Įsijungi radiją – Ramūnas Zilnys kalbina įdomią, dar negirdėtą grupę. Televizijoje jo balsas ir veidas irgi neatsiejamas nuo muzikinių įvykių. Jau trisdešimt metų kaunietis pasakoja apie muziką, kalbina atlikėjus, veda koncertus, dalinasi atradimais – bent jau asmeniškai nepažįstu kito žurnalisto, per tiek laiko nepakeitusio profilio, neperbėgusio į komunikacijos sritį ar dar kaip nors neišdavusio savo pirmosios meilės. Taip, profesinę sėkmę čia lemia ne tik talentas rašyti, įtaigiai paklausti, laiku atsirasti tinkamoje vietoje, bet ir didelės simpatijos turiniui. Sutikite, kad ekonomikos žurnalistai taip labai eurams nesimpatizuoja. Bet sakyti, kad svarbiausio Lietuvoje muzikos žurnalisto gyvenime per 30 metų niekas nepasikeitė, būtų didelis melas. Šiuos pasikeitimus mes ir aptarsime, bet pirmiausia – trumpa biografija.
1993 metais, būdamas 14-os, Ramūnas įsidarbino Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikusioje radijo stotyje „Titanika“ – darbą jam pasiūlė dėl to, kad paauglys dažnai skambindavo į eterį. Ten dirbo dvejus metus, kol radijo stotis skilo. Dalis kolektyvo tapo „Kauno fonu“, kita dalis kartu su Ramūnu atgimė kaip sporto radijo stotis ir veikė dabartinio Lietuvos sporto universiteto patalpose. „Nelabai sėkmingas projektas“, – šypsosi muzikos žurnalistas. Dar dirbdamas „Titanikoje“ jis sulaukdavo kvietimų šį tą parašyti – kelis tekstus publikavo „Nemunas“, paauglys netgi apdovanotas jaunojo rašytojo premija – 800 litų. Pusmetį vedė naktines laidas legendinėje stotyje „Ultra Vires“. Jau šešiolikos tapo ir vienu iš „Kaunas plius“ televizijos laidos „Muzikos pasaulyje“ vedėjų. Prisimena, kad tuomet televizijoje būdavo galima krėsti bet ką. Paklaustas, iš kur, neegzistuojant „Wiki“ ir socialiniams tinklams, gaudavo informacijos, primena apie tokius išradimus kaip teletekstas – pasaulinis muzikos gigantas MTV jame skelbdavo įvairias naujienas, o visi kiti nurašinėdavo. Kartu juokiamės prisiminę lenkiškus žurnalus „Bravo“ – tiesa, aš juos tik vartydavau, o Ramūnas dar ir darbui panaudodavo.
„O kai pasibaigė šie reikalai, viename vakarėlyje sutikau Alvido Tautkaus dukterį Indrę – paklausiau, ar jų kuriamai laidai „Pop TV“ nereikia žmonių.“ Ten – dveji Ramūno metai, o tuomet – „Laikinoji sostinė“, dienraščio „Lietuvos rytas“ Kauno skyrius. Netrukus talentingas jaunuolis sulaukė kvietimo persikelti į Vilnių ir karjerą tęsti jau pagrindinėje redakcijoje. Daugybę metų praleidęs ten, dabar jis tapęs LRT šeimos dalimi.
Ramūnai, kur ir kaip augai? Koks tuo metu buvo miestas?
Nerūpestingos paauglystės neturėjau, nes dirbti pradėjau anksti – jau keturiolikos buvau pasinėręs į darbus radijo stotyje. Augau Partizanų gatvėje. Savanorių prospekto pabaiga – ne pati geriausia miesto dalis tuomet, o gal ir šiandien. Mama auklėjo gana griežtai – betikslio trynimosi miesto centre netoleravo, o nuo rajone vykstančių dalykų saugojo ir liepė saugotis pačiam. Manau, anais laikais tai buvo standartinis auklėjimas. Prisiminkim, kad metas buvo sunkus, vertybių skalė visiškai išsikalibravusi. Nebuvo aišku, ko gyvenime verta siekti. Tėvai skatino lavintis, šviestis, bet buvo ir gatvės išmintis – teorija, kad po devintos klasės reikia eiti į turgų. Net ir mokytoją galėdavai sutikti vadinamajame 25-mečio turguje prekiaujantį garintais džinsais, nes tai buvo vienintelis būdas išgyventi. Chaoso buvo daug – galvose taip pat.
didelę nostalgiją kelia festivalis „Kaunas Jazz“ – pirmą sykį jame atsidūriau prieš 25 metus ir nuo to laiko nė sykio nepraleidau.
