Tandemo, tai yra dviviečio dviračio, pasižyminčio tokia netikėtai skambančia detale kaip ekscentrikas, istorija siekia XIX amžių. Visgi dviračių takuose ar keliuose ši transporto priemonė – jei ne visiška egzotika, tai retenybė. Priežasčių tam daug, bet ir privalumų keliaujant tandemu – ne vienas. Apie tai, susitikę dviračiams draugiškame „Vingiu Dubingiu“ medinuko kiemelyje, kalbamės su architekte Rasa Chmieliauskaite ir menotyrininku Justinu Kalinausku.
Viena pokalbio metu aptarta poros kelionė vyko Estijoje, kita – iki Normandijos. Kartu su dviem žmonėmis keliauja ir apie 80 kg bagažo – tai jau beveik trečias asmuo! O štai po Japoniją Rasa ir Justinas nardė sulankstomais dviračiais, kurie lėktuve tampa rankiniu bagažu. Bet tai – jau kita istorija.
Justinas: Esu anksčiau keliavęs po Europą, tiesa, su vienviečiu dviračiu – į Italiją, Kroatiją. Tuomet keliavome trise, tempas buvo gana intensyvus, nebuvau pakankamai fiziškai ir psichologiškai pasiruošęs. Pirmą dieną numynėme 155 km, trečią – 180! Taip lekiant nebelieka kelionės kaip išgyvenimo, tai labiau sportas, nebesvarbu, esi Lenkijoje ar Austrijoje.
Labiau vertinu lėtą, nuoseklų keliavimą. Lėktuvu tiesiog teleportuojiesi, o minant – visai kitas fenomenologinis patyrimas. Kerti valstybių sienas, matai, kaip keičiasi kultūra. Galbūt JAV įspūdis būtų dar kitas, bet Europoje – tikrai įdomu. Ir čia kilo tandemo idėja. Juk su vienviečiu, nors mindamas kompanijoje, esi pats sau, nėra su kuo pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais. Tandeme esi itin arti ir negali pabėgti nuo bendrakeleivio. Privalai minti tuo pačiu tempu, grandinės – surakintos, jau neapsimesi.
Kai Vokietijoje mynėme „EuroVelo“, jau vakare, leidžiantis saulei, pamatėme nuorodą į… Kvedlinburgą!
Rasa: Tas mynimas, beje, skiriasi. Vairuotojas, ar pilotas, turi daugiau darbo. Sėdintis gale labiau atsipalaidavęs. Pavyzdžiui, sankryžoje vairuotojas daugiau energijos skiria mąstymui, kaip elgtis, o antrasis mynėjas turi tiesiog stipriau paminti, suteikti galios veiksmui.
Justinas: Pats dviratis tandeme yra tik vienas iš elementų. Taip, tai įdomi konstrukcija, ji domina žmones tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Bet esmė yra tarpusavio ryšys. Tikrai ne bet kas gali minti kartu. Juk ir nervini, ir erzini vienas kitą…
Tai kuris pirmas pasiūlė tandemo idėją?
Rasa: Justinas! Mano santykis su šia transporto priemone toks, kad vaikystėje su šeima kalnų dviračiais važinėdavomės, taip pat, išsikrausčiusi į Olandiją, mindavau miesto dviračius, visiškus kledarus – tokius, kurių nebūtų gaila, jei pavogtų. Tai buvo tiesiog kasdienė susisiekimo priemonė. Pavyzdžiui, Roterdame, kur praleidau daugiausiai laiko, nebuvau net į metro nusileidusi. O kam? Net lyjant mini. Vėliau, studijuodama Japonijoje, universitetą irgi pasiekdavau dviračiu. Ilgiau keliauti iki tandemo įsigijimo nebuvo tekę – kompanijos nerasdavau. Iš dalies būtent ši transporto priemonė tiko pirmajai mūsų išvykai, nes aš buvau mažiau patyrusi dviratininkė.
Beje, kai keliavome į Estiją, kartu mynė dar vienas draugas. Būdavo, tiesiog pamesdavome jį, nesusikalbėdavome, – o mudviem taip jau negali nutikti.
Net švilpiant vėjui įmanoma susikalbėti?
