Jau kelis metus Kauno miesto kameriniame teatre gyvuoja „Kosmos Theatre“ vizualinis spektaklis „Kafka Insomnia“ ir kosmologinė opera „S’Anatomia“. Naujos teatre vykdomos meninės programos „Kamerinis plius“ dėka teatro repertuarą šiais metais papildė trečia šios komandos produkcija. Tai – spektaklis „Diletantas“ – prancūzų dramaturgo Jean’o Cocteau kūrybą ir biografinius elementus apimantis kūrinys.
Apie spektaklį su režisieriumi, „Kosmos Theatre“ bendraįkūrėju Žilvinu Vingeliu kalbėjosi Gabija Chomskytė.
Jean’as Cocteau – sudėtinga, daugialypė asmenybė. Pradėjus domėtis jo kūryba ir gyvenimu, kaip tai išsivystė iki spektaklio idėjos?
Prieš metus Vilniaus mažajame teatre stačiau J. Cocteau pjesę „Orfėjas“. Jau tada iškilo daug klausimų, temų ir įdomybių apie šį kūrėją – medžiaga tiesiog nebetilpo į vieną spektaklį. Nenorėjau jo sugadinti sudėjęs viską, ką atradau, bet negalėjau ir pamiršti, todėl beveik paraleliai teko statyti kitą spektaklį. Jame ėmiau dirbti laisviau, vystydamas asmeninį medijų montažo metodą ir tai tapo bekompromisine kūrybine audiovizualinės vaizduotės aikštele.
Mane žavi tas laikotarpis – XX a. pradžia, kai meno pasaulyje vyko revoliuciniai pokyčiai. Tai buvo laikas, kai formavosi impresionizmas, kubizmas, dadaizmas, siurrealizmas – muzika, dailė ir literatūra keitėsi neįtikėtinu greičiu. Pablo Picasso, Andre Bretonas, Erikas Satie, Guillaume Apollinaire, Amedeo Modigliani – visi jie buvo toje pačioje menininkų terpėje, o J. Cocteau buvo šio pasaulio dalyvis, nors iki galo ir nepriklausė nė vienai meno krypčiai.
Šiandien mes taip pat gyvename tarpdiscipliniškumo laikotarpiu, kai meninės ribos yra labai išplėstos. Vis mažiau matome vienos grynos meno formos spektaklių – daugelis jungia šokį, medijas, lėlių teatrą ar kitus elementus. Būtent dėl šių paralelių tarp J. Cocteau laikmečio ir mūsų šiandieninio pasaulio kilo noras diskutuoti su jo kūryba ir ieškoti atsakymų apie tai, koks turi būti šiuolaikinis menininkas, kokie turime būti ir esame mes ir kas tas palaimintasis diletantizmas. Tiek profesiškai, tiek gyvenimiškai.
Anksčiau esate minėjęs, kad spektaklyje J. Cocteau tyrinėjamas ne tik kaip ryški, itin daug savyje talpinanti asmenybė, bet ir kaip skirtingų medijų ir disciplinų „antropomorfizuotas montažas“. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, ką jums reiškia ši sąvoka?
Mūsų spektaklis, visų pirma, skirtas tiems, kurie nenori, kad jiems viskas būtų išaiškinta tekstu. Tai – vizualinis teatras, kuriame pagrindinė komunikacija su žiūrovu vyksta vaizdų, garsų, citatų, atmosferos, intertekstų pagalba. O pats Cocteau buvo visų šių medijų kūrėjas viename: teatro dramaturgas, poetas, dailininkas, piešėjas, prozininkas, grafikos dizaineris, scenaristas, pianistas, kino režisierius, mados dizaineris, interjero dizaineris, skulptūrų ir siurrealių objektų autorius, muzikos vadybininkas, bokso vadybininkas. Šių paskirų Cocteau pasaulių analizė ir jų montavimas į bendrą audiovizualinį paveikslą man ir yra tas sumontuotas Cocteau pasaulis, kuriame ne vien Airida Gintautaitė, bet ir garsas, scenografijos objektas, projekcijos vaidina Cocteau.
