Balandžio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. Ąžuolyno bibliotekoje vyks Leonido Donskio knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ pristatymas. Ką tik pasirodžiusioje filosofo knygoje sugulė daugiau nei prieš 15 metų išsakytos, tačiau šiandien itin aktualios mintys apie piliečius ir valstybę, mūsų laisves ir išbandymus.
Renginyje dalyvaus Jolanta Donskienė, Vytauto Didžiojo universiteto rektorė Ineta Dabašinskienė, istorikas ir pedagogas Domas Boguševičius, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Kaip knygos įžangoje rašo režisierius Karolis Kaupinis, šiandien pasaulio likimą vėl sprendžia didžiosios galybės, tad turime jau dabar apsispręsti, kaip elgsimės, jeigu vėl būsime pažadėti tai pačiai imperijai.
„Tokiu laiku reikės kažko, kas leistų greitai grįžti prie esmės. Kas pasakytų, kas turėtų būti normalu, net jeigu viskas aplinkui taps nebenormalu. Juk parašytos knygos lieka ilgai po autorių mirties. Būtent todėl šįkart žinosim, ką daryti. Daryti, kas prasminga, nepaisant to, kaip viskas baigsis. Regis, toksai yra Donskio vilties apibrėžimas“, – knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ įžangoje rašo K. Kaupinis.
Dalyvavimas renginyje nemokamas, tačiau reikalinga registracija.
Leidykla kviečia skaityti knygos ištrauką.
Ar laisvė egzistuoja XXI amžiuje
Klausimas, ar laisvė išliks XXI amžiuje, anaiptol nėra retorinis. Daug kas rodo ir įspėja, kokia trapi mūsų laisvė.
Modernybė yra lydima daugybės konfliktuojančių ir viena kitą paneigiančių idėjų bei praktikų. Didėjanti asmenybės laisvė žengia koja kojon su vis labiau ryškėjančiais, kaip pasakytų Maxas Weberis, geležinio narvo kontūrais, t. y. su vis daugiau galios įgyjančia biurokratija ir viską apimančia socialine kontrole.
Minties ir sąžinės laisvė bei istorinių analogijų neturinti pagarba žmogaus orumui ir individualybei XX amžiuje sulaukė ir priešybės: komunistų ir nacių totalitariniai režimai sukūrė nužmoginimo, asocialumo ir neapykantos laisvei pragarą, antimodernų pasaulį, kuriame žmogaus valia ir orumas palaužiami, o moralė sunaikinama.
Mes modernybę vis dar įsivaizduojame pagal prancūzų švietėjų modelį – kaip laimės siekimo, proto išvadavimo, prietarų ir tamsybės įveikimo, visuotinės taikos sukūrimo bei žmonijos kūrybinių galių išsiskleidimo sritį. Deja, su tikrove nė kiek ne mažiau susijęs Orwello „1984-uosiuose“ aprašytas ateities pasaulio simbolis – batas, maigantis žmogaus veidą.
Modernizmas ir antimodernizmas nuolat veikė kartu, tik jų pasauliai žmonėms atrodė lygiagretūs ir nesusiliečiantys. Tai, kad jie atsieti, yra tik iliuzija. Besąlygiškas švietėjų tikėjimas protu ne tik sukėlė moderniajame pasaulyje baisių ir iracionalių reakcijų, bet ir sukūrė pamišėliškų komunistinių pasaulio racionalizavimo, t. y. naikinimo, scenarijų.
Savo ruožtu romantikų įtikėjimas bendruomene ir archajiškąja tradicija, galingesnėmis už individą, sukūrė įtikėjimą rasės ir kraujo pirmenybe prieš kitus žmogiškumo pradus, taigi žmones imta rūšiuoti pagal kraują ir kaukolės formą.
Ar mes patys išsaugosime laisvę?
Atsakas į kitų fanatizmą vargu ar bus liberalus ir demokratiškas. XX amžiaus istorija byloja, kad totalitarizmas – tai ne izoliuotas režimas, o pasaulinė tendencija ir net grandininė reakcija. Tad greičiausiai ir Vakaruose stiprės „orvelizacija“ – bus ieškoma priešo ir konstruojama viešoji nuomonė, visuotinai kontroliuojami asmenys ir jų grupės, menkės pilietinės laisvės.
Ar tik nebus taip, kad laisvė taps neištesėtu modernybės pažadu? Vakaruose jau tyliai palaimintas derinys, įsitvirtinęs Kinijoje ir Rusijoje, – ekonominė laisvė be politinės laisvės, arba kapitalizmas be demokratijos. Akivaizdu, kad besaikis pragmatizmas ir politikos kūrimas, atsižvelgiant tik į ekonominius interesus, gali tapti tikriausiu laisvės duobkasiu.
Verta rimtai pamąstyti ir pradėti kurti alternatyvas, nes pats alternatyvos principas galimas tik tol, kol gyvuoja laisvė.
