Prieš devyniasdešimt metų, 1935-ųjų rugsėjo 21-ąją, įvyko istorinis skrydis – iš Niujorko į Lietuvą išskrido lėktuvas „Lituanica II“, kurį pilotavo jaunas, 28 metų lakūnas, JAV karo aviacijos atsargos leitenantas Feliksas Vaitkus. Kaip vyko pasiruošimas šiam, jau antram lietuvių skrydžiui per Atlantą ir kokie iššūkiai laukė šįkart?
1933 m. liepos 17 d. tragiškai žuvus Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, lietuvių transatlantinių skridimų idėja išliko gyva – tai buvo netgi išeivijos prestižo reikalas. Tais pačiais metais Lietuvos aeroklubas finansiniais sumetimais įsteigė Dariaus-Girėno fondą, o Čikagoje buvo įkurta Amerikos lietuvių transatlantinių skridimų sąjunga (ALTASS). Daugelyje lietuvių gyvenamų vietovių buvo įsteigti ALTASS skyriai.
To meto JAV lietuvių spauda mirgėte mirgėjo ketinimais pakartoti skridimą per Atlantą, pagerbiant Dariaus ir Girėno žygdarbį. 1935 m. rugsėjo 21 d. pasklido žinia, kad iš Niujorko Floyd Bennett Field aerodromo 6 val. 48 min. į Lietuvą išskrido „Lituanica II“. Ši žinia sujaudino Lietuvos ir JAV gyventojus lietuvius. Jie su nekantrumu sekė spaudą, radijo laidas, norėjo kuo daugiau sužinoti, kaip vyksta šis nepaprastas skridimas.
Parama būsimam skrydžiui – didžiulė
Po Dariaus ir Girėno žūties praėjus keliems mėnesiams, JAV lietuvių laikraščiuose „Tėvynė“ ir „Vienybė“ pasirodė lakūno ltn. Povilo Nekrošiaus, svečio iš Lietuvos, atsišaukimas, jog ieško bendrininko skridimui į Lietuvą – baigti žuvusių lakūnų pradėtą darbą. Nesulaukęs greito pritarimo, nes JAV lietuviai tai laikė savo reikalu, P. Nekrošius išvyko į Lietuvą. Bet šis klausimas jau buvo pajudintas.
1933 m. rudenį norą per Atlantą skristi pareiškė išeivijos lakūnas Juozas Janušauskas (Joseph T. James). Tai sudomino JAV lietuvių socialistų dienraščio „Naujienos“ redaktorių dr. Pijų Grigaitį, kuris rugsėjo 10 d. sušaukė transatlantinio skridimo reikalu pasitarimą. Pasitarime dalyvavo apie 20 žymesnių lietuvių visuomenės veikėjų. Pradžioje buvo sudarytas laikinasis Antrojo skridimo komitetas ir su J. Janušausku pasirašyta laikina sutartis, mokant 100 dolerių mėnesinę algą.
Rugsėjo 24 d. Ford-Lansingo aerodrome, esančiame apie 50 kilometrų nuo Čikagos, buvo surengta Lietuvių aviacijos diena. Renginys buvo itin sėkmingas ir pelningas, sulaukta 15 tūkst. lankytojų. Be J. Janušausko šventėje dalyvavo ir savo akrobatinio skraidymo sugebėjimus rodė dar mažai žinomas lakūnas Feliksas Vaitkus (1907–1956). Dar po kelių savaičių buvo įsteigta nuolatinė Amerikos lietuvių transatlantinių skridimų sąjunga (ALTASS), kuri išvystė labai plačią veiklą. 1934 m. lapkričio pabaigoje jos ižde įplaukų buvo jau 32 tūkst. JAV dolerių (dabartiniais pinigais – apie 768 tūkst.). Tūkstantines sumas rinko aviacijos dienos ir kiti renginiai Čikagoje, kitose JAV lietuvių kolonijose, taip pat – už sidabrinius ir auksinius ženkliukus. Vėliau įplaukos sumažėjo.
Tuometinis Lietuvos generalinis konsulas Povilas Žadeikis 1935 m. vasarį rašė valdžiai į Kauną, kad ALTASS jau išleido 21,2 tūkst. JAV dolerių „Lituanica II“ pirkimui ir jos įrengimui, bet skrydžiui dar trūksta 5 tūkstančių. Prašymu padėti surinkti paramą buvo pasidalinta ir JAV lietuvių spaudoje balandį. Tačiau skrydį teko atidėti ne tik dėl finansų, bet ir dėl nepalankių orų 1934 m. rudenį. ALTASS centro valdyba, įvertinusi oro sąlygas ir tai, kad lėktuvas nėra pakankamai parengtas, nutarė atidėti skrydį iki 1935 m. birželio-liepos mėnesių.
