Architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė 2022-uosius neabejotinai atsimins visą gyvenimą. Projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė su būriu talkininkų šiemet Kauno centrinį paštą keliems mėnesiams pavertė Architektūros centru, žinią apie optimistinį kaunietiškąjį modernizmą skleidė po visą pasaulį, o dabar jo laukia čia, mūsų mieste.
Rugsėjį Kaune įvyks tarptautinė konferencija „Modernizmas ateičiai“. Jos metu – ir ypatingo filmo „Klostės“ premjera. Maža to – praėjusių metų pabaigoje kaunietė išleido monografiją „Weekendų miestai ir priemiesčiai“ apie kurortus Lietuvoje! Atostogų temą šįkart palikome nuošalyje – su Vilte ir taip vos spėjome aptarti modernistų judėjimą, auginamą jau penkerius metus.
Ką tu asmeniškai laikai didžiausia šios programos sėkme? Galbūt tai vienas nedidelis įvykis, o gal tavo pačios nauji įgūdžiai, pažintys, būsimi projektai, kurių idėjos kilo šiemet?
Asmeniškai – patirtį. Nesu dirbusi įdomesniame, tiek galimybių bei iššūkių turinčiame projekte, su tokia profesionalia komanda. Žinoma, ne visų programos veiklų pradžios, kaip, matyt, įprasta, buvo sklandžios, ne visos naktys miegotos, bet visi patyrimai verti ir brangūs. Norėtųsi tikėti, kad panašų jausmą po projekto išsineš ir mūsų partneriai, miestiečiai. Nuo 2018 metų stojusi už programos „Modernizmas ateičiai“ vairo jau mačiau, kaip gerai strategiškai buvo parengta programa, kaip logiškai išskirtos tikslinės veiklų grupės, apimančios skirtingas auditorijas, iškelti ambicingi tikslai, beliko mąstyti apie priemones jiems pasiekti, išsibandyti naujus įrankius. Tiesa, neturėjome stebuklingos sėkmės formulės, nežinojome, kas mūsų aplinkoje pasiteisins, kas ne, o ir Europos kultūros sostinių kontekste architektūros ir paveldo temų tyrinėjimas ir interpretavimas nebuvo ir dar dabar nėra dažna praktika.
UNESCO miestui vertės neprideda, tik žinomumą, todėl čia svarbus kasdienis visų indėlis ir pastangos.
Didžiausia motyvacija buvo ta, kad Kaunas jau turėjo tarptautinį pripažinimą, 2015 metais gautą Europos paveldo ženklą, o sulig tuo ėmė vis aktyviau veikti bendruomeninės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Gražinkime Kauną“. Taigi, vienu metu tai buvo ir dovana, ir atsakomybė. Dalintis ja kvietėme Kauno ir kitų miestų kultūros organizacijas. Nepaisant to, kad intensyviai darbavomės visus penkerius metus, pirmas stiprus jausmas, kad programa tikrai pasiteisina, apėmė po pirmojo kvietimo partneriams teikti paraiškas į visas Kultūros sostinės programų kryptis. Kad „Modernizmas ateičiai“ idėja tikrai sėkminga, jaučiu šiais metais pagaliau dalyvaudama partnerių renginiuose. Visi jie yra vientisa programos sėkmės ir skirtingų patirčių istorija. Tuo labai tikiu.
Visgi kuriuos partnerių renginius įsiminsi kaip itin pasisekusius?
Visus! Nebūčiau svajojusi geresnio turinio modernizmui. Partnerių programa apima labai plačią auditoriją, kurta skirtingų interesų ir amžiaus grupėms. Nuo architektūros specialistams ir entuziastams skirtų projektų, tokių kaip: knygos apie Arną Funką leidybos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), su aklaisiais ir silpnaregiais kurto taktilinio interaktyvus architektūros pažinimo paviljono, geidulingas modernistinio miesto paslaptis dekoduojančios parodos „Geismo architektūra“ ar kaskart aktualiausias pasaulines šiuolaikinės architektūros temas aktualizuojančios Kauno architektūros festivalio programos (Lietuvos architektų sąjunga), tarpkontinentines architektūros idėjas jungiančios modernizmo vasaros mokyklos (KTU)… Iki įspūdingas fotografijos asmenybes pristatančių parodų (Kauno fotografijos galerija), meno objektų, inspiruotų modernizmo istorijų, miesto viešose erdvėse (Lietuvos dailininkų sąjunga), išplėsti modernybės geografines ribas skirtų pranešimų, paskaitų, parodų, performansų (Kauno menininkų namai), patyriminių ekskursijų („Ekskursas“, Kauno šokio teatras „Aura“) ar intelektualios muzikos festivalio metalo fabrike „Optimismo“ bei po įvairias Kauno ir Kauno rajono erdves pasklidusių pasaulio muzikos programų („GM Gyvai“).
