Kasmet kovo 27 dieną turime progą pasveikinti teatrą, padėkoti už jo skleidžiamą magiją, pasidžiaugti kultūros įvairove ir prisiminti, kad menas negali egzistuoti be bendraminčių. Artėjant Tarptautinei teatro dienai apie teatro realybę, aktorystės ir režisūros iššūkius bei kultūros bendruomenės svarbą Emai Lubytei pasakoja Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės aktorius Povilas Barzdžius.
Kaip gimė Jūsų susidomėjimas aktoryste, teatru ir kas patraukė pasirinkti šį gyvenimo kelią?
Sakyčiau, tam tikras atsitiktinumas. Viskas prasidėjo mokykloje, maždaug penktoje klasėje. Paauglystėje nebuvau padauža, bet turėjau tam tikro naglumo. Kartą per lietuvių kalbos pamoką taip įgrisau mokytojai, kad ji pasiūlė ateiti į jos teatro būrelį. Sutikau ir man ten visai patiko. Tokia įžanga. Vėliau įstojau į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje aktorė Janina Matekonytė turėjo teatro būrelį. Apie jį buvau girdėjęs ir žinojau, kad norėsiu lankyti. Vadovė sugebėjo sukurti tokią aplinką, kurioje susipažinau su labai gerais draugais ir į kurią visada norėjau ateiti. Tuomet dar nelabai supratau, kaip viskas veikia. Teatras man buvo ne vaidyba, bet santykis su žmonėmis. O paskui jau sekė Lietuvos teatro ir muzikos akademija, į kurią kažkaip pavyko įstoti (juokiasi). Gerai mokiausi, bet niekada nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Turėjau pažįstamų, kurie studijavo vaidybą, teatras man patiko ir sugalvojau – reikia pabandyti.
Ar pamenate savo pirmąjį vaidintą spektaklį? Kokius jausmus jis sukėlė?
Per pirmuosius išėjimus į sceną apima jausmas, tarsi tai nevyksta. Juokinga, nes prieš tai juk turi kažkokius įsivaizdavimus, fantazijas, koks tikriausiai bus jausmas. Stebi grandus aktorius, bandydamas įsivaizduoti save jų vietoje, tačiau, kai vaidini pats, atrodo, kad viskas juda inertiškai ir net nespėji tuo metu susivokti, kad darai tai, apie ką svajojai.
O tas suvokimas paskui vis tiek ateina?
Taip, pamenu tuos pirmus kartus. Tai buvo Gintaro Varno spektaklis „Puikus naujas pasaulis“, kuriame vaidino beveik visas mūsų kursas. Mes buvome dar tokie jauni, bet galėjome iš arti pasižiūrėti, kaip viskas veikia: kaip dirba aktoriai, kaip vyksta procesas. Jau tada atrodė siurrealu. Paskui režisierius G. Varnas mane ir kelis kurso draugus pakvietė į spektaklį „Belaukiant Godo“ Vilniaus jaunimo teatre. Pamenu, kai viskas pasibaigė – premjera, kalbos, pasirodymas, – grįžau į tuščią sceną. Ten praleista tiek daug laiko, viskas tiršta, inertiška, greita, daug streso, o dabar pasibaigė – ir tyla. Tas jausmas iki dabar yra užsilikęs. Dabar aš jo privengiu, bet tuo metu buvo įdomus potyris – ateiti į tuščią sceną.
Ar galite teigti, kad ta tyla veikia labiau nei aplodismentai?
Nesakysiu, kad nepatinka aplodismentai, nes tai būtų visiška nesąmonė – egoistinė dalis tuo mėgaujasi. Man tie procesai ir jų pabaigos kelia dvejopą jausmą, nes kol procesas vyksta, tol ir gyvenimas vyksta. O tada pasibaigia ir visada ateina tyla – jausmas, kad baigėsi. Jis ir malonus, bet kartu ir žarnas verčiantis, netgi keliantis priklausomybę. Sustojimas po visko – na, jis romantiškas.
Kaip yra dabar? Ar vis dar patiriate tą romantiką?
