English
Žurnalų archyvas

Reiu Tüür ir  Peeter Krosmann. Abudu Kauno estai

8 liepos, 2022, Monika Balčiauskaitė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Stoviniuodama prie dainomis ir inteligentais garsaus legendinio Kauno baro „Skliautas“, horizonte išvydau artėjantį menininką Reiu Tüürą. Mano nuostabai, jis pasisveikino lietuvių kalba. Pasirodo, besiruošdama pokalbiui praleidau esminį faktą – vienas iš pašnekovų laisvai kalba lietuviškai. Nežinau, kodėl tai mane taip nustebino, tačiau visąlaik, laukdama, kol prie mūsų prisijungs dar vienas istorijos herojus – tapytojas Peeteris Krosmannas, – šypsojausi. Tiesą sakant, ne ką mažiau šypsojausi ir tada, kai jau šnekučiavomės trise, – šie du emigrantai išties myli Kauną. 

A. Čiukšio nuotr.

Abudu į Kauną persikraustėte iš Estijos. Gal galėtumėte įvardyti vieną dalyką Estijoje, kurį labiausiai mylite? 

Reiu: Nuo senų senovės sklando mitas, kad kiekviename pasaulio uoste galima rasti bent du estus. Kaune kaip tik yra senas Smetoniškas uostas, o tie du estai šiuo metu sėdi priešais tave. 

Daugumą dalykų, kuriuos turime Estijoje ir vertiname kaip privalumus, galime rasti ir čia, Lietuvoje. Turbūt dėl to man ir atrodo, kad niekada taip ir neišvykau iš Estijos. Tiesą sakant, net nesijaučiu emigrantu. Mano aplinkoje žmonės dažnai sako: „Estai yra mūsų broliai“ – ir aš dažnai jaučiu, kad esu čia vertinamas. Kartu su Peeteriu net esame surengę parodą galerijoje „Urbana“ – ji vadinosi „Abudu Kauno estai“.

Tiesa, šį atsakymą norėčiau užbaigti anekdotu apie mūsų lėtumą: „Visi bijo laiko, o laikas bijo estų.“

Peeter: Geras, bet ir sunkus klausimas. Drįsčiau teigti, kad viskas labai panašiai, kaip ir sakė Reiu: iki šiol nesijaučiu palikęs savo namus. Lietuva yra kur kas arčiau, negu gali pasirodyti. Nors turiu pripažinti, kad, prieš atvykdamas gyventi, Lietuvoje buvau du kartus – ši šalis atrodė labai tolima. Teko čia dažniau apsilankyti, kad suprasčiau, kaip viskas artima ir panašu. 

Beveik niekada negalvoju apie dalykus, kurių man čia trūksta, tačiau reikia pripažinti, kad labai myliu miškus. Gimiau ir 6 metus gyvenau Pernu – tai miestas šalia jūros. Po to kartu su tėvais persikėlėme į Tartu, tad miško man išties ėmė trūkti. Visuomet labiau mylėjau miškus negu atviras erdves. Galbūt to retkarčiais ir pasiilgstu – gilių Estijos miškų. Kažkur giliai širdyje. Žinoma, trūksta šeimos ir draugų. Džiaugiuosi, kad čia, Kaune, turiu draugą estą, su kuriuo galiu pasikalbėti gimtąja kalba, jeigu jos kada pasiilgčiau. Tik nesu tikras, ar atsakiau į užduotą klausimą, – viskas kažkur aplinkui. 

Reiu: Kartais pagalvoju, kad tai labai estiškas būdas atsakinėti į klausimus – kažkur per aplinkui. 

Kiek laiko gyvenate Lietuvoje?

Peeter: 5 metus. Kartais man išties pasidaro gėda, kad vis dar nemoku kalbėti lietuviškai. 

Reiu: Man buvo taip pat. Nesijaudink. 

Peeter: Žinai, tai užtrunka. 

Reiu: Ypač mums, estams. 

Peeter: Esame lėti, todėl turiu labai gerą pasiteisinimą. Bet kada nors tai tikrai nutiks, pažadu. 

Reiu: Man prireikė 7 metų – po to po truputį prasilaužiau, pradėjau dažniau kalbėti. Dabar eina 13-ti metai, kai čia gyvenu. 

Tam, kad vystytumeisi, turi megzti ryšius. Ne vien draugiškus, bet ir tuos, kurie lieka tik darbinėje aplinkoje – meno ryšius.

Paminėjote pokštą apie estų lėtumą. Kaip reaguojate, kai žmonės apie tai pajuokauja? 

