.
Istoriją paversti patirtimi
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, germanistė doc. dr. Rūta Eidukevičienė pabrėžia, kad literatūra taip pat yra viena iš tokių atmintį formuojančių medijų. „Vokietijoje buvo toks įdomus įvykis, kokio galbūt mes Lietuvoje neturėjome, nors iki šių dienų daug diskutuojame apie rašytojų vaidmenį diktatūros laikotarpiu. 1990 metais, iš karto po Vokietijos susivienijimo, viena garsi VDR autorė Christa Wolf parašė apsakymą „Kas išlieka“, ir jis sukėlė tokias diskusijas, kokių dar nėra buvę. Dalyvavo visi: profesoriai, literatūros kritikai, politikai, verslo žmonės – visa Vokietija kelis metus virė, diskutuodama, kaip vertinti tą jos tekstą. Kaip vertinti Rytų Vokietijos palikimą, rašytojų palikimą, o galiausiai – kas kuruoja ir valdo atmintį, koks vaidmuo tenka politikams, visuomenei, menininkams, rašytojams?“, – pasakoja docentė.
Pasak jos, Vokietija taip ir liko susiskaldžiusi, nes vakariečiai iki galo nesuprato, kas su ta Rytų Vokietija atsitiko: „Jie nelabai ir žiūrėjo per tą sieną į jų pusę, labiau rytiečiai stengėsi per viršų pasižiūrėti“. Anot R. Eidukevičienės, iki šiol abipus griuvusios sienos vyrauja skirtingi naratyvai: rytiečiai į visą tą istoriją žiūri patriotiškai, o Vakarų Vokietija situaciją subuitina. Tad natūralu, kad atminties saugotojais tampa Rytų Vokietijos rašytojai.
Pasak VDU istoriko Kastyčio Antanaičio, valstybėms sunku rasti bendrą vardiklį, nes ir pačios tautos sąvokos yra absoliučiai skirtingos. „Lengviausias susikalbėjimas yra ne mokslininkų diskusijos, ne teorijos, bet per meno kalbą, empatinis pojūtis. Aprašyta viena Jano diena yra žymiai geriau nei dešimt konferencijų ir daugybė tomų bandant nutiesti kelius, kad tik mes susikalbėtume“, – tikina jis.
Jam pritarė ir kolega muziejininkas Boguslaw Kosel iš Bialystoko universiteto. Kalbėdamas, kaip šio laikotarpio istoriją išsaugoti jaunosios kartos atmintyje, jis siūlė istoriją patirti. „Pasižiūrėti 80-ųjų filmą, pasivažinėti tų laikų automobiliu, patirti tą buitinę kultūrą. Vaikai yra atsparūs tiems visiems pasakojimams, jiems reikia konteksto“, – sako mokslininkas.
Ketvirtasis Sąjūdžio istorinės atminties ir paveldo išsaugojimo seminaras – projekto „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir kitus nepriklausomybės atkūrimo procesus liudijančio paveldo išsaugojimas ir įprasminimas. 2024 m.“ dalis. Projektą vykdo Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Projektas finansuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos lėšomis.