Apsipranti su tuo jausmu ir ne visada jis jau toks romantiškas. Kol esi žalias, tau viskas teatre įdomu, viską romantizuoji. Vėliau būna dienų, kai tai tampa tiesiog darbu. Ateina suvokimas, kad teatre yra tiek pat gerų dalykų, kiek ir blogų, todėl nebežiūri taip naiviai. Yra procesų, kurie pasibaigia, ir tu džiaugiesi. Nebūtinai dėl to, kad jie buvo prasti, tiesiog labai daug iš tavęs reikalavo. Yra procesų, kurie pasibaigia ir tu nelabai jautiesi juose išsipildęs. Pastebėjau, kad man brangiausia, kai aš dirbu su draugais, su žmonėmis, su kuriais sugebu atrasti ryšį. Tokius momentus bandai mintimis nusifotografuoti ir vėliau prisiminti.
Vaidinti spektakliuose pradėjote nuo 2019 m. ir jau esate sukaupęs nemažai vaidmenų. Kuriuo labiausiai didžiuojatės?
Labai didžiuotis savo darbais dar nesu linkęs, bet čia tikriausiai yra mano asmeninis požiūris į tai, ką darau. Aišku, buvo vaidmenų, kuriuos šiltai atsimenu. Ar konkrečiai yra vienas, kurį išskirčiau? Ne, nėra. Pradedu suprasti, kad man labiau patinka procesas, o ne galutinis rezultatas.
Kauno miesto kameriniame teatre debiutavote kaip režisierius – sukūrėte spektaklį „Artimos“ pagal Falko Richterio ir Williamo Shakespeare’o kūrybą. Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai pereinant nuo vaidybos prie režisūros? Gal atradote ką nors naujo teatre per šį kūrybinį procesą?
Nesakau, kad esu aktorius ir režisierius. Esu aktorius, režisavęs vieną spektaklį. Negaliu savęs vadinti režisieriumi, nes neturiu tam jokios kompetencijos. Galbūt turiu nuojautą, kuri kartais pasiteisina, kartais – ne. Tai yra dvi labai skirtingos profesijos, kurių pamatai skiriasi. Mano dėstytojas Gintaras Varnas pateikė labai gerą analogiją. Jei spektaklis yra namas, tai aktorius yra tik dalis to namelio. Galbūt esi centrinis, didelis langas, bet esi langas ir tavo atsakomybė, kaip jį apipavidalinsi. Aktorius atsakingas už detales, režisierius – už visą namą, o tai reikalauja visiškai kitokio žvilgsnio. Kita vertus, režisierius gali turėti daugybę užmanymų, vaizdinių ir prasmių i panašiai, o tada ateina aktorius… Darbas su aktoriumi, sakyčiau, reikalauja ypatingai gerų psichologijos žinių, nes reikia labai tikslių žodžių – tau atrodo, kad viskas aišku, bet reikia mintį suprantamai aplinkiniams iškomunikuoti. Labai sunku žmogų scenoje nuvesti iki reikiamos vietos. Aišku, labai gerai, kai aktoriai patys yra įsitraukę ir užsidegę kurti, bet tu, kaip režisierius, turi sudaryti sąlygas jiems atsiskleisti. Negalima tikėtis, kad aktoriai suvaidins iš pirmo karto, nes dažniausiai taip nebūna. Kiekvienas aktorius yra tam tikras mikrokosmosas – kuria ir mąsto skirtingai. Vieni atsiskleidžia per judesį, kiti – per mintį; vieniems reikia laiko pamąstyti, tik tada jie gali daryti, kiti iš karto skuba daryti, tik po pamąsto. Labai daug dėmenų, kuriuos režisierius turi apjungti. Taigi, visa atsakomybė krenta ant tavęs, o tu esi visiškai vienas. Man atrodo, kad tai yra žiauriausia režisieriaus darbo dalis. Aktoriai dirba su kitais aktoriais, gali pasikalbėti, pasiskųsti, o režisierius tokios prabangos neturi. Esi vienas ir turi priimti visas emocijas, nuleistus žvilgsnius, tylą, kai nesiseka. Aišku, kai viskas sklandu, jauti didelį pasitenkinimą. Bet režisieriaus dalia tiesiog pragariška. Ypač, kai reikia žiūrėti savo spektaklį.