Reiu: Šiaurėje privalai būti truputį lėtesnis. Turi planuoti keliones po apylinkes ir būti tyresnis gamtoje. Juk gamta visuomet buvo ir bus kur kas stipresnė už tave, tad turi išmokti joje gyventi. Negali tiesiog išnaudoti savo energijos bėgdamas kaip įmanoma greičiau.

Mano draugų rate sklando juokelis, kad Rusijos kariai tikriausiai yra pamišę, nes Estijos kariuomenė turi specialiąsias pajėgas, kurios iš nuobodulio tiesiog žudo rusus.

Norėčiau užduoti po keletą klausimų kiekvienam iš jūsų asmeniškai. Pradėkime nuo Reiu. Skaitydama tavo biografiją supratau, kad vienas pirmųjų žingsnių, siekiant tapti profesionaliu menininku, buvo žengtas 1988-aisiais, kai baigei dailės akademiją. Kaip atrodė mokymosi procesas? 

Reiu: Nelaukiau, kol baigsiu mokslus. Vieni žmonės laukia diplomo ar dar kokių kitų dalykų, o dar kiti išvis sako, kad gyvenimas prasideda tik baigus universitetą. Tiesą sakant, pirmame kurse surengiau daug parodų. Viena jų buvo pristatyta net Vaal galerijoje Estijoje. Parodas rengiau visur, kur tai buvo įmanoma. 

Pirmame kurse išties aktyviai dirbau ir stengiausi kurti profesionalų meną. O baigęs universitetą, tapau savo paties įkurtos institucijos direktoriumi. Patikslinu – kartu su draugais nuo nulio įkūrėme savo universitetą. Aš jam vadovavau, tvarkiau dokumentus, sąskaitas, komunikavau su ministerija ir buvau atsakingas už žmones, kurie mokė studentus. Išties pasiekėme gana aukštą lygį. 

Kalbant apie tapybą, manau, kad patys aktyviausi mano tapybos metai buvo 1993 ar 1994, kai surengiau daug parodų Suomijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir daugelyje kitų vietų. Buvau šiek tiek beviltiškas ir maniau, kad svarbu rengti parodas ir būti žinomam. Po kurio laiko, pamenu, surengiau parodą Vokietijoje ir niekam apie tai nepasakiau – padariau ją sau pačiam. Man to labai reikėjo. O šiaip buvo visko, tačiau dabar tikrai galiu pasidžiaugti menu savo gyvenime. 

Iš to, ką skaičiau, Peeteri, atrodo, kad tavo karjera prasidėjo labai panašiu laikotarpiu kaip ir Reiu, tik keleriais metais vėliau. 1989 m. lankei Konrado Mägi studiją, o tapybos bakalauro laipsnį įgijai Tartu universitete. Kaip atrodė tavo studijos?

Peeter: Tai buvo labai keistas laikotarpis. Ėmė vykti dalykai, kurių anksčiau nebuvo. O Konrado Mägi studija – iš esmės tas pats dalykas, kaip ir Reiu minėtas universitetas. Ji buvo apie tradicijas, turėjome tik tris ar keturis dėstytojus. Ta vieta ir išmokė mane, iš ko statyti paveikslą. Nepasakyčiau, kad tai buvo mano profesinės kelionės pradžia, – buvau jaunas ir tiesiog norėjau tapyti. Sakyčiau, kad pats procesas labai panašus į roko grupės kūrimą – norisi patikti merginoms. Profesionalumas turbūt buvo paskutinis dalykas, apie kurį tuo metu galvojau. Bet, reikia pripažinti, mūsų aplinkoje turi turėti išsilavinimą, kad tave priimtų kaip profesionalą. 

Žvelgdamas iš tam tikros perspektyvos, galiu pasakyti, kad mano kaip profesionalaus tapytojo gyvenimas prasidėjo Kaune. Nenoriu sakyti, kad anksčiau buvau labai blogas tapytojas, tačiau mėginau iš to išgyventi – tai visai kas kita. Šiaip ar taip, tapti profesionalu reikia laiko. Viskas ateina pamažu, o dažnai ir vėliau negu tikiesi. 

Reiu: Sutinku. Tam, kad vystytumeisi, turi megzti ryšius. Ne vien draugiškus, bet ir tuos, kurie lieka tik darbinėje aplinkoje – meno ryšius. Tai padeda mokytis bei augti. Ir, žinoma, svarbu nepamiršti, kad padeda savo kraštovaizdžio pakeitimas. 