Nesutarimai su lakūnu: kėlė papildomų reikalavimų
Besiruošiant skrydžiui, tarp J. Janušausko ir ALTASS vadovybės kilo nesutarimų, mat lakūnas iškėlė papildomų reikalavimų. Be kita ko, jis reikalavo, kad JAV spaudoje jo neminėtų lietuviška pavarde. Kėlė sąlygą, kad jei iki 1934 m. rugpjūčio neįvyktų skrydis, ALTASS privalėtų jam mokėti algą dar 12 mėnesių. Lakūnas prašė pinigų specialiems oro navigacijos ir radijo kursams, kitiems tikslams. ALTASS vadovybė atmetė jo reikalavimus ir vietoj jo 1934 m. gegužę pakvietė F. Vaitkų tokiomis pat sąlygomis, kaip buvo pasirašyta su J. Janušausku.
Perėmęs lėktuvą, visus paruošiamuosius darbus prieš skrydį atliko pats F. Vaitkus su savo uošviu. Anksčiau nupirktas aštuonvietis lėktuvas „Lockheed Vega 5B“ buvo rekonstruotas – pakeistas variklis, įtaisytas naujas propeleris ir labai svarbi naujovė – įmontuotas radijo kompasas. Vietoj keleiviams skirtos vietos buvo sumontuotas aštuonių sekcijų kuro bakas. 1935 m. gegužės pabaigoje lėktuvas jau buvo paruoštas, tačiau Atlanto oro sąlygos nebuvo palankios. Teko laukti tris mėnesius. Buvo tikimasi atskristi į pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, kuris vyko Kaune rugpjūčio viduryje.
JAV valdžią skrydis domino kaip eksperimentas
Atidėjus skridimą, ALTASS ir toliau intensyviai rinko aukas: organizavo aviacijos šventes įvairiose JAV lietuvių kolonijose, platino F. Vaitkaus nuotraukas ir pagamintus „Lituanica II“ mini-modelius. Spaudoje paskelbė, kad oro keliu bus gabenama tūkstantis laiškų į Lietuvą, kuriuos nuskraidinti kainuos tik po 2,5 dolerio. Savo ruožtu Lietuvos aeroklubas pasiuntė, kaip paramą, 10 tūkstančių litų (1 tūkst. JAV dolerių). Prašant ALTASS vadovybei ir tarpininkaujant P. Žadeikiui, tuometinė Lietuvos valdžia sutiko komerciniais tikslais leisti perspausdinti tūkstantį Dariaus ir Girėno skridimo proga jau išleistų pašto ženklų su tekstu „Lithuanica Second New York – Kaunas 1935“ („Antroji „Lituanica“. Niujorkas – Kaunas, 1935 m.).
Be to, Lietuvos vyriausybė ketino plačiai išreklamuoti skrydį – tam įkūrė specialų F. Vaitkaus sutikimo komitetą, kurio pirmininku tapo buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Archyviniai dokumentai rodo, kad jau 1935 m. liepą jis asmeniniame rašte Užsienio reikalų ministerijai rekomendavo „padaryti tinkamus žingsnius Latvijoje ir Estijoje taip, kad lyg patys latvių ir estų aeroklubai savo iniciatyva pakviestų kaip svečią F. Vaitkų atskristi pas juos su Lituanica II“. Tuo remiantis ministerija pasiuntė atitinkamus įgaliojimus savo pasiuntinybėms Rygoje ir Taline.
JAV valdžios paslaugus rūpinimasis gauti leidimus iš valstybių, virš kurių turėjo skristi F. Vaitkus, rodo, kad ir ji buvo suinteresuota šiuo skrydžiu. 1935 m. gegužės pabaigoje spauda paskelbė, kad visų šalių leidimai gauti. Vašingtono administracija kreipėsi ir į Lietuvos vyriausybę prašydami leidimo F. Vaitkui, kaip JAV piliečiui, nusileisti Lietuvos teritorijoje. „Lituanica II“ buvo JAV Prekybos departamento specialaus inspektoriaus priežiūroje: tik jis turėjo įgaliojimus nustatyti, kuomet lėktuvas paruoštas skridimui, ir duoti leidimą pakilti. JAV valdžią šis skridimas domino pirmiausia kaip eksperimentas išbandyti naujus navigacijos prietaisus, taip pat tobulinant transatlantinį susisiekimą.
Nuo gegužės 24 d. F. Vaitkus su „Lituanica II“ Niujorko priemiesčio Bruklino aerodrome galutinai tvarkė lėktuvą, tikrino svarbiausius prietaisus. Tačiau laikas bėgo, o skridimo data vis buvo atidedama. Pats lakūnas teisinosi, nurodydamas įvairias technines priežastis. Bet svarbiausia – nepalankūs liepos ir rugpjūčio orai Atlante. Spaudoje vis dažniau pasigirsdavo abejonių ir net nepalankių nuomonių dėl galimo skridimo, o nuo rugpjūčio pradžios imta nebeskelbti informacijos apie pasiruošimą skrydžiui.