Medžiagos – įspūdingai daug, o pasirodymas – trumpas (spektaklio trukmė – 45 minutės). Kaip su kūrybine grupe rūšiavote, atrinkote medžiagą?
Iš tiesų tai buvo kone 2 val. medžiagos ir spektaklyje liko tik įdomiausi, paveikiausi atradimai. Spektaklio struktūra dramaturgiškai nurodo į vieną J. Cocteau dieną, o iš tiesų į visą gyvenimą. Atsikėlėme, kažko išmokome, daug ką pamiršome, labai mažai supratome, tuomet pritrūko laiko nuveikti tai, ką planavome, pradėjome jausti, kad artėja vakaras, ėmė mažėti energijos, paklausėme mėgstamos muzikos ir nuėjome miegoti. Juk taip praeina ir visas mūsų gyvenimas. Tokia struktūra leidžia žiūrovams patirti iš pažiūros abstraktų spektaklį per itin konkrečius J. Cocteau gyvenimo įvykius: kelionę aplink pasaulį, priklausomybę nuo opiumo, kino režisūrą, darboholizmą, gedulą netekus artimos draugės.
Kuriant skirtingas scenas jas montavome į bendrą pasakojimą ir ieškojome paradoksų. Pavyzdžiui, J. Cocteau laisvalaikiu buvo bokso vadybininkas, profesiniame gyvenime – E. Satie baleto „Paradas“ dramaturgas, o asmeniniame – itin aistringas, visa širdimi mokantis mylėti gėjus. Sujungus boksą su baletu galima rasti netiesioginių paralelių tarp agresyvaus, konkurencingo ir toksiško vyriškumo bei atviro, intymaus, kūniško dviejų vyrų šokio. Taigi, sukūrėme sceną, kurioje bokso pirštinės tampa baleto artistais.
Kompozitorius Andrius Šiurys, kaip muzikinį intertekstą, pasitelkė E. Satie „Parado“ ištraukas, kurias pritaikė sinchronizuotame garso dizaine. Taip susidaro intermedialių sprendimų erdvė, kurioje kiekviena medija tampa svarbi ne tik estetiškai, bet ir dramaturgiškai, ir taip lipdoma scena, o scenos jungiamos tarpusavyje. Taip daug eksperimentų ir padrikų bandymų atkrenta ir lieka tik tos scenos, kurios gali tarpusavyje užmegzti dialogą, kurį būtų įdomu stebėti net ir nieko nežinant apie Cocteau.
Kaip, kuriant šį spektaklį ir vis išsamiau gilinantis į J. Cocteau biografiją ir kūrybą, keitėsi jūsų požiūris į šį menininką?
Kuriant vizualinio teatro spektaklį „Kosmos Theatre“ dažniausiai pradedame be išankstinio scenarijaus, bet nuo didelio kiekio pasirinkto autoriaus kūrybos ir įvairių inspiracijų kine, dailėje, literatūroje. Visi susipažinę su medžiaga susirenkame dirbti. Taigi, vienas iš tikslų – stengtis panirti į to kūrėjo galvą ir leisti jam sužadinti mumyse kūrybines jėgas. Kadangi repetavome trimis etapais, tarp kurių turėdavome net kelių mėnesių pertrauką, tai kaskart grįždavome su naujomis įžvalgomis apie Cocteau ir galų gale viskas susivedė į mus pačius. J. Cocteau išprovokavo diletantizmo klausimą, kuris mums pasirodė esminis.