Peeter: Ypač jei atvyksti į svetimą šalį. Minėjau, kad Lietuvoje jaučiuosi lyg namuose, tačiau retkarčiais vis tiek įžvelgiu didelių skirtumų. Tenka save priimti kiek kitaip negu senuosiuose namuose. 

A. Čiukšio nuotr.

Reiu, tavo darbai buvo eksponuojami Niujorko, Talino, Rygos, Tartu ir kitų miestų galerijose. „Didysis tiltas“ – tai ketvirtoji ar penktoji jūsų asmeninė paroda Lietuvoje. Tiesa? 

Reiu: Tiesą sakant, nebeskaičiuoju savo parodų. Tai nėra svarbu. Man visa tai susiję su meno kūrimu – tarsi malonus pasivaikščiojimas parke. Nematau priežasties, dėl kurios turėčiau užsiimti dalykais, dėl kurių tapčiau žinomas ar išvis kažkas kitas, negu esu. Tapau tik todėl, kad negaliu to nedaryti – tai mano kasdienio gyvenimo dalis. Vieni mėgsta žvejoti ar kepti maistą ant grotelių, o man patinka tapyti. Ir darau tai labai ramiai – niekad netapau dėl to, kad galėčiau parduoti. 

Peeteri, esi žinomas kaip tradicinių tapybos žanrų puoselėtojas. 

Peeter: Norėčiau pradėti nuo to, kad dauguma dalykų, kuriuos žmonės kalba apie tapybą, yra nesąmonė. Net patys dailininkai dažnai supranta, kad kalba nesąmones, tačiau privalo tai daryti. Ir aš puikiai suprantu kodėl. Tiesą sakant, išties sunku kalbėti apie savo paveikslus ir nupasakoti, ką tapome. Tai turbūt ir yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių mes tiesiog galvojame apie tai, kas dabar populiaru, ir viską lyginame. 

Nebemanau, kad esu labai tradicinis tapytojas. Per pastaruosius 5 metus supratau, kad visi galime pavirsti kuo tik panorėję. Labai pavydžiu žmonėms, kurie nuo pačios gyvenimo pradžios aiškiai žino, ko nori, ir yra entuziastingi. Pats visuomet stengiausi ieškoti naujų kelių. Būdavo akimirkų, kai sekėsi labai prastai, nes stengiausi išmokti ko nors naujo. Jeigu reikėtų Peeterį Krosmanną apibūdinti kaip tapytoją, sakyčiau, kad jis neturi vieno konkretaus savęs apibūdinimo arba nuolatos jį keičia. 

Reiu: Peeteri, netiesa. Tu išties geras tapytojas. 

Peeter: Ne, nepritariu. Taip niekada nebūsi toks profesionalus kaip žmogus, kuris tą patį veiksmą atlieka vėl ir vėl. Negaliu konkuruoti su menininku, kuris būdamas 20-ties pradėjo piešti rožės atvaizdą ir dabar tuo užsiima jau 30 metų. Jis tai daro tūkstantį kartų geriau negu aš. Bet džiaugiuosi, kad bandau – tai man padeda augti. 

Grįžkime prie pagrindinės temos, apie kurią norėjau su jumis pasikalbėti. Kaip atsiradote čia, Kaune?

Peeter: Galime atsakyti beveik tuo pačiu tonu – abudu esame meilės pabėgėliai. Susiradome žmonas, kurios gyveno Kaune.

Reiu: Jos pačios laimingiausios čia, Kaune. Mano žmona – rašytoja, ji mėgino gyventi Škotijoje, tačiau suprato, kad geriausia vieta gyventi – Lietuva. O kas gali būti geriau, negu būti šalia mylimos moters vietoje, kurioje ji jaučiasi puikiai? Išsprendi savas problemas ir būni šalia jos. 

Peeter: Sutinku. Negaliu pasakyti, ką mąsto mano mylimoji Miglė, tačiau ji gyvena Kaune. Ji – menininkė. Ir aš tikrai džiaugiuosi, kad ji čia apsistojo.

Reiu: Kažkodėl Kaune itin daug kultūringų žmonių, kuriuos nesunku pamilti.

O kaip jaučiatės šiandien, būdami čia, Kauno senamiestyje, legendiniame bare „Skliautas“? 

Reiu: Aš pasirinkau šitą vietą. Gyvendamas Vilniuje, visuomet lankydavausi Etmonų „Špunkoje“ – gyvenau prie pat to baro. O persikraustęs į Kauną atradau „Skliautą“. Čia jaučiuosi lyg namuose – niekur kitur to jausmo nepajutau. Kiekvieną kartą, kai čia užeinu, pamatau bet dešimt pažįstamų veidų. Galiu su jais kalbėtis arba tiesiog nekreipti į juos dėmesio – tai mano pasirinkimas. 