Su agresija, kuri neišvengiamai minima kalbant apie to meto Kauną, teko susidurti tik paviršiumi – nebuvo neįprastas dalykas, jei turi ausyje auskarą, o aš jį turėjau, susilaukti užgauliojimų iš nepažįstamųjų net ir miesto centre. Arba tai, kad keli chuliganai prie pat laiptinės, dar šviesiu paros metu, bando atimti odinę striukę – kurią pirkau už premiją. Nepakantumas kitaip atrodantiems nebuvo mitas. Bet nieko itin blogo man niekada nėra nutikę, be to, neišskirčiau Kauno – tokia buvo didelė dalis Lietuvos. Sostinė mums rodėsi laisvesnis miestas, skaitydavome apie subkultūras spaudoje, girdėdavome, kad žmonės ten elgiasi drąsiau, įdomiau… Tad natūralu, kad aš, būdamas paauglys, norėjau išsikraustyti į Vilnių.
Ar paauglystėje jau buvai melomanas ir muzikos kolekcionierius? Kur dabar anie įrašai?
Augau nepasiturinčioje šeimoje ir neturėjau net kasetinio magnetofono – turėjome seną patefoną ir šiek tiek tėčio plokštelių. Galbūt dėl to tokią svarbią vietą mano gyvenime užėmė radijas. Naujos nepriklausomos stotys tapo vartais į muzikos pasaulį, klausydavausi jų religingai. Įdomu būna sutikti žmones, kurie elgdavosi taip pat – susirašydavo, tarkim, M-1 TOP 40 į sąsiuvinį, žymėdavosi pokyčius. Taip jau sutapo, kad radijas tapo ir pirma mano darboviete. Dėdė iš Vokietijos atvežė dovanų muzikinį centrą. „Titanikoje“ muzikos įrašų buvo daug, galėjau juos nusikopijuoti. Dabar tai vadiname piratavimu, o tais laikais buvo natūraliausias dalykas pasaulyje. Pirkti buvo sudėtinga, kompaktas kainuodavo kokius 65 litus, kas buvo penktadalis neblogo mėnesinio atlyginimo. Turėjau penkiolika originalių CD, kuriuos beprotiškai branginau, ir visi buvo padovanoti. Juos vis dar kažkur turiu, nors kokius aštuonerius metus savo senosios kolekcijos, kurią sudaro keli tūkstančiai kompaktų, nesu ištraukęs iš dėžių. Planuoju perrinkti, pasilikti tuos albumus, kurie turi sentimentalios vertės. Dabar juk net neturiu CD grotuvo. Turiu patefoną ir vinilų – kiek, nebežinau. Tūkstantis tikrai bus, gal ir daugiau.
Prisipažinsiu, kad tuo metu didžiausia mano svajonė visgi buvo įsidarbinti muzikos įrašų parduotuvėje. 16–18 metų būdamas trindavausi „Bomboje“ prie Kauno savivaldybės, ten įsigydavau ir originalių kasečių – jos buvo nepigios, apie 18–22 litus. „Bomba“ buvo šventa vieta, čia buvo viskas, apie ką galėjai pasvajoti. Ten dirbo legendinis bardas Alfredas Kukaitis, su kuriuo susipažinau „Titanikoje“, vėliau garsiu DJ, o dabar – viskio gamintoju tapęs Šarūnas Karalius, taip pat indie legenda Vaidas Jasinskas (interviu su Vaidu galite rasti 2019 m. balandžio numeryje, – red. past.). Keista, bet jie man leisdavo ten tiesiog būti, nors turbūt gerokai įkyrėdavau.
Ramūnai, tu atrodai labai užsiėmęs, būni visuose svarbiuose koncertuose, kalbini lietuvius ir svečius. Ar dar kam nors yra vietos greta tavęs muzikos žurnalistikoje?