Sausį kultūros sostinės metus Kaune pradėjo tarptautinė paroda „MoFu 360/365“, kurios pavadinime esantys skaičiai simbolizavo atitinkamai visas galimas modernizmo perspektyvas bei kasdienybės paveldą. Kaip pačiame Kaune sekėsi su komanda įgyvendinti užsibrėžtą formulę „360/365“?
Visad mačiau šią programą kaip bendruomeninių ir tarpsektorinių paveldo patirčių platformą, kurioje visi mokomės, turime teisę suklysti, nesutarti, atrasti ir bendrai kurti, dalintis atsakomybe už tai, kad modernizmas būtų dar labiau suprastas, pastebėtas ir įvertintas. Prisipažinsiu, tiesioginis darbas su bendruomene man niekada nebuvo komforto sritis, todėl esu be galo dėkinga komandos nariams, kurie ėmėsi lyderystės mezgant kontaktą su vietos gyventojais. Žilvinas Rinkšelis su savanoriais aplankė daugybę modernistinių butų, nufilmavo dešimtis įdomių pasakojimų, aprašė šimtus pastatų modernizmo svetainės žemėlapyje. Taip palaipsniui skaičiais „360/365” užkoduota kasdienybės paveldo sąvoka įgavo aiškesnį pavidalą.
Taip, „360“ – visos įmanomos modernizmo perspektyvos: kultūrinė, socialinė ir t.t., buvo paliestos ne tik asmeninių pokalbių su gyventojais, viešų diskusijų metu, bet ir įvairių sričių kūrėjų atliktose meninėse interpretacijose apie XX amžiaus architektūrą ir ją liudijantį idėjų sudėtingumą bei skirtingus pastatų, visuomenės likimus. Kitaip tariant, sukaupti autentiški liudijimai apie Kauno modernizmą tapo inspiracija naujo pasakojimo kūrimui ir kalbai, kuri būtų suprantama platesnei auditorijai.
Tuo tarpu skaičius „365“ skirtas atkreipti dėmesį ne tik bažnyčių, muziejų ar pan. įstaigų reprezentatyvumą, bet ir į kasdienybės architektūrą: gyvenamuosius namus, pramonės pastatus ar laisvalaikio vietas. Ar visiems modernizmo interpretacijų kalba buvo įdomi? Būtų naivu manyti, kad ir šio laikotarpio paveldą visi iki ausų ėmė ir įsimylėjo kaip ir, kad visų kūrėjų perduodamas žinutes perskaitė ar jomis susižavėjo. Tai nedemotyvavo, gal tik didesnį galvosūkį kėlė – kaip dar, kaip kitaip, kur ieškoti sumanymams lėšų.
Džiaugiuosi, kad fortūna stovėjo ne nugarą atsukusi ir ne visai toli, tik laukė didesnių pastangų, kurios pasiteisino visus keturis kartus gaunant papildomą finansavimą iš „Kūrybiškos Europos“ ir „Interreg Europe“ fondų. Tai atrišo rankas pasitelkti užsienio parnerystes, kviesti ir priimti Ukrainos, Belgijos, Čekijos, Izraelio ir kitų šalių kūrėjus, siekiant vientisesnio pasakojimo apie modernizmo architektūrą kaip reiškinį, kurį patyrė Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos miestai. Didelė pagalba ir entuziazmas jaučiamas ir iš užsienio ambasadų, Lietuvos kultūros instituto. To rezultatas matomas ir šiandien. Kaip tik šiuo metu visą rugpjūtį Kaune vieši Ukrainos menininkė Lia Dostlieva. Kuruojama Monikos Amyros Pociūtės, Lia kuria dviejų kultūrų tapatybę apjungsiantį futuristinį kostiumą, kuriame menininkė paliks žinutę ir apie savo šalies ateities (at)statymo / (at)kūrimo jausmą.
