Šiemet Lietuvos švietimo istorijos muziejus, o drauge ir jame veikusi Centrinė mokytojų skaitykla – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos pirmtakė, švenčia 100-ąjį gimtadienį. Šia proga sujungę jėgas muziejus ir biblioteka pristatė ekskursiją, dedikuotą savo įkūrėjui – „Vinco Ruzgo šviesos keliu“. Ekskursantai atranda pastatus Kauno centre ir senamiestyje, kur tarpukariu buvo įsikūrę muziejus ir biblioteka. O į žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapius grįžtantis aštriaplunksnis Paulius Tautvydas Laurinaitis siūlo dar vieną maršrutą – po tuo metu mieste pastatytas pradines mokyklas.
Bene didžiausias prioritetas nepriklausomoje Lietuvoje buvo švietimas. Jo plėtros strategijos pagrindas – pradinių mokyklų tinklo steigimas, kuriuo siekta kultivuoti jaunosios kartos intelektinį potencialą bei užtikrinti elementarų raštingumą, taip padedant valstybės progresui. Jau nuo ankstyvųjų šalies egzistavimo dienų privalomas pradinis mokslas buvo įtvirtintas kaip siekiamybė valstybiniu lygmeniu, nors realiais veiksmais tai virto tik kiek vėliau. Laikinojoje sostinėje privalomas pradinis mokslas galutinai įtvirtintas 1928 m.
Kaunas iš buvusios vokiečių okupacinės valdžios perėmė 21 pradinę mokyklą, kuriose iš viso buvo 43 komplektai (klasės) ir mokėsi vos 2218 mokinių. Miesto demografija keitėsi didžiuliais šuoliais, tad tinklą reikėjo kuo greičiau tobulinti: dalis mokyklų kūrėsi nuomojamose patalpose, nemažai šių pastatų privatūs asmenys statė būtent šiam tikslui. Bene įdomiausias to meto reiškinys – pačios savivaldybės pagal naujausias to meto tendencijas plėtoti mūriniai, monumentalūs mokyklų pastatai. Tad į juos ir pažvelkime.
1925 m. buvo pradėtas statyti pirmasis mūrinis specialiai savo funkcijai pritaikytas pradinės mokyklos pastatas Laikinojoje sostinėje, turėjęs tapti ir savotišku pažangios švietimo sistemos simboliu. Turint vos devintadalį reikiamos sumos (50 tūkst. litų) ir savivaldybei nesusišnekant su ministerija dėl likusios dalies, iš pradžių buvo įgyvendinta tik dalis pastato ir kitais metais čia jau vyko pamokos – veikė 23-ioji lietuvių pradžios mokykla, sudaryta iš 4 komplektų. Statybos užtruko gana ilgai, o pradinio mokslo poreikis sparčiai augančiame mieste anaiptol nemažėjo. Originalų buvusio miesto Statybos skyriaus vadovo Felikso Vizbaro dviaukščio pastato projektą jau statybų metu teko koreguoti jo kolegai Antanui Jokimui. 1929 m. duris atvėrė triaukštė, Vinco Kudirkos garbei pavadinta pradinė mokykla (dab. Vinco Kudirkos progimnazija, Trakų g. 39).
Dešimtmečių sandūroje miesto savivaldybė pastatydino dvi mokyklas, tiek išore, tiek vidaus įrengimu atstovaujančias jau modernizmo epochos idėjoms. Remdamasis komandiruotėje Švedijoje įgytomis žiniomis, A. Jokimas suprojektavo augančiam Žaliakalniui itin reikalingą mokyklą Aušros gatvėje (dab. Jono Jablonskio gimnazija, Aušros g. 3) bei mokyklą žydų vaikams prie Nemuno (dab. Juozo Naujalio muzikos gimnazijos korpusas Karaliaus Mindaugo pr.). Abiejose mokyklose įrengti patogumai, vėliau tapę privalomais: gimnastikos salės, patalpos rankdarbių užsiėmimams, valgyklos, butai pagrindiniam pastato personalui ir dušai. Abi mokyklos darniai įkomponuotos ir į savo sklypus.