Rasa: Tereikia pasukti galvą (šypsosi).
Justinas: Mindami visada kalbamės – apie įvairiausius dalykus. Juk kelionė ilga. Sau laiko joje iš esmės neturi, nėra kada pamąstyti, pareflektuoti. Bet ar tai tandemo minusas, nepasakyčiau, – tai tiesiog kitokia patirtis, kolektyvinis išgyvenimas. Šiaip ar taip, idėjų ateities projektams tikrai spėja kilti.
Rasa: Aš dažniausiai daugiau pamatau, pasakau: va, gal čia sustojam. Aš ir fotografuoju. Justinas vairuoja, žiūri į kelią, jo nugara man užstoja vaizdą į priekį, tai ir dairausi.
O egzistuoja tandemų kultūra?
Justinas: Neteko sutikti tokių keliautojų. Gal JAV, Anglijoje daugiau – ten senesnės tradicijos. Kurortuose siūloma tandemų nuoma, bet tai daugiau pramoga, ir patys dviračiai nepritaikyti ilgoms kelionėms. Mūsiškis – turistinis.
Rasa: Pirkome gana paprastą variantą iš poros, kuri parsivežė jį iš Anglijos. Panaudojo kartą ir nusprendė, kad nebereikia. Tad Justinas jį gerokai perdarė, pritaikė ilgoms kelionėms ir konkrečiai mudviem, mūsų kūnams. Apsikeitę važiuoti mes net negalėtume, Justinas per aukštas gale sėdėti. O aš… na, esu tik bandžiusi vairuoti. Vairas siauras, dviratis ilgas, daug svorio gale. Turi turėti daug jėgos tam svoriui atsverti, balansui išlaikyti.
Kur toliausiai esate numynę?
Justinas: Kai keliavome į Prancūziją, turėjome tikslą Normandijoje – Mont-Saint-Michel salą-tvirtovę su vienuolynu. Bet pritrūko apie 500 km – tiksliau, laiko. Visgi Prancūziją pasiekėme, baigėme kelionę Dunkirke – vos 20 km nuo Belgijos sienos. Gente, pamenu, žiūrėjome tais metais išleistą Christopherio Nolano filmą apie Dunkirko evakuaciją karo metu. Pažiūrėjom ir nuvažiavom į tuos paplūdimius.
Rasa: A, ir Belgijoje nakvojome pas mano bičiulę, kurios kambariokė kitą dieną grįžo iš kelionės tandemu Prancūzijoje! Su ja pasikalbėję nusprendėme, kad Mont-Saint-Michel net nebandysime pasiekti. Buvo mintis iš ten namo grįžti autobusu ar traukiniais, nes minti atgal per tas pačias vietas… nuobodu. Iš tos merginos sužinojome, kad Prancūzijoje tandemo nepriims į traukinį – viršija gabaritus! Juk jis geru metru ilgesnis už paprastą dviratį. Tad, aplankę Dunkirką, vėliau iš Belgijos namo jau parvykome autobusu.
Estijoje elgėmės atvirkščiai – automobiliu nusivežėme tandemą į Taliną ir nuo ten pakrantėmis, salomis judėjome Lietuvos link.
mąstykite dieną į priekį.
Justinas: Yra toks projektas „EuroVelo“. Planuojama jau po kelerių metų baigti magistrales, skirtas būtent dviračiams visoje Europoje. Pavyzdžiui, bus įmanomas maršrutas nuo Laplandijos iki Graikijos – tai daugiau nei 5000 km. Yra ir „Geležinės uždangos kelias“, einantis per Vilnių. Kol kas tai tik atkarpos, bet tikslas toks, kad būtent šių maršrutų net negalėtum įveikti automobiliu.
Austrija, pavyzdžiui, savo teritorijoje jau viską pabaigusi, Vokietijoje irgi tikslas nebetoli. Šioje šalyje važiavome vienu pirmųjų būtent dviračių turizmui dedikuotų kelių, tai „EuroVelo“ prototipas – nuo Lenkijos sienos iki Nyderlandų sienos. Yra atkarpų miesteliuose, galbūt viaduku kerti autobaną, bet iš esmės esi vienas sau. Įspūdinga! Tai rekreacinis kelias, vedantis zigzagais per įdomias, gražias vietas. Nuo pilių iki pelkių. Tai motyvuoja.
