2026-ieji žymi ne vieną gražią sukaktį. Birželio mėnesį Maironio lietuvių literatūros muziejus pasitinka savo 90-metį, tiek pat sukaktų ir Juozui Apučiui (1936–2010). Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šįkart vieši ir apie rašytoją pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Greta Buivydienė.
Šiandien J. Aputis įvardijamas kaip trečiosios kartos prozininkas, novelistas, vertėjas ir redaktorius. Pasak literatūros kritiko ir profesoriaus Petro Bražėno, J. Apučiui turėtų būti suteiktas ir literatūros kritiko titulas: „…literatūros kritika, literatūrinė publicistika, aktyvus dalyvavimas naujausių kūrinių ar reiškinių aptarimuose yra svarbi jo kūrybinio gyvenimo dalis.“ (Petras Bražėnas, Juozo Apučio kūryba, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 63.)
J. Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Raseinių rajone, Balčių kaime. Vaikystėje būsimas rašytojas matė daug skurdo, gyvenimas kaime nelepino, galbūt todėl jis norėjo mokytis, siekti žinių ir prasiveržti į platesnį pasaulį. Vėliau knygoje „Maži atsakymai į didelius klausimus“ J. Aputis prisipažins, kad į mokyklą norėjo ne tiek dėl mokslų, kiek dėl galimybės ką nors daryti, eiti, veikti (Juozas Aputis, Maži atsakymai į didelius klausimus, Vilnius: Alma littera, 2006, p. 68.).
Autorius prisimena, kad didžiausia šventė įvyko 1948 m., kai beganydamas karves parašė ir nunešė į Nemakščių progimnaziją pareiškimą mokytis, o direktorius jį priėmė. Po metų nutarė visą vasarą mokytis fizikos ir matematikos, kad galėtų peršokti į metais aukštesnę klasę (Juozas Aputis, Maži atsakymai į didelius klausimus, Vilnius: Alma littera, 2006, p. 68.). Būdamas abiturientu įsidarbino kaimo klubo-skaityklos vedėju.
Nuo vaikystės svajojęs tapti rašytoju ir baigęs vidurinę mokyklą, J. Aputis įstojo į Vilniaus universitetą, 1960 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Netrukus J. Apučiui gyvenimas pametėjo prozininko plunksną, aplinka padėjo bręsti kaip rašytojui. 1959 m. jam korektoriaus duris į literatūrinį gyvenimą atvėrė laikraštis „Tiesa“. Čia dirbo korektoriumi sekėju – turėjo sekti tikrojo korektoriaus surinktą laikraščio tekstą, kad viskas būtų be klaidų atspausdinta (Juozas Aputis, Maži atsakymai į didelius klausimus, Vilnius: Alma littera, 2006, p. 110).
Vėliau dešimtmetį darbavosi savaitraštyje „Literatūra ir menas“, aštuonerius metus skyriaus redaktoriumi „Girių“ redakcijoje. Pusantrų metų skyrė Lietuvos aklųjų draugijos leidiniui, o nuo 1980 m. dvidešimtį išdirbo literatūrinėje spaudoje: „Pergalės“, vėliau „Metų“ redakcijose. Šis darbas ne visada buvo lengvas, kartais net alinantis, tačiau padėjo susipažinti su daugybe nuostabių kūrėjų ir bendraminčių: „Tarp kokių talentingų, įdomių, originalių kūrėjų, tarp kokių gražių žmonių teko ir tenka gyventi!“, – didžiavosi rašytojas ((Juozas Aputis, Maži atsakymai į didelius klausimus, Vilnius: Alma littera, 2006, p. 30).
J. Apučio kūryba visada atsidurdavo recenzentų ir kritikų akiratyje: apie jį rašė ir Lietuvoje, ir išeivijoje, akademiniuose leidiniuose, kultūrinėje ir visuomeninėje periodikoje, pedagoginėje spaudoje (Petras Bražėnas, Juozo Apučio kūryba…, p. 93).
Novelėse rašytojas didžiausią dėmesį skiria žmogaus kančiai ir jo vidinei dramai, nagrinėja žmogaus santykių problemas. Gyvenimas okupacinės santvarkos sąlygomis skatino kurti kūrinius apie socialinę neteisybę. Dėl patriarchalinio kaimo idealizavimo ir skeptiško požiūrio į naujoves J. Aputis kurį laiką buvo persekiojamas. Pokalbyje su Liudviku Jakimavičiumi jis rašė: „Negaliu atsistebėti tiesiog įnirtingu tuometiniu persekiojimu – juk iš tikrųjų nebuvau įsitraukęs į kokią slaptą veiklą. Nejaugi tą persekiojimą lėmė kūryba?“ (Juozas Aputis, Maži atsakymai…, p. 76).
Noveles rašytojas parašydavo vienu prisėdimu, jei jau pradėdavo, turėdavo užbaigti. 1963 m. pasaulį išvydo pirmoji J. Apučio knyga – novelių rinkinys „Žydi bičių duona“. Kaip Viktorija Daujotytė yra pasakiusi, tai poetiškas kūrinys, gimęs iš prigimtinio kaimo, gamtos jutimo ir pasaulėvokos (Viktorija Daujotytė, Atminimų tekstelis Juozui Apučiui, 2018, Colloquia, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, nr.40, p.18).