Prieš penkerius metus perėjus į LRT mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Anksčiau turėdavau parašyti atitinkamą eilučių kiekį per dieną. Dabar – ir radijo, ir televizijos laidos, ir tinklalaidės, koncertų ir dokumentinių filmų parinkimas. Visko daug – tuo džiaugiuosi. Ar yra vietos kitiems? Visada! Jų ir yra. Juk klausimas labiau apie šios veiklos prasmę ir atsiperkamumą. Aš pats nesu tikras, ar tai, ką darau, kam nors reikalinga, ir taip jaučiasi didžioji dalis panašia veikla užsiimančių žmonių. Muzikos žurnalistika išgyvena didelę krizę. Priežastis paprasta – anksčiau reikėdavo autoritetingo žmogaus, kuris pasakodavo apie tai, kas vertinga ir įdomu, padėdavo apsispręsti, kurį albumą įsigyti nuvažiavus į parduotuvę. To nebereikia – paklausyk „Spotify“ tris paras, ir jis taps tavo patarėju. Muzikos kritikos specifika kitokia nei teatro ar literatūros – daina tetrunka kelias minutes, tiek kiekvienas turi, o įveikti knygai reikia daug laiko, nueiti į teatrą – jau fizinė pastanga.
Ar esi padaręs savo gyvenimo interviu?
Kartais įsitrigus rutinoje tai, ką darai, neatrodo labai įspūdinga, dirbi iš inercijos. Bet, pavyzdžiui, šįvakar Vilniuje koncertuos Yannas Tiersenas. Ne kartą yra tekę susirasti tekstą apie kokį nors žmogų ar jo muziką, rašytą, jam anksčiau lankantis Lietuvoje, – taip nutiko ir dabar. Nustebau, kiek nuoširdaus entuziazmo ir užsidegimo mano tekste. Nors tuo metu taip neatrodė… Tad sunku blaiviai vertinti, kurie darbai geriausi. Pavyzdžiui, pernai radijo laidoje kalbinau puikų amerikietį Jose Luis Vasquezą, arba The Soft Moon. Šį sausį jis labai liūdnomis aplinkybėmis mirė. Man tas interviu įsiminė kaip gana sudėtingas, pašnekovas pasirodė introvertas. Žmogus, kuris jį tada atlydėjo į studiją, atlikėjui mirus priminė man, kad klausiau „kaip norėtum, kad tave atsimintų, kai mirsi?“ Yra tokių dalykų, kurių tuo metu neužfiksuoji, bet jie tampa įsimintinais. Na, ir yra tokių žmonių kaip Martinas Goreʼas iš „Depeche Mode“ – kalbinau jį triskart, ir visus kartus drebėjo rankos. Bet ar tai gyvenimo interviu? Tikiuosi, kad geriausia dar ateityje.
Kada jauniems muzikantams lengviau startuoti – 10 dešimtmetyje ar dabar?
Visai neseniai apie tai kalbėjomės su į sceną sugrįžusių „Dr. Green“ vokalistu Domininku Kunčinu – mūsų mintys sutampa. Anksčiau tam, kad įrašytum albumą, reikėjo daugiau tavimi patikinčių žmonių, daugiau investicijų, laiko. Tai veikdavo kaip filtras, dalis jo nepraeidavo. Bet konkurencija rinkoje buvo mažesnė – jei išleidi kasetę, greičiausiai apie tave parašys žurnalas „Ausis“, ateis žmonių į koncertą. Dabar paprasčiau įrašyti ir išsileisti, daugiau vietų groti, daugiau klausytojų ir renginių, brangesni bilietai – išgyvename pakilimą. Bet atlikėjai turi nepamatuotų lūkesčių – neva pasaulis jiems skolingas vien dėl to, kad jie turi idėją. Nuolat gaunu pranešimų spaudai apie perspektyvius muzikantus, jų klipus – bet po antros, trečios dainos jie dingsta, nes niekas neklauso. Ir kodėl turėtų? Taigi atsakau: dabar lengviau startuoti, bet sunkiau prasiskinti kelią ir išlikti.
Neseniai buvau „ba.“ koncerte „Žalgirio“ arenoje ir prisiminiau, kokia anksčiau buvo fanų kultūra. Grupės turėjo fanklubus! Galėdavai iš marškinėlių atpažinti, su kuo turi reikalą. Dabar tokių nebežinau, gal tu žinai?