Kas kiek laiko stojate?
Justinas: 100 km per dieną – psichologinė riba. Bet juk nemini to atstumo iškart. Realiai per dieną keliauji kokias 16 valandų. O 100 km įveiktum per penkias.
Rasa: Ryte stengiesi kuo daugiau nuvažiuoti, tada papietauji, pailsi. Dar pora valandų… ir tada prieš miegą valandžiukė. Taip per dieną pajunti pokytį, bet nepavargsti ir turi marias laiko paturistauti, gali sau leisti keisti maršrutą.
Kurios aplankytos vietos įsiminė labiausiai? Gal būtent tos neplanuotos?
Justinas: Kai Vokietijoje mynėme „EuroVelo“, jau vakare, leidžiantis saulei, pamatėme nuorodą į… Kvedlinburgą! Oho, galvojam, varom. Tai buvo gal 15 km į šoną, bet tikrai sudomino. Susiradome nakvynę pensionate ir numynėme pažiūrėti, kur tie analai rašyti. Tai tobulai viduramžių dvasią išsaugojęs miestelis. Tokie mane paprastai ir žavi.
Rasa: Po savaitės buvo mano tėčio gimtadienis, nusprendžiau išsiųsti jam atviruką. Nuėjau į paštą, konsultantai paklausė, iš kur esu. „O, iš Lietuvos! Mes žinom, kad jūsų istorijoje esam labai svarbūs!“
Justinas: Beje, techninis pastebėjimas, svarbus Vokietijoje. Vanduo! Jo reikia daug ir jo ne visada gali gauti, pavyzdžiui, sekmadieniais, kai niekas nedirba. Tad mąstykite dieną į priekį.
Dar labai įdomu Lenkijoje. Esu daug ten keliavęs įvairiausiais būdais – nuo tranzo iki traukinių. Patys lenkai, ypač sužinoję, kad esam lietuviai, mielai sutinka. Aišku, santykis truputį globėjiškas, bet keliaujant – smagu. Pamenu, pirmą dieną numynėme beveik iki Suvalkų ir pasukome į vakarus, senais keliukais palei Karaliaučiaus sieną. Lenkijoje tas regionas – Mozūrija – savotiškai primirštas, bet jame pilna puikių, atmosferiškų vietų. Daug teko pamąstyti apie istoriją, artimą mums, – skirtingai nei Vokietijoje. Daug sumišusių ideologinių motyvų. Išlikę autentiški senamiesčiai, pačios gyvenvietės su savo kirpyklomis, parduotuvėmis, barais – jokių didžiųjų tinklų. Neretas ir prūsiškasis paveldas – čia jau prie Aistmarių. Aišku, jis fragmentuotas, daug architektūros išgriauta. Bet pati infrastruktūra liko!
Rasa: Taip, taip, senos liepų alėjos – nepamainomas dalykas karštą vasarą. Beje, būtent prie Aistmarių mus užklupo kalvos, o buvo dar tik kelionės pradžia, raumenys nepripratę. Planavome tą atkarpą įveikti daug greičiau, bet… daugiau patyrėme.
Kur minsite šią vasarą?
Justinas: Dabar turim daug kitos veiklos, tad ilgesnių kelionių neplanuojame, nors ir Lietuvoje, pačiame Kaune, yra kur pavažinėti. Tandemas kol kas ilsisi…
Rasa: Kasdien jo tikrai neminame, mieste nepatogu – nulipt, užlipt… Tai perėja, tai remontas, tai bordiūras. Nors tai tikrai greita transporto priemonė, palyginus su paprastu dviračiu. Sunku pasivyti tiesiojoje.
Justinas: …bet nors tandemas ilsisi, jo idėja – ne. Jau rugpjūtį tandemas, įgavęs laivo pavidalą, pasirodys Kauno upėse. Šiuo metu kaip tik vyksta ekologiško pedalais varomo laivo gamyba pagal originalų mano parengtą projektą. O minti galės visi norintys, prisijungę prie projekto „Upynės“ ekspedicijų.
