Galvoje – ryškus atsiminimas iš studijų laikų. Kauno technologijos universitetas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas A. Mickevičiaus gatvėje ir nuolat jo koridoriuose sutinkamas veidas – muzikos technologijų studentas Romuald Chaloin Galiauskas. Kaip pats minėjo, nuolatos savęs ieškantis ir dėl to kuriantis žmogus, mylintis gyvenimą, bendravimą su kitais ir pažinimo dovanas.
Šį prancūzų-lietuvių kompozitorių ir garsinio meno atlikėją artimiausiu metu galėsite sutikti Kauno menininkų namuose – balandžio 30 dieną jis pristatys savo pirmąjį algoritminių studijų albumą „Algoritmija“ (daugiau informacijos apie renginį čia). Jame – pastarųjų trejų metų kompozicijos, sukurtos gyviems instrumentams ir kompiuteriui. Kovo mėnesį Romualdą pagavau nuotoliu – Bogotos (Kolumbija) „Teatro Colón“ jis ruošėsi operai-performansui „Saulė ir jūra“.
Kas tave sieja su Prancūzija, Panevėžiu ir Kaunu?
Gimiau Prancūzijos Lilio mieste. Mano mama Joelle – pietų prancūzė, o močiutė Rachelle iš Maroko – spėju, kad būtent todėl turiu didelę priklausomybę nuo saulės. O kitoje Europos pusėje, Katinų kaime, prie pat Panevėžio, užaugo mano tėtis Romas. Tėvai susipažino ieškodami savęs ir savanoriaudami šiaurės Prancūzijoje – negalią turinčių asmenų centre „Arkos“. O kiek vėliau, kai buvau penkerių, išsikraustėme į tėčio gimtinę – tėvai norėjo auginti vaikus arčiau gamtos. Augdamas tame kaime buvau kiek atskirtas nuo bendraamžių, tačiau šiandien esu už tą aplinką labai dėkingas.
Mokyklą lankiau Panevėžyje. Būtent Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje buvau supažindintas su muzikos pasauliu, išmokau groti trimitu, nors, tiesą sakant, iki šiol nelabai suprantu, kodėl pasirinkau trimitą. Šiaip ar taip, visus tuos dvylika metų mokyklos suole tikrai buvau apsuptas muzikos, daugiausia klasikinės. Kadangi trimitas nebuvo arti širdies, nusprendžiau ieškoti kitų galimybių – taip susipažinau su garsisto profesija. Daug negalvodamas 2015 metais nusprendžiau stoti į Kauno technologijos universitetą – pasirinkau muzikos technologijos studijas. Kiek vėliau ten pat studijavau elektroninės muzikos kompoziciją ir atlikimą, ir dabar Kaune gyvenu jau 10 metų.
O kiek su muzika ar menais susiję tavo tėvai?
Man labai pasisekė gimti tiek dvasiškai, tiek estetiškai jautrioje šeimoje. Mano mama Joelle Chaloin-Galiauskas yra Sorbonos universiteto menų istorijos magistrė ir kinematografijos studijų doktorantė, Lilio katalikų institute dėsčiusi teologinį kino interpretavimą. Jos dėka nuo ankstyvų dienų buvau supažindintas su nekomerciniu kinu ir bendru pasaulio kultūros kontekstu.
O tėtis Romas Galiauskas – ypatingo gylio žmogus. Jaunystėje studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje jis gavo stiprų teologijos ir filosofijos pamatą. Kaip pats sako, ten stojo ne iš pašaukimo, o ieškodamas atsakymų į egzistencinius klausimus. Studijų Kaune tėtis visgi nebaigė – nusprendė jas tęsti Prancūzijoje. Kiek vėliau, apie 50-tuosius gyvenimo metus, ėmė dirbti su moliu – atrodo, kad šioje „žemiškoje“ išraiškos formoje rado tikrąjį pašaukimą.
Dar norėčiau paminėti, kad dvejais metais už mane vyresnė sesė Eva taip pat yra persmelkta jautrumo ir troškimo pasireikšti. Jos kryptis yra dailė ir vizualusis menas. Kartais pagalvoju, kad su tokiais tėvais neturėjome kito pasirinkimo (juokiasi).
Tavo magistro laipsnis išplėtė žinias ir leido dirbti prie garsinių projektų ne tik kaip inžinieriui, bet ir kaip kūrėjui. Įdomu, ar esi reiklus kūrinių įrašams? Skaičiau, kad tavo pirma rimta kompozicija buvo valandos trukmės garso takelis ukrainiečių režisieriaus Dzigos Vertovo kino filmui „Žmogus su kino kamera“ (1929) – įtraukei fleitą, smuiką, valtorną ir gyvą elektroniką.