Kaip vertintum kauniečių įsitraukimą į savo aplinką? Ar jis padidėjo „Modernizmo ateičiai“ ir partnerių iniciatyvų dėka – ekskursijos, parodos net vaikams, straipsniai, video, projektai su šokiu ir kitais menais… ar tai sužadino didesnę meilę miestui? Ir ar būtent meilė, empatija yra tas jausmas, apie kurį reikia kalbėti kalbant apie miesto ir asmens santykį?
Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims. Tikiu, kad inerciją tokiam pojūčiui sukurti suteikė partnerių veiklos ir miestiečių iniciatyvos. Tiek minėtos ekskursijos, tarptautinės fotografijos, architektūros parodos, šokio pasirodymai, intelektualios šiuolaikinės ir pasaulio muzikos koncertai, skulptūrinės kompozicijos, atsiveriančios netikėtose miesto erdvėse ir t.t. Nors kokybiško kultūrinio turinio, kuris yra skirtas architektūros temai, šiais metais ypač daug, kartais imu galvoti, jog modernizmas kaip reiškinys čia turi vis mažesnę rolę. Ypač naujamiestyje tarpukario palikimas kultūrai yra ideali scenografija, kuri kartais inspiruoja, kartais papildo ar asistuoja, o kartais padeda išpildyti ar sustiprinti projekto idėją, meninei formai suteikia unikalumo, ženkliškumo. Tai vienareikšmiškai padeda didinti žinojimą, auginti smalsumą ir supratimą, pamatyti galimybes, kas sąlygoja ir tampresnio emocinio ryšio su savo aplinka atsiradimą. Iš to seka ir praktiniai sėkmingi mažieji ar didieji paveldosaugos procesai. Vieni susiję su asmeninėmis meilės modernizmui istorijomis, kiti – su politine valia ir intelektualinių resursų jungimu.
Vienas itin lauktų įvykių, dėl karo ir jo pasekmių nukeltas neribotam laikui – Kauno modernizmo architektūros įtraukimas į UNESCO (tai yra, nukelta UNESCO sesija Rusijoje, kur ir galėjo būti priimtas šis sprendimas). Optimizmo lyg ir mažiau… Kokios nuotaikos dėl to tvyro „Modernizmo ateičiai“ ir bendraminčių komandoje?
Visgi būkim optimistai. Kol laukiam ir viliamės agresoriaus kapituliacijos – niekas rankų nesuriša veikti išvien paveldo išsaugojimo ir darnaus, kokybiško miesto kūrimo linkme. UNESCO miestui vertės neprideda, tik žinomumą, todėl čia svarbus kasdienis visų indėlis ir pastangos.
Viena programos puošmenų, režisierės Aideen Barry kurtas filmas „Klostės“, jau pristatytas ne viename tarptautiniame festivalyje. Kokių atgarsių sulaukė šis kūrinys?
Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad filmas, nuo metų pradžios rodytas didžiuosiuose Kanados, Anglijos, Airijos ir Italijos ekranuose, rugsėjį pagaliau bus pristatytas ir Kaune, kino teatre „Romuva“. Ilgai to laukėme.
Tarptautinių filmų festivalių organizatoriai dalinosi labai pozityviais atsiliepimais, daugelis žiūrovų po peržiūrų spėriai „googlino“ artimiausius skrydžių bilietus į Kauną, domėjosi miesto istorija ir kultūrine programa. Beje, prieš seansus žiūrovai buvo kviečiami perskaityti Sandros Bernotaitės tekstą, kuriame rašytoja meistriškai sudėlioja esminius filmo naratyvo akcentus, atsako į klausimą, koks architektūros, kaip pagrindinio personažo, vaidmuo ir kodėl pasitelkiama siurrealistinė, kelianti nuostabą bei šypseną judančių paveikslėlių estetika. Premjeros Kaune metu lauks įdomus pokalbis, kuriame dalyvaus filmo režisierė Aideen Barry, Sandra Bernotaitė ir filmui į tarptautinius festivalius padėjusi patekti kino komunikacijos specialistė Rita Stanelytė.