Dabar fanklubas nebėra fizinė vieta su adresu ir vadovu, organizuojančiu susitikimus su grupe. Bet, pavyzdžiui, „Saulės kliošas“ rengia albumo išankstinės perklausos vakarėlį. O kalbant apie tuos pačius „ba.“, būdamas Druskininkuose užsukau į barą „Senfortis“ – iš 40 žmonių 27 dėvėjo „ba.“ džemperius arba marškinėlius. Benas gal ir neturi oficialaus fanklubo, bet turi tokio stiprumo vizualiai identifikuojamų gerbėjų bendruomenę, kokios kiti turėtų pavydėti. Na, dar „Solo Ansamblis“ yra subūrę savotišką gentį.
Kurie muzikantai pradėjus dirbti žurnalistu tau būdavo draugiškiausi?
Kad visi! Sakyčiau, muzikantų požiūris į žurnalistus banguoja. Buvo laikai, kai žurnalistas buvo geriausias muzikantų draugas, įleidžiamas į visus užkulisius.
Pamenu, kaip visi nustebo, kai Andrius Mamontovas, išleidęs albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ pareiškė, kad metus niekam neduos interviu! Atsirado pirmosios bulvaro užuomazgos. Prasidėjo humoras, nuotykių nutekinimai. Muzikantai pradėjo mąstyti – gal žurnalistai nebe draugai? Baigėsi tie įleidinėjimai. Pamenu, SKAMP kažkuriuose apdovanojimuose sakė, kad norėtų be žurnalistų pabūti. Šiek tiek įsižeidžiau – tiesiog neįprasta buvo. Tada paplito internetas, filmuojantys telefonai… Pirmiausia užsienio muzikantai ėmė labai saugotis. Atsirado praraja. Tuomet muzikantai panoro kontroliuoti naratyvą – kas ir kaip kalbama, kokios fotografijos naudojamos. O dabar esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje. Interneto žiniasklaidos priemonės suprato, kad straipsnius apie muziką retas skaito… Nemažai muzikantų mielai duotų ilgesnį interviu, bet nedaug kas tam skiria laiką, dėmesį, publikuoja. Su tuo susijusi pranešimų spaudai kultūra. Tad interviu nebeatsisako jau beveik niekas.
Ar 10 dešimtmetyje galėjai įsivaizduoti, kad 2024 metais eisime į „Dinamikos“, Mamontovo, „Karališkos erdvės“ koncertus? Ar matėsi, kas bus garsus ir po daugelio metų?
Tuomet nebūčiau patikėjęs, kad būdamas 45-erių darysiu beveik tuos pačius dalykus. 22 metų buvau susitikime su jaunimu, ieškančiu savo kelio, – išsiuntė darbovietė. Tuomet daviau sau dar penkerius metus. Na, klydau.
O kad Mamontovas daugybę metų bus scenoje, nebūčiau nustebęs. Tačiau jį žmonės mėgsta ne tik dėl praeities – jis ir šiandien rašo naujas dainas, eksperimentuoja. Dabar dalis atlikėjų skrieja ant nostalgijos bangos – tuo metu tai būtų atrodę keista, bet dabar visai nekeista. Ši banga yra globali. Žmonės, einantys į atsikūrusių grupių koncertus, nori pabūti jauni.
Kokius koncertus su nostalgija prisimeni pats?
Užsienio atlikėjų vizitai būdavo įspūdingi. Pamenu, kaip Kauno sporto halėje koncertavo tokia dainininkė Plavka, kuri su duetu „Jam & Spoon“ buvo MTV topuose. Dabar tas koncertas atrodytų skurdžiai ir juokingai, bet tada buvo didelis dalykas.
Žinoma, man didelę nostalgiją kelia festivalis „Kaunas Jazz“ – pirmą sykį jame atsidūriau prieš 25 metus ir nuo to laiko nė sykio nepraleidau, ten sutikau būsimą žmoną, vedu jo koncertus.
Dabar man netgi pavydu sau to jausmo, kai atvažiuodavo kažkas iš svetur. Lyg iš Marso nužengdavo. Rengdavo spaudos konferencijas, susirinkdavo visa žiniasklaida. Tvyrodavo didžiulis susijaudinimas. Manau, tas niekada nepasikartos. Esame normalūs vakariečiai ir mūsų niekas nebestebina. Atvažiuoja Edas Sheeranas į Kauną, ir tai yra normalu.
