Kai vieną vasaros dieną Eglė užsuko pas kolegę į kabinetą ir jame išvydo kažkur matytą ilgaplaukį vaikiną, ją nustebino ant stalo išmėtyti rašteliai. „Negi čia aš prirašiau?“ – stebėjosi ji. Tik „r“ raidė galėjo išduoti, kad tai – ne jos rašysena. Per netrukus prasidėjusius tris bendro gyvenimo dešimtmečius supanašėjo ir „r“.
Tiesa, pirmoji poros akistata įvyko dar anksčiau ir daug intymesnėje erdvėje – Eglės virtuvėje. Vieną iš savo buto kambarių ji nuomojo, o kituose gyveno su sūnumi Martynu. Kambario gyventoja pasivadino į svečius kurso draugų, tarp jų buvo ir palangiškis Darius, atėjęs su šeimininke susipažinti. Greit buvo išvarytas.
„Atrodė, kad neturiu nei noro, nei galimybių iš naujo kurti kokius nors santykius. Elgiausi – kaip dabar suprantu – gana bjauriai, ne tik nesistengiau patikti, netgi priešingai – buvau sprangi ir aikštinga. Kita vertus, jis taip pat nekedeno prieš mane plunksnų ir nesirengė taikstytis su mano nepakenčiamu charakteriu. Po kelerių metų Darius prasitarė, kad susipažinus jis mūsų draugystei prognozavo tris mėnesius, na, daugiausia – pusmetį“, – prisimena Eglė. Darius daugiau tyli arba ironiškai šypsosi – jam rodosi keista ir nepatogu kalbėti apie save. O mums, žinokite, nelabai patogu klausinėti ne apie koncepcijas ir kūrybinius tikslus, bet juk kartą per metus galima? Eglei irgi smagiau rašyti, nei kalbėti. Rašytoja, kaip alternatyva paišytojui, ji ir poroje. Juokiasi: „Darius, būna, sugalvoja vizualinę idėją, o tada prašo manęs parašyti jos koncepciją, nors gal turėtų būti atvirkščiai.“ Darius vis dar šypsosi. Eglė užsisako latės su migdolų pienu, Darius – espreso, o mudu su Kęstučiu žvalgomės vienas į kitą – žiūrėk, bet jie, kaip tos „r“, ir fiziškai panašūs, tikrai, ypač kai sėdi greta.
mūsų bendrume įžvelgiau raktą, kaip spręsti konfliktus, tiksliau – kaip iki jų neprieiti.
Iš tiesų retai tenka, o gal ir niekada neteko, mieste, renginiuose sutikti vieną Eglę ar vieną Darių. Kai sutinkame abu – visada gera ir šilta. Visada yra apie ką padiskutuoti, aptarti kultūros įvykius, iššūkius. Maloni kolegiška pažintis, kurią dažnai prisimename ir vartydami žurnalą „Nemunas“ ar mieste išvydę šokio festivalio „Aura“ plakatus. Abiejų pavardės – Petreikienė ir Petreikis – įvairių leidinių, projektų bendraautorių sąrašuose dažniausiai glaudžiasi greta. Net jei pavardė viena, žinokite, kad tas antrasis žmogus tikrai visą laiką buvo šalia, patarė, o gal kritikavo.
„Tikrai ne visada jaučiam ir mąstom taip pat: kartais gana smarkiai susiginčijame dėl darbinių reikalų ar dėl meno. Nors mūsų estetikos pojūtis labai panašus, abu suprantame, kas yra puiki ar prasta literatūra, banalus ar stiprus filmas, įdomus ar perspaustas meno kūrinys. Dirbant kartu, norom nenorom daug ką perimam vienas iš kito. Mane Darius išugdė kaip savo pagalbininkę – dizainerę, maketuotoją. Kartais sakau, kad mokiausi iš geriausio. Dabar dalį jo darbų galiu imtis pratęsti, pabaigti ir pati. Jau nekalbant apie mūsų jaunėlį sūnų, pasukusį tėčio pėdomis.“
Bet iš tiesų juk taip paprasta: dviese viskas dvigubai lengviau.