1967 m. autorius išleido dar vieną kaimo tematikos rinkinį „Rugsėjo paukščiai“. Didelio pripažinimo sulaukė novelių rinkinys „Horizonte bėga šernai“ (1970). Autorius yra prisipažinęs, kad tai jo sąmoningiausiai parašyta knyga, o 1974-aisiais laiške Antanui Vaičiulaičiui džiaugėsi knygos vertimu į latvių kalbą.
Nemaža dalis kūrinių nebuvo iš karto išspausdinti. Savo eilės laukė apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, parašytas 1971 m., tačiau išspausdintas tik po aštuoniolikos metų. Po ilgo draudimo pasirodė „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977). Skaitytojams didžiausia vertybė – autoriaus nuoširdumas ir tikrumas, galbūt todėl rašytojo novelėse fikciniai elementai varijuoja su autobiografine medžiaga. Viename interviu J. Aputis rašė: „…mano novelėse pernelyg „asmeniško“ inzgimo galėtų būti mažiau, tas tiesa, bet visada savi marškiniai arčiau kūno, jų bent kiek atitolinti neleidžia, ko gero, ir prigimtis, ir sąmoningos disciplinos stoka.“ (Juozas Aputis, Maži atsakymai…, p. 19)
2004 m. pasirodžiusi novelių knyga „Vieškelyje džipai“ ne tik papildė J. Apučio kūrybą, bet ir sulaukė didžiausio įvertinimo – už novelių knygą jam skirta Nacionalinė literatūros ir meno premija.
J. Aputis buvo aukštos moralės žmogus, nuoširdus ir linksmas, mokėdavęs pasišaipyti pats iš savęs, jis sakydavo: „…pasišaipyti iš buvusiojo ir esamojo savęs, pasišaipyti taip, kad galutinai nesuniekintum, bet nors kiek paryškintum save ir kitokį, nes galimas daiktas, esi ir kitoks“. Jautrią ir poetišką sielą atskleidžia ne tik kūryba, bet ir laiškai, siųsti artimiesiems ir bendraminčiams rašytojams. Net jei rašydavo darbo reikalais dėl rankraščių, pirmiausia palinkėdavo sėkmės, sveikatos, prasmingų darbų. Ryšį palaikė su Antanu Vaičiulaičiu, kurio kūrybą spausdino „Pergalės“ žurnale. Siųsdavo jam sveikinimų atvirukus ir palinkėjimus, pasakodavo, kaip pačiam sekasi, ką yra parašęs, kur „užstrigęs“, kuo džiaugiasi ir dėl ko nerimauja: „Liūdna, kad taip greitai eina laikas, gera, kad esi ir gyveni kartu su visais.“
Svajojęs apie ramų gyvenimą prie ežero ar upės, 1972 m. J. Aputis atsikraustė į Dzūkiją, Zervynų kaimą ir įsikūrė prie Ūlos upės. Taip nusprendė dirbdamas „Girių“ redakcijoje, kai susipažino su miškininkais ((Juozas Aputis, Maži atsakymai…, p. 113). Matyt, Dzūkijos miškai pakerėjo. Pritapti kaimo bendruomenėje nebuvo sunku. Kaimynai jį vertino, o ir pats įsitraukė į bendruomenės reikalus. Čia parašė didžiąją dalį savo novelių. Kai nerašydavo, meistraudavo, iš medžio sukaldavo kokį stalą ar lentyną.
Visi, kas bent akimirką buvo sutikę J. Aputį, galėtų pasakyti, kad pokalbiai su juo – patys prasmingiausi: nuo naujai išleistų literatūros šedevrų iki kasdienių kaimo peripetijų. Pažinojęs J. Vaičiūnaitę, J. Juškaitį, M. Martinaitį, H. Čigriejų, S. Gedą, V. Bložę, J. Strielkūną ir L. Gutauską, prozininkas neabejojo: „Nuojauta sako, jog iš ateities kartų ne vienas pavydės mums, kad gyvenome su čia išvardintais ir dar daugybę neišvardintų žmonių.“ (Juozas Aputis, Maži atsakymai…, p. 30),
Reikia pripažinti, J. Aputis buvo teisus: kartais taip būtų gera gyvai pakalbinti kokį kūrėją iš senų laikų. Rašytojas mėgo bendrauti, todėl jo namų durys būdavo plačiai atvertos, visada kažko laukdavo – kartais konkrečios moters, kartais artimiausių draugų – savo jaukiame namelyje ant Ūlos skardžio. Kai niekas neatvažiuodavo, kalbėdavosi telefonu užsilipęs ant namo stogo: „Sėdintis ant stogo ir rėkiantis, bandantis su Vilnium susikalbėti Juozas Aputis irgi yra lyg iš kūrybos, lyg koks jo novelių veikėjas“, – prisimena kino režisierius Gytis Lukšas (Gytis Lukšas, Ak, Juozaputi!, 2018, Colloquia, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, nr.40, p.121.).