Cinizmas ir pasaulis be vertybių
Chamai atsisako pripažinti žmogaus vertę ir individo unikalumą. O pagal cinikų pasaulio sampratą žmonės suvokiami kaip vienodų poreikių, aistrų, menkysčių, silpnybių ir tuštybių asmenys. Ciniko terminas kilo iš senovės graikų filosofų kinikų pavadinimo. Antistenas Atėnietis ir jo mokinys Diogenas Sinopietis atvirai šaipėsi iš melagingų retorikų ir visa savo kūno kalba bei laikysena neigė aukštybės sferą.
Iš graikiško žodžio, reiškiančio „šunišką“ (arba iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas), kilo ir kiniko pavadinimas. Be to, pats Diogenas save vadino šunimi. Kinikai buvo antikinio pasaulio visuomenės ir kultūros kritikai, netikėję kalba, viešuoju gyvenimu ir galiojusiomis normomis, kurias jie atmetė remdamiesi gamta ir prigimtimi.
Žmogaus prigimties gynimas ir kartu pasaulio suvokimas alkano ir ujamo šuns akimis tapo moderniosios civilizacijos neigimo formos – cinizmo pamatu. Cinizmas – tai tariamą melą demaskuojanti sąmonė, kuri atmeta aukštybių teorijas ir kilnius dalykus kaip neproduktyvius ir melagingus. Ciniką domina tik toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų, o ne toks, koks galėtų ar turėtų būti.
Žinoma, cinikai pasiduoda iliuzijai, kad jie žino, kas yra žmogus. Jų požiūriu, žmogus tik valgo, miega, geria, kariauja, rezga intrigas ir dauginasi, o ne svajoja, tiki ir mąsto. Tokia samprata supaprastina žmogų iki gamtos ir kūno, bet gina gamtos, prigimties ir praktikos idėjas, kurios, beje, savaime nėra aiškios ir akivaizdžios. Taigi cinizmas siekia atrodyti kaip negailestinga ir žmogaus tuštybę bei menkumą demaskuojanti išmintis, bet tėra tikrosios filosofijos karikatūra: jis pripažįsta ne visuotinai galiojančias vertybes, o tariamai vienintelius realius žmonių poreikius – apvogti, pavergti, seksualiai išnaudoti ir nužudyti.
Kaip sako veikalo „Ciniškojo proto kritika“ autorius, šiuolaikinis vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas, cinizmas – tai apšviesto proto panirimas į tariamai perprastą žmogaus prigimtį ir jo gamtiškumą, taip pat į gyvenimo praktiką, atsisakant rimtai žiūrėti į viską, kas peržengia jos ribas. Šiuo požiūriu cinikas, atmesdamas altruizmą, heroizmą, meilę, pasiaukojimą ir patriotizmą kaip prietarus ir netikrus, išgalvotus dalykus, elgiasi ir mąsto visiškai nuosekliai. Iš tiesų pasiaukojimą, meilę ir pasiryžimą mirti už kitą žmogų arba tėvynę, už tiesą arba vertybę cinikas atmeta, nes jis žino tik gamtos balsą ir kovą už galios interesų įtvirtinimą bei kūno poreikių tenkinimą. Idėjų, principų ar idealų kova cinikui tėra pramanas, graži fantazija, ir tiek.
Oscaro Wilde’o pjesėje „Ledi Vindermir vėduoklė“ yra tokie žodžiai: „O kas yra cinikas? Žmogus, kuris žino kiekvieno daikto kainą, bet apie jo vertę neturi jokio supratimo.“ Wilde’o romane „Doriano Grėjaus portretas“ vienas romano veikėjas sako, kad cinikas žino visa ko vertę, bet tuo pat metu geba nieko nevertinti. Šios mintys beveik tiksliai nusako nebe Apšvietos amžiaus aristokratų ir filosofų cinizmo, o moderniojo pasaulio cinizmo esmę. Pragmatiškajam cinikui pasaulis yra aiškus – mokslas ir gamta atveria visas paslaptis. Tiesa cinikui – tai ne proto ir tikrovės atitikimas, o veiksmas ir sėkmingai pasaulį keičianti praktika.
Cinizmas nėra blogis, jei tėra kaukė, po kuria nusivylęs savo epocha žmogus slepia išduotą pasitikėjimą tuo, kas jam buvo ir yra brangu. Mes turime suprasti, kad kartais cinizmu žmonės maskuoja savo silpnumą ir pažeidžiamumą. Bet jei kalbama apie pasaulį ir žmoniją kaip priemones, kurios pačios savaime cinikui neturi jokios vertės, – toks cinizmas yra ne tik blogis, bet ir nusikalstama filosofija. Cinizmą, kaip kaukę ir žodžių bei sąvokų nuvertinimą, būtina skirti nuo cinizmo, kuris nuvertina žmogaus orumą ir gyvybę.