Darbas su kultūros dalykais Petreikiams yra didelis džiaugsmas, kartu ir atsakomybė – anksčiau daug būdavo ir komercinių užsakymų, bet gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas. O puikiai įgyvendinus vieną kūrybinę idėją, žiūrėk, jau ir kūrėjus išsiaiškinę nauji interesantai beldžiasi. Visai neseniai Petreikių pavardes perskaitėme ir filmo apie menininkę Aldoną Gustas pristatyme – beje, prie šios dokumentinės apybraižos kūrimo prisidėjo ir Dariaus brolis Tomas, architektas, pastarųjų kelerių metų „Nemuno“ viršelių fotografijų autorius. Tikras Petreikynas…
„Nuo tada, kai kartu apsigyvenome, ir dirbame kartu, visą parą, septynias dienas per savaitę. Pažįstami stebisi, klausia, ar vienas kitam nenusibostam, kaip vienas kitą pakenčiam be jokio atokvėpio… Nežinau, nereikia nieko kęsti – manęs nuolatinis buvimas kartu nevargina“, – sako Eglė. Jos manymu, jei kitiems santykių pradžioje būna rožinis periodas, ilgainiui pereinantis į pilką, jiedviem buvo atvirkščiai – reikėjo laiko, kol apsišlifavo aštrūs kampai: „Abu esame užsispyrusios, stiprios asmenybės. Tas panašumas iš pradžių smarkiai trikdė ir trukdė. Bet vėliau mūsų bendrume įžvelgiau raktą, kaip spręsti konfliktus, tiksliau – kaip iki jų neprieiti. Meluočiau, sakydama, kad nekonfliktuojame, bet su metais vis rečiau. O pagrindinis dalykas, mane sulaikantis nuo klaidingų poelgių ar skaudinančių žodžių – suvokimas, kaip pati jausčiausi ar elgčiausi, jeigu man taip pasakytų ar padarytų. Žinau, kas bus, ko tikėtis, ir tai sulaiko nuo neteisingų žingsnių.“
Eglė Petreikiene tapo lapkritį – nors paprastai pora tuoktuvių datos grandioziškai nežymi, prieš keletą metų šia, jau sidabrine, proga atsidūrė Kanaruose. Drauge pasikvietė ir sūnų Roką, gimusį, o, šventas sutapime, per Valentino dieną. Kanarietišką patirtį pora vis kartoja, ir, nors abu tikina nemėgstantys fotografuotis, jų kelionių albumai malonūs peržiūrėti ir dėl abiejų šypsenų. Paklausta apie įsiminusias dovanas Eglė telefone parodo fotografiją – iš sūnaus rašysenos akivaizdu, kad Tracy Chapman plokštelę Darius ir Martynas padovanojo jau prieš kurį laiką, o išsitraukė ją visai neseniai, ir tik dabar suprato, kokio brangumo tai dalykas.
„Jau neįsivaizduoju, kaip išgyvenčiau viena – ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Tarkim, jei mūsų poros gyvenimą nagrinėtų psichoanalitikas, galbūt įžvelgtų kokią nors fobiją: baimę netekti vienas kito, vienatvės baimę, negebėjimą kapstytis problemose savarankiškai… Bet iš tiesų juk taip paprasta: dviese viskas dvigubai lengviau“, – beria Eglė, ir ši mintis primena Arūno Vaitkūno žodžius, kuriuos knygoje „Toks gyvenimo kvapas“ užrašė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė: „Kur du stoja, tai ne vienas. Pasitarkim, pasitarkim, ir padarysim.“ „Ilgainiui pripranti prie žmogaus – ir juk negali priprasti prie to, ko nemyli“, – pagaliau prabyla ir žodžių taupus Darius.
Nors meilė, tikra meilė, niekada nėra siekis pakeisti kitą, niekaip negali žmogus paneigti to, kad bendras gyvenimas, ypač – kartu pasitinkami iššūkiai, keičia. „Iš tiesų mudu labiausiai pakeitė mano liga. Nėra ką slėpti – nepraėjus nė metams po sutuoktuvių, sužinojau, kad sergu jau išplitusia onkologine liga. Tokie dalykai sukrečia ir keičia ne tik susirgusįjį, bet ir visą šeimą. Tai, kas galėjo sugniuždyti, mus sustiprino ir subrandino. Ir visa tai nutiko tikrai labai greitai. Privalėjome padaryti viską, kad pasveikčiau ir galėtume kartu užauginti mūsų vaikus. Vyresnėliui buvo devyneri, mažasis neturėjo nė metų. Darius tada pasakė: „Nebijok, tu ne viena sergi, mes sirgsim dviese.“ Ir man tai buvo daugiau nei prisipažinimas meilėje – tai buvo lyg skęstančiajam gelbėjimosi ratas“, – jautriai ir atsakingai žodžius dėlioja Eglė. Nors gydymas tęsiasi, ji šiandien nesijaučia esanti ligonė: „Manau, kad Dievas mus myli ir turi mums kitokių planų.“
„Amerikiečių rašytojas Elbertas Hubbardas yra pasakęs: „Draugas yra tas, kuris žinodamas apie tave viską, vis tiek tave myli“, – paklausta, kas yra meilė, cituoja Eglė. Darius priduria, kad su draugais „draugaujasi“ metų metais, nes tiesiog ne viską apie juos žinome – jei sužinotume, gal ir nedraugautume. „Žmonės vienas kitą myli ne todėl, kad jie tobuli, o dėl to, kad įsimyli jų netobulumą“, – lyg pratęsdama vyro mintį baigia Eglė, linkinti niekada nieko nesinešioti užantyje ir niekada nieko mylimam žmogui nedaryti tyčia. Tik taip ir įmanoma išbūti drauge dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