Šis projektas pristatomas ir kaip unikalus daugiau kaip 600 vietos gyventojų ir profesionalų apjungęs kūrybinis procesas, trukęs du metus. Filmo kūrimas buvo lydimas pandemijos, todėl jo valdymas mūsų komandai, ir ypač prodiuserei Ugnei Marijai Andrijauskaitei, pareikalavo milžiniškų pastangų. Įsitraukti buvo kviečiami muzikos, kūrybinio rašymo, stop kadro animacijos entuziastai ir net maisto gamybos studentai iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro, kurie, beje, po filmo peržiūros žiūrovus pakvies pasivaišinti milžinišku modernistiniu tortu. Nespėję užsiregistruoti į premjerą rugsėjo 21 d., filmą pamatyti galės ir 22-24 dienomis. „Romuvos“ fojė žiūrovus pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija.
Modernistai jau laukia ir tarptautinės konferencijos rugsėjį. Kaip šis renginys, pavadintas kaip irpati programa, išaugo nuo 2018 m., kai vyko pirmąkart?
Pirmoje tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“ (2018 m.), kuri tuo pačiu metu buvo ir simbolinis programos atidarymas, didžiausias dėmesys buvo skiriamas kultūrinės modernizmo paveldo vertės suvokimui ir Kauno unikalumo paieškoms, ypač pasitelkiant užsienio šalių patirtis. Tarp jų pristatyti ir pirmą kartą Lietuvoje viešėjusios Filmo „Klostės“ kūrėjos Aideen Barry video projektai, skirti jautrioms socialinėms temoms, Sharon Golan Yaron Tel Avivo – Liebling House taikomi šiuolaikiniai kūrybiniai ir edukaciniai paveldo pažinimo metodai, diskutuota ir mūsų kontekstui aktualia nacionalinių modernizmų tema ir kt.
Šių metų konferencijoje (rugsėjo 21–22 d.) „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“, uždarančioje programą, turėsime daug daugiau kuo pasidalinti ir patys. Penkerius metus šiuolaikinėje „kultūros paveldo laboratorijoje“ veikė, mokė ir neįtikėtinas patirtis dovanojo šimtai miestiečių ir rajono gyventojų, dešimtys kultūros organizacijų ir menininkų, todėl, tikiu, kad dviejų dienų programoje įdomybių ir aktualumų ras visi.
Nuo kūrybinių paveldo prieinamumo dirbtuvių, seminarų, kuriuose, remiantis Kauno – Europos kultūros sostinės patirtimi, bus diskutuojama apie šiuolaikinių interpretacijų vaidmenį, taip pat šia tema vyks aktualūs pokalbiai, pranešimai ir diskusijos „Žalgirio“ arenoje su žymiuoju Niujorko menininku, architektu ir paveldosaugininku Jorge Otero-Pailos, architektūros kritiku ir tyrinėju Grzegorz Piątek, architekte, architektūros istorike, architektūros ir meno projektų kuratore Ievgenija Gubkina ir daugeliu kitų. Programoje taip pat numatyti ir dviejų parodų atidarymai, Marijos Drėmaitės knygos apie Arną Funką pristatymas bei jau minėta „Klosčių“ premjera. Taigi, simbolinis atsisveikinimas bus labai optimistinis.
Kokių planų turi „Modernizmo ateičiai“ komanda pasibaigus šiam projektui?
Labai sunku kalbėti ar svajoti apie ateitį, nors ir netolimą, kai priešaky su nepamainoma Vaiva Marija Bružaite ir kitais kolegomis liko tiek darbų nuveikti. Žinau, kad visi modernistai, kad ir ką ateityje veiktų, turės ypatingą asmeninį ryšį su paveldu. Galiu tik visiems palinkėti, kad neprarastų užsidegimo ir nepatingėtų dalintis su kitais išmoktomis pamokomis ir patirtimi.