Koks jausmas žiūrėti savo spektaklį?
Tai yra baisiausias jausmas. Kaip aktorius, tu jaudiniesi, bet žinai, kad tuoj išeisi į sceną ir tas jaudulys atslūgs. Aišku, jei nebesijaudini prieš eidamas į sceną, tada liūdna, nes pašaukimas tampa darbu. Bet jei jauti jaudulį ir sugebi jį panaudoti, tuomet tam tikra prasme išsivalai, nuleidi garą. O kaip režisierius, tu sėdi ir supranti, kad jau nebegali nieko padaryti. Klaiku, tiesiog klaiku (juokiasi). Mėgautis gali tada, kai salė įsitraukia, reaguoja ir supranta. Neduok Dieve, kas nors ne taip – tada yra košmaras.
Spektaklis „Artimos“ – svarbus žingsnis Jūsų karjeroje ir kūryboje. Kokią pagrindinę žinutę norėjote perteikti savo spektakliu?
Man norėjosi, kad spektaklis truputį erzintų. Norėjau, kad žmonės, kurie to nėra matę ar jautę savo gyvenimuose, čia išgyventų. Spektaklyje kalbama apie meilės nebuvimą tam tikruose žmonių burbuluose, tipažuose, kurie meile naudojasi, ir ji tampa produktu. Aš, vis dar tikintis meile, pastebėjau mūsų kartai būdingas tendencijas. Jaunimo požiūris į santykį su kitu žmogumi kartais yra toks atgrasus, toks baisus. Meilė tampa pasivaikščiojimu prekybos centre. Toks požiūris mane erzina, netgi siutina. Pats esu nuo to nudegęs, todėl norėjau, kad spektaklis erzintų – perduotų jausmą, kurį pats kartais patiriu.
Atrodo, kad dabar teatras sau diagnozuoja ligas, kuriomis serga, ir bando pats save pagydyti. Ir visa tai vyksta, stebint žiūrovui.
Kodėl meilė pavirto produktu?
Sukrenta begalė faktorių. Anksčiau manęs klausė, ar dabartinė karta yra vienišoji karta, kuri nesugeba kurti ilgalaikių santykių. Man atrodo, sukurti santykį visada buvo nelengvas uždavinys. Dabar yra labai daug alternatyvų, kaip tą santykį pakeisti ir atsikratyti atsakomybės. Galbūt veikia socialinės medijos, pagreitėjęs gyvenimo tempas ar naktinio gyvenimo kultūra. Manau, visas tas kratinys ir yra pasekmė.
Ar kūrybinėje kelionėje buvo momentų, kai susidūrėte su nesėkmėmis ar abejonėmis? Kaip perlipote šiuos sunkumus ir vėl radote įkvėpimo?
Ar turėjau minčių: „gal tai ne man?“ Aišku. Pirmą kartą su jomis susidūriau dar akademijoje. Nepasakyčiau, kad tų akimirkų buvo labai daug, tačiau aplinkiniai dėl to tikrai jaudinosi. Manau, kad šioje profesijoje anksčiau ar vėliau šitai patiria kiekvienas: „O ką aš čia darau?“.