Kauno mokyklos vis dar buvo gerokai perpildytos, o ypač – vis augančiame Žaliakalnyje. Moderniojoje Aušros gatvės mokykloje 1934 m. jau mokėsi 50 procentų daugiau mokinių, negu buvo numatyta, – tai reiškia, kad klasėse teko grūstis po 50 ir daugiau vaikų. Be to, 1936 m. pradinio mokslo trukmė pailginta iki šešerių metų. Dėl šios priežasties Žaliakalnio vaikams jau po poros metų pradėta statyti nauja, dar modernesnė pradžios mokykla Jonavos gatvėje (dab. Lietuvos kariuomenei priklausantis pastatas, P. Kalpoko g. 93) – vieta jai parinkta visai logiškai, nes dabartinė P. Kalpoko gatvė jau buvo savivaldybės planuose, o būtent Neries slėnyje veikusiose lentpjūvėse ir kitose įmonėse dirbo nemaža dalis skurdesnių šiaurinės ir vakarinės Žaliakalnio dalių gyventojų.
Neliko užmiršti ir žydų vaikai, kuriems jau kurį laiką reikėjo naujos pradinės mokyklos Senamiestyje: paraleliai lietuviškajam švietimo bastionui Jonavos gatvėje, buvo statoma ir 6 komplektų žydų pradinė mokykla Nemuno gatvėje (dab. Kauno Senamiesčio progimnazija, Nemuno g. 12). Nors gatvė turėjo nekokią reputaciją, tačiau tankiai apstatytame istoriniame miesto branduolyje naujiems pastatams vietos trūko, o iš čia iškėlus autobusų stotį radosi nemažas sklypas.
Darbininkiški Šančiai, anuomet gyventojų skaičiumi konkuravę su tokiais miestais kaip Šiauliai, gavo modernią pradžios mokyklą (dab. Motiejaus Valančiaus mokykla-darželis, Kranto 5-oji g. 7), įsikomponavusią netaisyklingame sklype chaotiškoje „Krantų“ aplinkoje.
Visų šių mokyklų projektus parengė tuomet Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriuje dirbęs architektas Stasys Kudokas, ilgainiui tapęs viena žymiausių tuometės architektūros figūrų. Dar viena jo projektuota mokykla 1937 m. atsirado Aleksoto kalvose. Įpareigojanti aplinka, vienais iš miesto vartų buvę Aleksoto oro uosto rūmai bei monumentalusis Vytauto Didžiojo universiteto fizikos-chemijos institutas tarsi įpareigojo ją būti architektūriškai išskirtinę. J. Damijonaičio vardu pavadintos mokyklos tūrių sankirtoje buvusį pagrindinį įėjimą puošė distinktyvus dekoratyvinis bokštelis. Beje, tai vienintelė mūrinė to meto mokykla, nepasiekusi mūsų dienų, – kaip ir minėti VDU rūmai, ji buvo susprogdinta Antrojo pasaulinio karo metu.
1938 m. savivaldybės žinioje jau buvo 42 pradinės mokyklos, kurių 253 komplektuose mokėsi 11 248 mokiniai. Be to, apšvietos pajėgumus mieste sustiprino ir 18 privačių mokyklų su 64 komplektais, jose mokslus krimto dar 1526 mokiniai. Per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį pastatyta 13 naujų pradinių mokyklų (dar penkiose atliktas kapitalinis remontas), iš kurių 11 atsirado jau įvedus privalomą pradinį mokymą. Vis dėlto pajėgumų stigo. Šančiuose 1939 m. buvo pastatyta didžiausia pradinė mokykla Lietuvoje (dab. Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras, Sandėlių g. 7), kurioje jau buvo net 15 komplektų ir skaitykla. Po garsiosios savivaldybės autobusų garažo griūties Stasio Kudoko pareigas projektuojant savivaldybės pastatus jau buvo perėmęs kitas šiandieniams architektūros entuziastams gerai pažįstamas kūrėjas Feliksas Bielinskis, parengęs ir monumentalaus pastato Sandėlių gatvėje projektą, kurio įgyvendinimas atsiėjo beveik milijoną tuometinių litų.
F. Bielinskis parengė projektus ir dviem paskutinėms Nepriklausomybės laikotarpio mokykloms Kaune. Viena jų – vėlgi Žaliakalnio gyventojų atžaloms skirta mokslo tvirtovė (dab. Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija, Aukštaičių g. 78). Kitas didžiulis pastatas miesto centre užbaigtas jau tik okupacijų metais. Ir nors pradinės mokyklos pastatui tuometinėje Ugniagesių gatvėje buvo lemta persikvalifikuoti į naujus namus būsimiesiems muzikams (dab. Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, J. Gruodžio g. 6), tačiau jos fasadus iki šiol puošia skydai su savivaldybės inicialais „KMS“. Juos galima išvysti ir ant kai kurių 4 dešimtmečio mokyklų.