Daugelis tarpdisciplininių menininkų nebeapsiriboja konkrečiomis disciplinomis, nes kuria savo unikalų kūrybinį pasaulį. Jie tampa ne konkrečios disciplinos, bet savo paties tarpdisciplininio stiliaus profesionalais – nesvarbu, kurioje meno srityje jie dirbtų, jie žino kaip pasiekti tai, ko nori. Mes taip pat supratome, kad turime mąstyti diletantiškai ir kurti tą bendrą intermedialų pasaulį, o ne demonstruoti kiekvienos iš medijų ar elementų galimybes. Būtent dėl šio diletantizmo Cocteau ir neįmanoma pagauti. Menininko palikimas tapo lyg provokacija mums susimąstyti, nes į jokią bendrą visumą jo asmenybės ir kūrybos neįmanoma patalpinti.
Dramaturgo kūrybinis palikimas – milžiniškas, jis vertinamas tarp kino, teatro ir literatūros entuziastų visame pasaulyje. Kuo J. Cocteau gali būti artimas būtent vietinei, lietuviškai auditorijai?
Aš manau, kad vietinei auditorijai visų pirmiausia turėtų būti įdomūs vietiniai kūrėjai, kurie eksperimentuoja Cocteau tema svarstydami apie save, savo aplinką, savo profesiją ir teatrą, kuris kasdien nuolat keičiasi. Nors šis spektaklis Cocteau gerbėjų nuomone veikia, kaip tikslus įvairių Cocteau biografinių kontekstų koliažas, norėčiau tikėti, kad nebūtina pažinoti Cocteau kūrybos, kad būtų verta išvysti šį spektaklį. Kritikai pastebėjo, kad jis turi hipnotišką, sapnišką efektą ir stebina savo audiovizualiniais sprendimais netgi visiškai negalvojant apie kontekstą.
Ką spektaklio „Diletantas. Susapnavęs angelą“ pavadinime žymi minėtasis angelas?
Cocteau pjesėje „Orfėjas“ yra toks veikėjas, angelas Ertebizas. Tai – personažas, pasirodantis autoriaus eilėraščiuose, laiškuose, filmuose. Šis angelas mūsų spektaklyje ir yra pagrindinis jo partneris, nuolat jį saugantis, siūlantis naujus nuotykius ir įtraukiantis į kūrybos verpetą. Galiausiai, spektaklio pabaigoje jis jam susisapnuoja ir jie susitinka, bet iš šio sapno Cocteau niekada nebepabunda. Prieš miegą pradėjęs klausytis Edith Piaf „Himno meilei“ Jean‘as Cocteau kreipiasi į angelą Ertebizą žodžiais: „Angelas Ertebizas su neįtikėtinu brutalumu šoka ant manęs. Prašau nešok taip stipriai, žvėriškas bičiuli, ūgio, kaip aukštas gėlės žiedas. Tu mane pargriovei. Tai blogos manieros. Aš turiu tūzą, matai? Ką turi tu?“ (Jean‘o Cocteau eilėraštis „L’Ange Heurtebise“).
Yra žinoma, kad Jean‘as Cocteau buvo rastas negyvas 1963 m. spalio 11 d., praėjus vienai dienai po savo geriausios draugės Edith Piaf mirties. Jam buvo sustojusi širdis. Gramofone tuo metu grojo Edith Piaf muzika.
–
„Diletantas“ Kauno miesto kameriniame teatre – gegužės 28 dieną. Bilietus platina Kauno miesto kamerinis teatras.
Šis spektaklis yra programos „Kamerinis plius“ dalis. Menine programa „Kamerinis plius“ siekiama ugdyti ir tenkinti Kauno gyventojų profesionaliojo dramos teatro meno poreikius, skatinti teatro meno plėtrą bei naujų formų sklaidą Kauno mieste, prisidėti prie galimybių Lietuvos ir Kauno scenos meno kūrėjams užsiimti profesine veikla. Programa suteikia galimybę Kauno miesto kamerinio teatro publikai pasiūlyti rūpestingai atrinktus kitų teatrų prodiusuotus spektaklius.