Nežinau, ar žodis „reiklus“ tikslus, – turbūt labiau stengiuosi būti apsukrus. Esu nežinomas kūrėjas, neturiu didelių finansų, tad įrašus ir koncertus tenka organizuoti kuo paprasčiau. Tai reiškia, kad reikia rašyti paprastas partitūras, kurios būtų sugrojamos bemaž iš pirmo karto, naudojant esamą aparatūrą ir visą techninį darbą atliekant man pačiam. Jauno kūrėjo pradžia – nuolatiniai kompromisai, todėl vengiu žodžio „reiklumas“, nors tikrai stengiuosi išlikti kuo arčiau savos vizijos, daug dėmesio skirdamas detalėms ir stengdamasis, kad galutinis variantas būtų kiek įmanoma kokybiškesnis.
Romualdai, po studijų atlikai praktiką Paryžiaus akustikos / muzikos tyrimų ir koordinavimo institute. Papasakok apie savo patirtis ten ir esmines pamokas, su kuriomis grįžai į Kauną.
Patirtis ten atvėrė man akis. Praktikos tikslas buvo stebėti įvairias produkcijas skirtingose stadijose, o centro principas: iki šimto mokslininkų, informatikų, akustikų ir panašių inžinierių atlieka tyrimus, kuria programas ir veda mokymus.
Per metus apie dvidešimt atrinktų kompozitorių yra kviečiami realizuoti savo techniškumo reikalaujančias kompozicijas – kiekvienam skiriamas žmogus, išmanantis tiek muziką, tiek informatiką. Kartu jie ieško priemonių, kurios padėtų pasiekti norimą garsinį rezultatą. Mano praktikos esmė buvo stebėti šį procesą. Nemažai laiko praleidau studijose, kur kompozitoriai su technikais tyrė garsą ir eksperimentavo. Žinoma, teko dalyvauti ir generalinėse repeticijose, o vėliau – ir koncertuose.
Po praktikos grįžau įsisavinęs nemažai techninės informacijos ir realiai susipažinęs su įvairiausių programų galimybėmis, su kompozitoriaus ir techniko bendradarbiavimo principais, didelių ir sudėtingų produkcijų gimimo procesu. Labiausiai apčiuopiamas dalykas – „MAX-msp“ vizualaus programavimo kalbos pagrindai. Visos pastarųjų metų kompozicijos, kurias atlikau ar kūriau, vienaip ar kitaip padarytos naudojantis būtent šia programa. Ja galima pačiam suprogramuoti skaitmeninį instrumentą, kuris galėtų gyvai, be jokių vėlavimų reaguoti į ateinančią vizualinę ir garsinę informaciją.
Pakalbėkime apie operą-performansą „Saulė ir jūra“. Kaip tapai Venecijos bienalėje „Auksiniu liūtu“ apdovanoto pasirodymo garso inžinieriumi?
Ketvirtame bakalauro kurse gavau laišką su pasiūlymu absolvento praktiką atlikti Venecijos bienalėje, Lietuvos paviljone. Nebuvau geriausiai besimokantis studentas, todėl daug vilčių į tai nedėjau, tačiau į laišką atrašiau. Tiesa, tuo metu nežinojau net projekto pavadinimo. Po keleto mėnesių studijų vadovas pranešė, kad be manęs ir dar vieno trečiakursio daugiau niekas neatsiliepė į šį kvietimą, – netrukus abudu pasirašėme praktikos sutartį.
Praktiką ten atlikau tris mėnesius – taip sukrito, kad mano absolvento praktika buvo ne kas kita, o „Saulė ir jūra“. Ši praktika iš esmės pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Supratau, kad tikrai galima gyventi iš kūrybos, susipažinau su begale nuostabių žmonių, patyriau įvairiausių emocijų ir supratau, kad galiu dirbti garso inžinieriumi net ir gana sudėtinguose projektuose. Trumpai tariant, geresnio savęs išbandymo iškart po studijų net ir negalėjo būti.
Papasakok apie savo paties kūrybinius procesus. Jie atrodo labai įvairūs: bendradarbiavimas su Kauno menininkų namais ir bičiuliu Fiorini (koncertas kavinėje „Kireas“), „re/FABRIKacija“, „TAKSI. Bandymai įveikti atstumus“, muzikos kompozicijos lėlių teatro spektakliui „Aš – žvėris“.
Įvairumas kyla iš noro pažinti skirtingus kūrybinius metodus. Kurti vienam – širdžiai išties miela ir artima veikla, bet į procesą įsijungus ir kitiems žmonėms, kūrinys tarsi išsipildo. Dirbdamas prie garso takelio nebyliam filmui, išsiaiškinau, kad noriu kurti garsą vaizdui. Todėl visada džiaugiuosi galimybe kurti muziką performansams ar teatrui.
Jeigu galėtum surengti savo muzikos pasirodymą bet kurioje Kauno erdvėje, – kurią pasirinktum?
Žalgirio areną. Juokauju. Tiesą pasakius, nesu apie tai susimąstęs, bet esu beprotiškai dėkingas Kauno menininkų namams už suteiktas galimybes ten koncertuoti – man turbūt daugiau nieko ir nereikia. O žvelgiant iš konceptualios ir emocinės pusės, sakyčiau: „Britanikos“ viešbutis. Dėl monumentalumo ir laikinumo – gi kažkada jį vis tiek griaus, tad labai tikiuosi, kad dar suspėsiu ten pasirodyti.