Galima atsitraukti ir pažiūrėti iš šono, kad tai, ką daro aktoriai, – visiškas cirkas. Iš stebėtojo perspektyvos kartais pajuntu beprasmybę. Kaip su tuo kovoti? Tikriausiai kiekvienas turi savų būdų. Aš visada sakau, kad čia yra tik mintys. Mintys, kurios ateina ir kurios išeis. Stengiuosi nuo jų atsitraukti, nes dienos pabaigoje savęs paklausiu: „Nebenori vaidinti. Gerai. O ką nori veikti? …? Tai gal nesiskųsk.“
Aišku, kartais pavargsti ir atbunki nuo patirčių, kurias sugebi aprėpti teatre. Tada tiesiog atsitrauki, pamedituoji ir turi laiko iš naujo įsimylėti savo profesiją. Ar būna nesėkmių? Būna, bet tai gerai. Blogiausia, kas gali nutikti aktoriui – jis nebepatiria nesėkmių ir galvoja, kad yra vau. Baisu. Tos nesėkmės reikalingos, nes įžemina, duoda peno apmąstymams. Jei iš jų nesimokai, tiesiog esi kvailas. Man atrodo, kad kartais net norisi suklysti. Jauti, kad seniai nesusimovei, ir jauti, kad tuoj bus (šypsosi). Žinoma, būna liūdna, skaudu, bet kitą dieną atsikeli ir eini toliau. Tai yra profesijos grožis ir dirgiklis – ji tave apdovanos ir baus, pamyluos ir pravirkdys. Kitos tokios man nėra.
Teatras visada buvo svarbus kultūrinis įrankis, padedantis formuoti visuomenę. Kokios mintys Jums kyla apie teatro galią šiandienos pasaulyje?
Dvejopos. Aišku, jei manyčiau, kad teatras neturi jokios galios ir magijos pakeisti žmogų, tada čia nebūčiau. Tiesa, manau, kad tai yra labai reti atvejai. Lietuvoje teatras įdomus tik nedidelei žmonių grupei, o ir jų pusę sudaro teatro bendruomenė. Kiekvienas teatras turi tam tikrą publiką. Kartais ateina smalsus žiūrovas ir žiūri didelėmis akimis, bet dažnai jis ateina praleisti laiko ir nori, kad jį sudomintum. Ypač pastaruoju metu jaučiu tam tikrą teatro ir žiūrovų prasilenkimą. Atrodo, kad dabar teatras sau diagnozuoja ligas, kuriomis serga, ir bando pats save pagydyti, ir visa tai vyksta stebint žiūrovui. Nežinau, kaip tai vertinti – gal ir gerai kviesti pažiūrėti, kaip mes, teatralai, matom dalykus. Žiūrovas pajaučia arba visiškai tam nepritaria. Tokių darbų, kurie kardinaliai pakeistų žmogų, aš dar nemačiau, o jei mačiau, tai būdamas jaunesnis, naivesnis. Mano akimis, teatro magija yra truputėlį priblėsusi.
Ko Jums pačiam trūksta teatre?
Aš visada noriu to, kas jaudintų, iš tikrųjų paliestų ir būtų nuoširdu. Aišku, kalbu labai abstrakčiomis sąvokomis. Bet kaip įvardinti, kas yra jautru šiandien? Kiekvienas turės skirtingą atsakymą. Kita vertus, kartais žiūriu spektaklį ir įdomiausia būna, kai iki galo nesuprantu, kas dabar vyksta scenoje, bet jaučiu, kad su manimi kažkas vyksta. Neįmanoma tiksliai įvardinti, koks tai jausmas, bet tokių akimirkų būna. Jos be galo trapios ir atrodo, kad su laiku jų vis mažiau ir mažiau. Nežinau, ar čia profesinė liga, bet kiti pažįstami po spektaklio kalba apie fainus efektus ir gerą vaidybą. Puiku, kad gerai vaidino, bet paklausus, ką gilesnio išsineša iš spektaklio, numykia. Norisi, kad jaudintų. Iš tikrųjų jaudintų.
Tarptautinė teatro diena svarbi Jūsų profesijos žmonėms. Ką ji reiškia Jums asmeniškai?
Teatro dienos kaip nors išskirtinai nešvenčiu. Tikriausiai dėl to, kad pastaraisiais metais beveik kiekviena diena persmelkta teatro. Ir kai ateina teatro diena, ji taip ryškiai nepaliečia. Aišku, kalbu labai ciniškai ir tai nėra visiška tiesa. Vis tiek šventi, nes niekur nedingsi. Dažniausiai susitinkame su kursiokais, draugais, su kuriais pradėjome šį kelią, ir pabūname. Vis dėlto, man teatras yra žmonės, kuriuos sutikau ir dar sutiksiu.