Peeter: Aš Kaune irgi turiu tokią vietą. Mano mylimiausia – „Vingiu Dubingiu“. Viena pagrindinių priežasčių – baras yra prie pat mano namų. Labai paprasta užsukti poros alaus ir keliauti namo. Žinoma, yra ir kita labai svari priežastis, kuria džiaugiuosi, – daug pasirinkimo. Tiesa, visai neseniai ėmiau ten atpažinti žmones. Labai geras jausmas. Visuomet norėjau turėti namų barą, kuriame pažinočiau bent du žmones.

O kaip judu susipažinote? Ar su tuo susijusi jūsų bendra paroda „Diapozityvas“?

Reiu: Įdomus faktas – kartu su Peeterio broliu seniau esame pakėlę ne vieną bokalą. Jo brolis – filosofas, tad Krosmanno pavardė man buvo girdėta. Vieną dieną Vilniuje lankiausi Užupio meno inkubatoriuje, kur atvykdavo daug tarptautinių menininkų. Programoje pamačiau, kad atvyksta menininkas iš Estijos. Niekada nebuvau apie jį girdėjęs ir nežinojau, kokiu menu užsiima, tad pakviečiau jį susimatyti „Špunkoje“. Tą vakarą pasidalinome ne vienu bokalu, idėjomis ir, manau, vienas kitam padarėme nemažą įtaką. Aš tapau kur kas tolerantiškesnis amatams ir darbščiam menui, o Peeteris iš manęs gavo dar kitų dalykų. 

Peeter: Nuoširdumo. Reiu – 100 procentų sąžiningesnis menininkas negu aš. Stengiuosi gyventi iš tapybos, o jis ne – taigi automatiškai dirba kur kas sąžiningiau už mane. 

Reiu: Bet aš tam skiriu daug mažiau laiko. 

Peeter: Taip, tačiau niekada negalvoji, kad kūrinį reikės parduoti. O paroda „Diapozityvas“ nutiko pačioje mūsų draugystės pradžioje. Žinote, kai sutinkate žmogų, su kuriuo turite ryšį, bendrų idėjų ir panašų požiūrį, iškart imate mokytis vienas iš kito ir norite ką nors nuveikti kartu. Viena iš galimybių menininkams nuveikti ką nors kartu – suorganizuoti parodą. Taip ir nutinka kažkas, ko iki šiol dar nebuvo.

A. Čiukšio nuotr.

Ar randate laiko pasimėgauti tuo, kad gyvenate Europos kultūros sostinėje?

Reiu: Randu. Aplankiau Williamo Kentridge’o parodą „Tai, ko nepamename“, Yoko Ono instaliaciją „Ex It“, Modernizmo ateičiai parodą „MoFu 360/365“. Keletas draugų labai norėjo pasiklausyti Marinos Abramović – su malonumu prisijungiau prie jų. Didžiausią įspūdį man paliko tas pasivaikščiojimas Kinijoje. Taip pat Kauno bienalė „Once Upon Other Time… gyveno jie jau kitaip“. Neįtikėtina. Dėl tokių kultūrinių nutikimų išties didžiuojuosi ir džiaugiuosi miestu, kuriame gyvenu. 

Peeter: Primink, kuriais metais Tartu taps Europos kultūros sostine?

Reiu: 2024 metais.

Peeter: Kaunu kaip Europos kultūros sostine džiaugiuosi ir aš. Turbūt dar kartą grįšiu apžiūrėti Kentridge’o parodos. Jeigu tai būtų vienintelė šio kultūrinio reiškinio paroda, mano požiūriu, tai vis tiek būtų didžiulė sėkmė. Jaučiuosi taip, lyg būčiau gavęs tokį kiekį informacijos, kurios man pakaks visiems metams. Tai nereiškia, kad kiti dalykai yra mažiau įdomūs ar svarbūs, tačiau tai geriausia, ką pastaruoju metu mačiau. 

Reiu: Yoko Ono ir Ukrainos karas – „Mylėkis, o ne kariauk“. Toks gražus ryšys.

Peeter: Tikriausiai dabar pats metas pasakyti, kad aš ten dar neapsilankiau, nors Lietuvos banko rūmai man labai pakeliui – pro ten kasdien einu į studiją ir atgal namo. Suprantu, kad viskas yra labai svarbu, tačiau kartais nuo viso to išties pavargstu. Bet tikrai apsilankysiu. Kiekvienas skaitytojas turėtų.