Skrydžio metu – problemos dėl kuro
Pagaliau rugsėjo antroje pusėje Niujorko oro prognozių biuras pranešė, kad orai virš Atlanto šiek tiek pagerėjo. Rugsėjo 21 d. rytą „Lituanica II“ pakilusi išskrido planuotu „šiaurės lanko“ maršrutu: Niujorkas, Niufaundlandas, pietų Grenlandija, Islandija, Didžioji Britanija, Danija, Klaipėda ir Kaunas. Bendras numatyto skrydžio nuotolis – 7 200 km, o planuojamas laikas – 28 valandos. Žinią apie F. Vaitkaus pakilimą JAV telegramų agentūra tuojau išsiuntinėjo visam pasauliui, o didieji JAV laikraščiai apie tai stambiomis antraštėmis paskelbė pirmuose puslapiuose.
Virš Airijos F. Vaitkus pastebėjo, jog kuro siurblys leidžia benziną – paaiškėjo, kad nepasipildžius kuro Kauno pasiekti nepavyks. Teko leistis Airijos sostinėje. Besileidžiant stiprus vėjas bloškė lėktuvą, dešinysis sparnas užkabino žemę – nulūžo sparno galas, buvo sugadinta važiuoklė ir propeleris. Lėktuvas buvo išmontuotas, sukrautas į konteinerius ir iš Dublino išplukdytas į Klaipėdą. Per 22,5 val. jis nuskrido 5 100 kilometrų. F. Vaitkus buvo penktas lakūnas, perskridęs Atlantą vienas, bet buvo pirmasis, perskridęs vandenyną rudenį ir panaudojęs radijo kompasą.
F. Vaitkus spalio 2 d. traukiniu iš Berlyno pasiekė Klaipėdą, kur jau laukė minios žmonių, ovacijos ir gėlės. Tą pačią dieną lietuvišku lėktuvu ANBO-IV lakūnas nusileido Kauno aerodrome, kur jį sutiko apie 50 tūkstančių žmonių su sveikinimais, gėlėmis, įvairiais priėmimais. Už kelių dienų iš JAV atvyko Felikso žmona Marta. Viešėdamas Lietuvoje lakūnas aplankė daug miestų ir miestelių, tarp jų ir savo tėvų gimtines: tėvo Antano – Lukošaičių kaimą netoli Gruzdžių (dabar Šiaulių rajonas) ir mamos Marijos Stankevičiūtės – Žagarės miestelį (dabar Joniškio rajonas). Visur buvo džiaugsmingai sutiktas ir tinkamai pagerbtas, jo vardu buvo pavadintos gatvės.
Vadovavo JAV bombonešių daliniui
Lietuvos valdžia F. Vaitkų apdovanojo Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu, jis tapo daugelio organizacijų garbės nariu. Valdžia jam siūlė likti Lietuvoje, žadėjo gerą tarnybą karo aviacijoje: majoro laipsnį ir pulkininko pareigas. Lakūnas dėl finansinių sumetimų atsisakė, mat viena garsi JAV oro susisiekimo bendrovė jau jam buvo pasiūliusi pelningą tarnybą. Paviešėjęs Lietuvoje, jis su žmona lapkričio 7 d. traukiniu išvyko į Prancūziją, o iš ten laivu į Niujorką.
Tolesnis jo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su aviacija: tarnavo JAV karinėse oro pajėgose, Antrojo pasaulinio karo metais pulkininkas F. Vaitkus vadovavo JAV bombonešių daliniui, kovojo su nacių Vokietija. Po karo liko tarnauti Vakarų Vokietijoje, dislokuotame amerikiečių aviacijos dalinyje. Mirė 1956 m. liepos 25 d. Visbadene. Palaikai buvo pargabenti į JAV.
Išardyta „Lituanica II“ 1935 m. spalio 29 d. iš Klaipėdos traukiniu buvo atgabenta į Kauną. Speciali komisija apžiūrėjo lėktuvą, įvertino ir už 90 tūkst. litų jį nupirko iš F. Vaitkaus. Nupirktas lėktuvas buvo perduotas Lietuvos karo aviacijos žiniai ir ilgai naudojamas mokymams ir topografijai. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis buvo sovietų sunaikintas per apmokymus kaip oro taikinys.
F. Vaitkaus skrydis per Atlantą – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos aviacijos istorijoje. Šį skrydį šiandien primena 1993 m. šalia Lukošaičių kaimo tautodailininko Petro Rimo sukurtas paminklas, o 2005 m. Linkuvoje paminklą sukūrė ir skulptorius Juozas Šlivinskas. Lietuvos aviacijos muziejuje saugomi „Lituanica II“ modelis ir metalinė lėktuvo variklio gaubto nuolauža. Kartas nuo karto šis įvykis prisimenamas Lietuvoje ir išeivijoje įvairiais renginiais.
